žydų gelbėtojai

Bagurskaitė-Šveikauskienė Aldona

Likimo broliai ir seserys bulvių maišuose

Maksimas Broeris

Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, Smuggled in Potato Sacks, 2011



Keturios jaunos šeimos gyveno gete viename bute – tai Broeriai, Dvorecai, Muleriai ir Kaltinovskiai. Visi jie buvo siuvėjai, tad, matyt, ne atsitiktinai apsigyveno kartu. Keturi vaikai – po vieną iš kiekvienos šeimos – liko gyvi. Vienas iš tėvų juos praminė „bulvių maišų broliais ir seserimis“.
Aš gimiau 1941-ųjų sausio 1 dieną. Mano mama Roza (Reizel) Ring buvo iš Pabradės, nedidelio miestelio netoli Lenkijos sienos. Jos tėvai buvo smulkūs krautuvininkai. Miestelyje su kaimynais lenkais sugyveno draugiškai ir taikiai.
Mano tėtis Šlomas (Šleimė) Broeris gimė Šiauliuose. Mano tėvai susipažino ir susituokė Kaune, abu dirbo siuvėjais. Nors nebuvo vargšai, bet gyveno kukliai. Tėtis tikėjo komunizmo idėjomis, nors nebuvo komunistų partijos narys, Lietuvoje jis buvo trumpam įkalintas dėl savo politinės veiklos. Kalėjime tėtis mokėsi rusų kalbos, jis mėgo skaityti, jį labai stipriai veikė sovietinė literatūra. Savo vyresnįjį sūnų jis pavadino Ilja – rašytojo Iljos Erenburgo garbei, o mane Maksimu – Maksimo Gorkio garbei.
Ilja 1941-ųjų vasarą vasarojo Pabradėje pas mūsų senelius Leizerį ir Beilą. Pirmomis karo dienomis į senelio ir močiutės namus įsiveržė jų kaimynai lenkai ir ėmė ieškoti pinigų ir brangenybių. Tikriausiai nieko nerado, todėl padegė namą. Seneliai ir Ilja sudegė gyvi. Mano tėvai mėgino bėgti į Rusiją, bet dėl smarkaus bombardavimo buvo priversti grįžti į Kauną.
Gete gyvenome nedideliame name kartu su keliomis šeimomis. Tėvai man pasakė reguliariai lankytis Dvorecų (Dvoretz) kambaryje, nes jie visada turėdavo maisto. Tėtis dirbo Aleksoto aerodrome, o mama – „Silvos“ kojinių fabrike. Ten ji susipažino su moterimi, kuri norėjo paimti žydų berniuką. Ji neprašė pinigų ar kitokių gėrybių, tik iškėlė sąlygą – kad berniukas nebūtų apipjaustytas. Sargas prie tvoros buvo papirktas, ir aš, tuo metu trejų metų berniukas, buvau išneštas iš geto bulvių maiše. Kaip ir buvo sutarta, kažkas paėmė maišą ir nunešė mane gelbėtojams – Bagurskų šeimai.
Bagurskai gyveno Michalinavos kaime [dabar Tilžės g. 69], turėjo ūkį ir parduotuvėlę. Juozapas ir Marijona Bagurskai augino tris vaikus: dvi dukras – Danutę ir Aldutę ir sūnų Vytautą, kuris buvo neįgalus. Šeimoje su manimi elgėsi gerai, lygiai taip pat kaip ir su kitais vaikais. Kalbėjau daugiausia jidiš kalba, bet greitai ėmiau ją pamiršti ir kalbėti lietuviškai. Bet vis tiek buvau slepiamas nuo svetimų akių. Mane pakrikštijo ir pavadino Albinu Bagursku. Poną Bagurską vadinau vardu – Juozapu, o į jo žmoną kreipdavausi „pone Bagurskiene“.
Atsimenu kelis epizodus iš to laikotarpio. Tam tikromis valandomis visa šeima melsdavosi. Manęs melstis nevertė, tačiau pamenu, kaip ponia Bagurskienė kartą pasakė „Visada sakyk tiesą. Dievas mato ir girdi viską, ir visi, kurie meluos, bus nubausti.“ Aš jos paklausiau: „Kaip Dievas iš taip toli gali mus girdėti ir matyti?“
Pamenu, kaip persigandau, pamatęs vokiečių kareivį, sėdintį ant Bagurskų tvoros ir raškantį nuo obels obuolius. Su Vytautu pasislėpėme pastogėje: jis bijojo būti išsiųstas į darbo stovyklą Vokietijoje, o aš buvau išmokytas vengti kontaktų su nepažįstamais žmonėmis. Priartėjus fronto linijai mūsų kaimas nukentėjo nuo smarkaus bombardavimo – buvo subombarduota degtukų gamykla šalimais. Pamenu, visi pasislėpė pastogėje sode. O aš likau vienas prieangyje, bijodamas bėgti tamsoje.
Tuo tarpu mano tėčiui pavyko pabėgti iš geto pas partizanus, kur jis kovėsi kartu su Boriso Dvogovskio tėvu Moiše. Jų brigada dalyvavo Kauno išvadavime ir kartu su sovietų armija įžengė į miestą 1944-ųjų rugpjūtį. Iš karto po Kauno išvadavimo tėvas pasiėmė mane iš Bagurskų. Bet netrukus su partizanų būrio nariais buvo mobilizuotas į sovietų armiją. Jam teko atiduoti mane į žydų vaikų namus, kur praleidau kelis mėnesius. Pamenu, maisto ten nepakakdavo, dažniausiai valgydavome košę, bet mane lankydavo ponia Bagurskienė ir atnešdavo man maisto. Po kelių apsilankymų jos paprašė nebeateiti, nes kiti vaikai ėmė pavydėti.
Vaikų namuose turėjau draugą. Su juo už rąstų krūvos buvome išsikasę duobę, kurioje slėpdavomės, kai į vaikų namus ateidavo kas nors nepažįstamas. Pas tėvus grįžau gyventi tik kai iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžo mama. Mūsų šeima palaikė draugiškus santykius su Bagurskais, vasaros atostogas leisdavau pas juos ir padėdavau jų vaikams darbuotis: ganydavome karvę, arklį ir kiaules.
Ponia Bagurskienė nekentė sovietinio režimo, ji sakydavo, kad Hitleris ir Stalinas yra tokie patys. Grįžus sovietams Bagurskai prarado beveik visą turtą, laimė, kad nebuvo ištremti į Sibirą.
Vėliau, kai ponas ir ponia Bagurskai mirė, paklausiau jų vyriausiosios dukters Aldutės: „Kodėl tavo tėvai mane gelbėjo ir rizikavo visos šeimos saugumu?“ Jos paprastas atsakymas mane nustebino: „Vytautas buvo neįgalus, o ateityje ūkyje būtų buvęs reikalingas vyras.“
Aš nejutau antisemitizmo, gal dėl to, kad neatrodžiau kaip žydas, bet girdėjau daug antisemitinių replikų. Kartą klasiokas su pasididžiavimu mums papasakojo, kaip jo tėvas karo metais kankino ir žudė žydus. „Kai užaugsiu, aš irgi žudysiu žydus“, – sakė tas klasiokas. Baigiau Kauno politechnikos institutą, įgijau mechaniko inžinieriaus specialybę, vedžiau gydytoją Salią Bychovską. Į Izraelį emigravome 1972-aisiais jau su mūsų pirmagime dukra, o ten gimė antra dukra. Izraelyje su žmona visą laiką dirbome pagal specialybę ir mėgome savo darbą. Mūsų dukros ir trys anūkai taip pat gyvena Izraelyje.
Aš dėkingas Dievui, kad esu tarp išgelbėtųjų, ir jaučiuosi palaimintas, kad gyvenu.

Or Yehuda, Izraelis, 2009