žydų gelbėtojai

Satkevičienė Valerija

Margalit Stender-Lonke:

Man atrodo, kad jūs − mano mama

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Džiaugsiuosi, jei galėsiu kuo nors padėti siekiant kilnaus tikslo – išsaugoti atminimą tų, kurie išgyveno Holokaustą, ir tų, kurie gelbėjo pasmerktuosius mirčiai. Deja, aš pati mažai ką beatmenu – 1941-aisiais, kai mus uždarė į Kauno getą, buvau vos dvejų metų. Situacijų ir pojūčių prisimenu tik nuotrupas, bet man daug pasakojo mano velionė mama.
Iki karo mūsų šeima gyveno Kaune. Mano tėvas gimė Latvijoje, Rygoje. Jį, smuikininką Robertą Stenderį, įgijusį aukštąjį išsilavinimą Berlyne, pakvietė užimti koncertmeisterio ir dirigento vietą Kauno Operoje. Mano mama Roza dvejus metus mokėsi Paryžiuje rentgenologo profesijos ir grįžo į Kauną apie 1933-iuosius. Tėvų džiaugsmui, 1939-ųjų rugpjūtį gimiau aš, ir pirmuosius dvejus mano gyvenimo metus mes visi gyvenome laimėje ir meilėje.
1941 metų rugpjūtį, praėjus trims dienoms po Kauno geto uždarymo, įvyko pirmoji – vadinamoji Inteligentų akcija, per kurią buvo nužudyti 534 žmonės. Mano tėvas Robertas Stenderis buvo toje pirmoje nužudytųjų grupėje.
Gete su mumis kartu buvo mano senelis – Šmuelis Cvi Peras, mamos brolis Jakovas Peras (žymus architektas), jo žmona Golda bei jų sūnūs Joramas ir Amosas.
Mano senelis vaikystėje mokėsi chederyje, po to baigė ješivą ir įgijo teisę būti rabinu. Vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą, jis išvažiavo į Sankt Peterburgą, Rusijoje baigė Mokytojų institutą. Bado ir šalčio dienomis gete, kai mama visą dieną skalbdavo vokiečių karines uniformas, aš likdavau su seneliu. Jis buvo šviesus mano gyvenimo spindulys. Aš tai visada prisimenu.
Akcijoms gete vis dažnėjant, pasklido gandai ir apie Vaikų akciją. Baigiantis 1943 metams, frau Helene Holzman ir Natalija Pavlovna1 iškvietė mamą iš geto, kad pasakytų jai, jog artėja Vaikų akcija, ir jeigu mama iš geto manęs neišneš, tai manęs nebebus.
Vėlyvą žiemos naktį su manimi ant rankų mamai pavyko nepastebimai pasprukti iš geto. Natalija Pavlovna mūsų laukė ir nuvedė į kažkokį butą. Gal tai buvo pas frau Holzman. Mane trumpam paliko ten, kol suras kitą vietą, o mamą bijojo palikti ir pasakė, kad ji – drąsi ir energinga moteris – pati suras sau vietą.
Mama ieškojo vietos 18 parų. Ji klajojo naktimis, nes dienomis buvo pavojinga vaikščioti. Skambino ir beldėsi į daugybę namų, bet veltui. Todėl nusprendė grįžti į getą. Laimei, pakeliui susitiko Nataliją Pavlovą. Ši ją sustabdė ir nuvedė į perpildytą žydų – Sofijos Binkienės, daugelio žmonių Angelo sargo, butą. Sofija priėmė ir mamą, leido jai (daugiau nei dvi savaites besislapsčiusiai tarpuvartėse) nusiprausti, pamaitino, jos daug kalbėjosi, ir paaiškėjo, kad šiame name gyvena lietuvių kalbos mokytojas − tos gimnazijos, kurioje kažkada mokėsi mano mama.
Didžiausiam savo apmaudui, neatmenu jo vardo nei pavardės.
Jis išgelbėjo mano mamą. Jis turėjo ūkį kaime, netoli Kauno. Mamai sukūrė biografiją: esą ji totorė (ji ir buvo panaši į totorę), gyvulių prižiūrėtoja, o šeimininkei (mokytojo žmonai) reikia pagalbininkės. Jie laikė mamą pas save iki karo Lietuvoje pabaigos.
O aš ėjau per rankas. Jei neklystu, pirmoji mano gelbėtoja buvo Olga Pavlovna Dauguvietienė, žymi aktorė. Tomis dienomis vienoje iš aikščių pardavinėjo rusų vaikus: po 4 litus už berniuką ir po 3 litus už mergaitę. Olga Pavlovna „nusipirko“ – išgelbėjo vieną berniuką, o mane paėmė kaip parduotą mergaitę. Aš turėjau „tikslią“ biografiją: esu Irina Petrova, mano tėtis fronte, o mano mama nuvaryta dirbti į Vokietiją.
Miglotai prisimenu Olgą Pavlovną. Ji buvo labai geraširdė ir meili. Pamenu, kaip vieną naktį atsibudau vaikiškoje lovytėje ir išgirdau tylų pokalbį. Šviesos buvo mažai, atsistojau lovytėje, pasižiūrėjau į Olgą Pavlovną, pasižiūrėjau į viešnią ir pasakiau: „Man atrodo, kad jūs – mano mama“. Ašaros liejosi upeliais. Mama man pasakė, kad kai ateis pavasaris ir gėlės pražys, ir medžiai sužaliuos, ji ateisianti ir pasiimsianti mane. Olga Pavlovna negalėjo manęs laikyti – matyt, buvo kažkoks pavojingas laikotarpis, todėl ir išsikvietė mamą.
Mane perkėlė į Valerijos ir Eduardo Satkevičių šeimą. Satkevičius buvo smuikininkas, mano tėvo kolega. Vladas Varčikas padėjo mamai užmegzti su jais ryšį.
Satkevičiai turėjo du sūnus, vyresnius už mane, rytais jie eidavo į mokyklą, o tėvai į darbą. Aš likdavau namie viena. Man, žinoma, negalima buvo rodytis balkone, kad kaimynai nepamatytų. Iki šiol aš bijau garsaus telefono skambučio arba skambučio į duris. Kai suskambėdavo telefonas, aš atsiguldavau ant sofos ir labai verkdavau. Matyt, vieną kartą aš vis dėlto buvau išėjusi į balkoną, nes kaimynai pastebėjo mane, mažą mergaitę, kuri šiaip jau niekada neiškišdavo nosies iš namų. Kad ir kaip ten būtų, vieną dieną, iš ryto, kai Satkevičiai jau buvo išėję į darbą, pasigirdo ilgas, atkaklus skambutis į duris. Ir nors man buvo griežtai įsakyta sėdėti tyliai ir niekam neatidarinėti durų, aš neatlaikiau įtampos (todėl skambutis ir baugina mane iki šiol), priėjau prie durų, pasiėmusi kėdę užlipau ant jos ir pasakiau, kad iš karto durų nedarytų, kad palauktų, kol nulipsiu nuo kėdės.
Į koridorių įėjo du ar trys uniformuoti vyrai, jie atnešė lėlę, saldumynų, vienas iš jų pasisodino mane ant kelių ir pradėjo klausinėti, kas aš tokia esu, kur mano tėvai ir t.t. O mama man juk buvo įsakiusi kartoti tik mano biografiją: esu Irina Petrova, mano tėvas fronte, mama išvaryta į Vokietiją, o mane nupirko turguje. Lėlę jie pasiėmė, saldumynus taip pat – ir išėjo. Kai Satkevičiai sugrįžo, aš jiems viską papasakojau. Jiems tai buvo labai pavojinga, ir tą pačią naktį Satkevičienė pas kažką mane nuvedė – nežinau, pas ką. Tik prisimenu, kad ėjome didele tuščia aikšte. Po to buvo didelė šilta virtuvė, didelis dubuo, į kurį mane įsodino ir išmaudė, – daug moterų sukiojosi aplinkui, ir aš labai gėdijausi.
Nepamenu, kaip mane perkėlė į Mongirdų šeimą. Mikalojus Mongirdas buvo dainininkas ir dirbo Kauno operos teatre. Jo mama priėmė mane pas save į kaimą2. Ją su didžiuliu dėkingumu ir meile prisimenu. Buvo man labai gera ir labai dėmesinga. Mane visi gelbėjo, o ji mane išgelbėjo dukart. Nepamenu, kokiu laiku buvau pas ją pirmą sykį, bet kai vokiečiai prie jų priartėjo, mane pervežė į kitą vietą, o prieš pat išlaisvinimą grąžino pas Mongirdus. Šį laikotarpį atsimenu geriau. Ponia Mongirdienė buvo labai protinga ir nuoširdi, ji mane gelbėjo visom prasmėm. Aš sirgau ne tik fiziškai. Tuo metu negalėjau virškinti maisto: ką tik suvalgydavau – išvemdavau. Turbūt iš baimės, nes mane mėtė kaip kamuoliuką iš rankų į rankas, kad vokiečiai nesugautų. Ponia Mongirdienė viską suprato: apatinėje bufeto lentynoje ji įrengė maisto kampelį, kurį skyrė tik man, ir aš galėjau valgyti kada tik panorėdama. Na ir nusiraminau, nustojau vėmusi. Ir jaučiausi kaip laisvas paukštis – basa vaikščiojau Olgos Mongirdienės sodyboje.
Aš buvau išgelbėta. Tai buvo vasarą. Karas Lietuvoje baigėsi.
Ir štai vieną gražią dieną, kai ėjau takeliu truputį šlubuodama (buvau susimušusi kojos pirštą), pamačiau ją, labai panašią į mano mamą. Ir pasakiau: „Man atrodo, kad jūs − mano
Mama buvo visiška ligonė, ji daug dienų gulėjo pas Olgą Mongirdienę negalėdama atsikelti. Ji tikrai nežinojo, kad mane ras, kad aš gyva.
Mane gelbėjo daug žmonių: frau Holzman, Natalija Pavlovna Jegorova, Olga Pavlovna Dauguvietienė, ponia Mongirdienė, Valerijos ir Eduardo Satkevičių šeima, Vladas Varčikas, kuris užmezgė ryšius su Satkevičiais, kad mane išgelbėtų.
Mane slėpė visi. Bet Sofija Apolinarovna Binkienė slėpė visus. Ji tiesiogine to žodžio prasme buvo pasišventusi išgelbėti visus – visus, ką tik galėjo.
Mane slėpė septynios šeimos. Jeigu ne jos, manęs nebebūtų. Žmonės, pasišventę gelbėti žydus, buvo neeiliniai. Aš juos visus prisimenu.
O apie mūsų tolesnį likimą pasakysiu trumpai. Iš karto po karo mama ir aš persikėlėme iš Kauno į Vilnių. Ten gyvenome iki 1957 metų. Tų pačių metų kovą išvažiavome iš Lietuvos į Lenkiją, iš ten po aštuonių mėnesių nuvykome į Izraelį. Mano mama daug sirgo ir anksti mirė – tesulaukusi 65-erių. Matyt, išgyvenimai paliko savo pėdsaką.
Mano vyras – fizikas dr. Aronas Lonke mirė staiga, būdamas tik 58 metų.
Turiu du vaikus: sūnus Josefas – matematikas, mokslų daktaras; dukra Avitel taip pat turi aukštąjį išsilavinimą. Auga trys anūkai: dvi mergaitės ir berniukas.
Nuo pat vaikystės svajojau būti aktore, mano svajonė išsipildė Izraelyje. Mokiausi hebrajų kalbos, įstojau į nacionalinio teatro studiją „Gabima“. Vaidinau geriausiuose Izraelio teatruose, įkūriau teatro studiją Ber-Ševoje, buvau viena iš Ber-Ševos miesto teatro įkūrėjų. Vėliau su šeima išvažiavau į Londoną, ten buvau priimta į režisūros kursus ir dalyvavau kaip žiūrovė didžiųjų teatrų repeticijose.
Ir dabar tebedirbu savo darbą.

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009

Sudarytojos pastabos
1. Natalija Pavlovna Jegorova per karą apsigyveno kartu su Natalija Fugalevičiūte Žaliakalnyje, Kaune, ir nuo pat pirmųjų vokiečių okupacijos Lietuvoje dienų įsitraukė į aktyvią, organizuotą žydų gelbėjimo veiklą. 2005 metais Natalija Jegorova (1899–1989), Natalija Fugalevičiūtė (1905–1985) , Lidija Golubovienė–Fugalevičiūtė (1896 –1980) ir Helene Holzman (1891–1968) pripažintos Pasaulio Tautų Teisuolėmis.
2. Olga Mongirdienė per karą gyveno Vilkijoje. 2007 metais Eduardas Satkevičius (1907–1972) ir Olga Mongirdienė (1889–1981) už Margalit Stender gelbėjimą apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.