žydų gelbėtojai

1975 m. rugpjūčio 20 d. mirus buvusiam Štuthofo kaliniui profesoriui daktarui Antanui Starkui, prie jo kapo, be kitų, kalbą pasakė daktarė Olga Horwitz (Gurvičiūtė), dantų gydytoja iš Čikagos. Naciai ją buvo uždarę į getą, iš kurio jai pavyko pabėgti. O. Horwitz kalbėjo: – Aš taip pat atvykau atsisveikinti ir paskutinį kartą pasakyti daktarui Antanui Starkui ačiū. Mirė jo kūnas, tačiau dvasia amžinai gyvens jo šeimos, draugų ir artimųjų širdyse. Kol manoji širdis plaks, niekada neužmiršiu daktaro Starkaus ir jo šeimos ryžto ir pasiaukojimo gelbstint mane. Aš gyvenau Starkų šeimoje pusantrų metų. Tai buvo ilgas, klaikus, siaubingas gyvenimas ne tik man, bet lygiai ir profesoriui Starkui, jo šeimai, mažam sūneliui ir dukrai. Kaip šiandien prisimenu, kai sekmadienį, grįždami iš bažnyčios, vaikai atbėgdavo man pirmieji pasakyti: „Slėpkis greitai, svečiai ateina!“ Vaikai jautė pavojų, bet jie niekada neklausinėjo – tylėjo, mane globojo ir dalijosi paskutiniu kąsniu. Vaikai buvo auklėjami tėvų dvasia. Daug kas, čia atvykę atsisveikinti, kalbėjo apie daktarą Antaną kaip savanorį, katalikiškų draugijų veikėją, gydytoją. Aš pažinau Antaną Starkų – žmogų. Lygiai kaip kunigas Yla pasakė, kad be daktaro Starkaus rūpestingumo Štuthofo koncentracijos stovykloje jis nebūtų išlikęs gyvas, aš taip pat tai galiu pasakyti apie save. Daug kas minėjo Dievo karalystę. Jei tokia yra, jis bus jos gyventojų tarpe. Daktaras Starkus stengėsi įgyvendinti Dievo karalystę čia, žemėje, savo darbais, pasiaukojimu. Jis buvo kilnus žmogus. Jis buvo garbingas ir gilios išminties žmogus. Jis nepardavė savo sielos nei stalinistams, nei hitlerininkams. Vietoje neapykantos, keršto ir gobšumo jis davė pavergtiems žmonėms savo meilę, supratimą ir pasišventimą. Net tais momentais, kai mano vilties kibirkštėlė baigdavo užgesti ir nebetikėjau sulaukti rytojaus, jis sugebėjo įžiebti vėl šviesos kibirkštėlę ir parodyti, kad dar ne visa žmonija yra pavirtusi žvėrimis. Jis buvo tyras, skaistus lašas kraujo jūroje. Ačiū jums, daktare! Tebūnie jūsų kilni dvasia pavyzdžiu Jūsų tautiečiams, žmonijai ir jaunosioms kartoms.

Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 20

Petras Rimša
Juozas Rimša ir Justina Rimšienė
Jurgis Rimša ir Ona Rimšienė
Antanas Starkus ir Elena Starkienė
Valerija Karvelytė
Marija Zelčiūtė-Holecek
Stefanija Zelčiūtė-Vaičiūnienė


Jaunos gydytojos-stomatologės Olgos Gurvičiūtės, 1940 m. baigusios Kauno medicinos instituto odontologijos fakultetą, gelbėjimosi kelias vokiečių okupacijos metais buvo kupinas pavojų, atsitiktinumų ir susitikimų su daugeliu geraširdžių, kilnių žmonių, kurių dėka ji išgyveno. S.Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“, išleistoje 1967 m., rašoma: suvarius Kauno žydus į getą, Olga Gurvičiūtė atsidūrė pirmosios akcijos aukų tarpe. Einant jai į fortą kartu su kitais jos tautiečiais, prie Olgos priėjo vienas iš hitlerininkų ir pasakė: „Tu, mergaite su kasa, eik namo“. Toks atsitiktinumas išgelbėjo Olgą nuo mirties. Po to ji pabėgo iš geto ir atsidūrė Minske. Pakeliui ji matė tiek žiaurumų, tiek nekaltų aukų, kad jos pačios gyvybė tapo jai bevertė. Neturėdama kur pasidėti, Olga pasidavė vokiečiams, bet jie jos nesušaudė, o nutarė grąžinti į Kauno getą. Jaunas vokietis, vairuotojas, vykstantis tarnybiniais reikalais į Kauną, paėmė ir Olgą. Jis įkalbėjo Olgą į getą negrįžti, o pabandyti pasislėpti pas kokius nors savo draugus. Olga paklausė ir, grįžusi į Kauną, nuėjo pas savo draugę Mariją Zelčiūtę, kuri ją ir paslėpė. Pas Mariją ji išbuvo tol, kol prasidėjo kratos. Kartą jos stovėjo prie lango ir išsigandusios laukė ateinant gestapo. Tačiau tą dieną patikrinę gretimą namą, hitlerininkai baigė kratas ir išvažiavo. Buvo aišku, kad ilgiau pas Zelčiūtę likti nebegalima. Nuo tos dienos Olga pakeitė keletą slapstymosi vietų – Olgą globojo ir Marijos Zelčiūtės sesuo Stefanija Vaičiūnienė, jos draugė Valerija Karvelytė, Veterinarijos Akademijos darbuotojai, gana ilgą laiką Olgą globojo prof. dr. Antanas Starkus ir jo žmona Elena su savo dviem vaikais. 1943 m. prof. dr. Antanas Starkus buvo gestapo areštuotas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur dirbdamas stovyklos gydytoju, išgelbėjo daugelio kalinių gyvybę.
Po eilės slapstymosi vietų Kaune, Olgą Gurvičiūtę priglaudė skulptorius Petras Rimša, tačiau jo mažame butelyje Kaune Olga pasilikti negalėjo ir 1942-ųjų spalį Petro Rimšos brolis Juozas Rimša slapta parsivežė Olgą į savo ir brolio bendrą sodybą Vilkaviškio rajone, Pilviškių valsčiuje, Naudžių kaime. Šioje sodyboje gyveno Juozas Rimša su žmona Justina, jo brolis Jurgis Rimša su žmona Ona, sūnumi Aidu ir 1944 m. gimusia dukryte Onute. Taip netikėtai šioje šeimoje atsiradusi Olga buvo priimta į šeimą kaip lygiateisė šeimos narė, o visiems samdomiems sodybos darbininkams Olga buvo pristatyta kaip našlaitė Steputė, neturėjusi kur pasidėti ir kurią skulptorius Petras Rimša atsiuntė pas savo brolius į kaimą. Visų Rimšų šeimos narių globojama, šioje sodyboje Olga ir sulaukė išvadavimo. Iš 1944 rugpjūčio 8 d. laiško gelbėtojams Juozui, Justinai, Jurgiui ir Onai Rimšoms: jūs, mano brangieji, mane atvežėt, iškankintą siela ir kūnu, be dokumentų, kai iš kiekvieno kampo grasino gestapo budeliai iškankinti, išniekinti ir pribaigti. Prisimenu, kaip nedrąsiai aš Jūsų paklausiau: „Dėde, bet ar Jūs žinot, kad gresia už tai mirties pavojus?“ Tada atsakėte: mirsime drauge, bet kol gyvi kovosime, kad išliktumėm, nejaugi taip ir pasiduoti tiems žmogėdroms. 2012 m. Juozas ir Justina Rimšos, Jurgis ir Ona Rimšos, Antanas ir Elena Starkai, Valerija Karvelytė, Marija Zelčiūtė-Holecek pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.