žydų gelbėtojai
Simokaitienė Zofija
Zofija SIMOKAITIENĖ
Juozas SIMOKAITIS
1943 m. lapkričio mėnesį į Simokaičių butą Kaune užėjo buvusi Zofijos bendradarbė Mina Leibzonienė. Jos vyras Efraimas, trylikos metų duktė Ada ir septynmetis Dovydas buvo įkalinti Kauno gete. Moteris paprašė pagalbos.
Po poros dienų ji atėjo su abiem vaikais. Adą Leibznaitę Juozas Simokaitis išvežė į savo sesers ūkį Kauno rajone. Visiems buvo pasakyta, jog tai tolima giminaitė, kuri prižiūrės šeimininkės vaikus. Ada šioje šeimoje išgyveno iki karo pabaigos.
Miną Leibzonienę su Dovydu Simokaitis nuvežė į savo uošviją – Antano Boguslausko ūkį Žemaitijoje. Čia, stambiame ūkyje, ji dirbo siuvėja. Tamsiaplaukiui garbaniui Dovydui buvo prisakyta nesirodyti svetimiems; berniuko vieta buvo kambarėlyje su mama arba su piemeniu laukuose.
Efraimas Leibzonas kaip specialistas iš geto buvo siunčiamas į kojinių fabriko dažyklą ir jam ėmė grėsti pavojus tik ruošiantis evakuoti getą. Jis pabėgo ir apsigyveno Simokaičių bute kaip šeimos draugas, atvykęs iš Vilniaus krašto. Jo inteligencija, labai taisyklinga kalba nekėlė abejonių Simokaičių šeimos svečiams. Aplinkui gyveno padorūs žmonės, ir Efraimas Leibzonas laimingai sulaukė karo pabaigos.
Po karo Leibzonų šeima susirinko draugėn ir apsigyveno Kaune.
Įvairiai susiklostė gelbėtojų likimai. Juozo Simokaičio sesers šeima, kurioje išsigelbėjo Ada Leibzonaitė, 1948 m. buvo ištremta į Igarką ir grįžo į Lietuvą tik 1958 m.
Zofijos Simokaitienės tėvas Antanas Boguslauskas, kurio ūkyje slapstėsi Mina Leibzonienė ir Dovydas, tuoj po karo buvo areštuotas, nuteistas ir lageryje mirė.
Efraimas ir Mina Leibzonai, Juozas Simokaitis jau išėjo Anapilin. Ada Leibzonaitė gyvena Izraelyje, Dovydas Leibzonas – Vilniuje. Gelbėtojus su išgelbėtaisiais iki šiol jungia nesavanaudiškos bičiulystės ryšiai.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Juozas SIMOKAITIS
1943 m. lapkričio mėnesį į Simokaičių butą Kaune užėjo buvusi Zofijos bendradarbė Mina Leibzonienė. Jos vyras Efraimas, trylikos metų duktė Ada ir septynmetis Dovydas buvo įkalinti Kauno gete. Moteris paprašė pagalbos.
Po poros dienų ji atėjo su abiem vaikais. Adą Leibznaitę Juozas Simokaitis išvežė į savo sesers ūkį Kauno rajone. Visiems buvo pasakyta, jog tai tolima giminaitė, kuri prižiūrės šeimininkės vaikus. Ada šioje šeimoje išgyveno iki karo pabaigos.
Miną Leibzonienę su Dovydu Simokaitis nuvežė į savo uošviją – Antano Boguslausko ūkį Žemaitijoje. Čia, stambiame ūkyje, ji dirbo siuvėja. Tamsiaplaukiui garbaniui Dovydui buvo prisakyta nesirodyti svetimiems; berniuko vieta buvo kambarėlyje su mama arba su piemeniu laukuose.
Efraimas Leibzonas kaip specialistas iš geto buvo siunčiamas į kojinių fabriko dažyklą ir jam ėmė grėsti pavojus tik ruošiantis evakuoti getą. Jis pabėgo ir apsigyveno Simokaičių bute kaip šeimos draugas, atvykęs iš Vilniaus krašto. Jo inteligencija, labai taisyklinga kalba nekėlė abejonių Simokaičių šeimos svečiams. Aplinkui gyveno padorūs žmonės, ir Efraimas Leibzonas laimingai sulaukė karo pabaigos.
Po karo Leibzonų šeima susirinko draugėn ir apsigyveno Kaune.
Įvairiai susiklostė gelbėtojų likimai. Juozo Simokaičio sesers šeima, kurioje išsigelbėjo Ada Leibzonaitė, 1948 m. buvo ištremta į Igarką ir grįžo į Lietuvą tik 1958 m.
Zofijos Simokaitienės tėvas Antanas Boguslauskas, kurio ūkyje slapstėsi Mina Leibzonienė ir Dovydas, tuoj po karo buvo areštuotas, nuteistas ir lageryje mirė.
Efraimas ir Mina Leibzonai, Juozas Simokaitis jau išėjo Anapilin. Ada Leibzonaitė gyvena Izraelyje, Dovydas Leibzonas – Vilniuje. Gelbėtojus su išgelbėtaisiais iki šiol jungia nesavanaudiškos bičiulystės ryšiai.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999