žydų gelbėtojai
Rudzevičiūtė-Aukštakienė Petronėlė
PETRONĖLĖ RUDZEVIČIŪTĖ-AUKŠTAKIENĖ
Prasidėjus karui, Kauno veterinarijos akademija tapo apsupta nacių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su getu, netoli ėjo kelias į IX fortą. Veterinarijos akademijos darbuotojams dažniau negu kitiems Kauno gyventojams tekdavo matyti vežamas į IX fortą aukas, girdėti šaudymus, kulkosvaidžių kalenimą ir matyti daug žvėriškumų, nesuvokiamų sveiku protu. Jau pirmaisiais nacių okupacijos metais akademijos darbuotojai užmezgė ryšius su getu. Jie perduodavo geto kaliniams laiškus, nešdavo maisto, parūpindavo sunkiai geto kaliniams prieinamų vaistų.
Tarp Veterinarijos akademijos darbuotojų, visą laiką ieškojusių, kaip padėti persekiojamiems žydams, buvo ir biologė Natalija Likevičienė, daugelio Kauno geto kalinių žinomos žydų gelbėtojos Sofijos Binkienės dukterėčia, Natalijos vyras inžinierius Vytautas Likevičius ir karo metais pas Likevičius gyvenusi trylikametė mergaitė Petronėlė Rudzevičiūtė (vėliau Aukštakienė).
1967 m. išleistoje S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ apie Natalijos ir Vytauto Likevičių veiklą ir jų augintinės Petronėlės Rudzevičiūtės indėlį, gelbėjant žydus, rašė 1943 m. iš Kauno geto su 5-erių metų sūnumi pabėgusi Golda Perienė.
Iš G. Perienės prisiminimų: Man vis atrodydavo, kad Likevičių butas skirtas ne jų šeimai, ne jų vaikučiams, o tiems nelaimingiesiems, kuriuos Natalija gelbėjo. Nustatyta namuose tvarka, visas šeimos gyvenimo grafikas buvo subordinuoti pirmiausia „svečiams“, jų patogumui, jaukumui ir saugumui. N. Likevičienės butas buvo „tranzitinė būstinė“. Čia žmonės apsistodavo neilgam, laikinai, kol rasdavo saugesnę vietą.
Likevičiai palaikė ryšius su kitais žydų gelbėtojais: S. Binkiene, V. Varčiku, O. Dauguvietiene, P. Baubliu, Zubovais, N. Jegorova, H. Holzman, E. Kutorgiene ir kitais. Vytautas Likevičius dažniausiai išveždavo žmones į tolimesnes, saugesnes, vietas, Natalija Likevičienė parūpindavo tinkamus dokumentus ir eidavo per žmones, ieškodama vietų vaikams ir suaugusiems paslėpti. Petronėlė Rudzevičiūtė padėdavo išnešti iš geto kalinių daiktus (dalis daiktų buvo nuolat laikoma Veterinarijos akademijoje), pervesdavo žmones į saugesnes vietas.
Iš G. Perienės prisiminimų: Net N. Likevičienės auklėtinė Petrė Rudzevičiūtė (dabar Aukštakienė), 13 metų mergaitė, ir ta buvo įtraukta į darbą. Kad kaimynams nebūtų įtartinas padidėjęs Likevičių buto lankomumas, judėjimas, reikėjo sudaryti tam tikrą visuomenės nuomonę apie „svečius“. Ir Petrė, Natalijos pamokyta, pasakodavo smalsioms kaimynėms visokias istorijas apie „svečius“, kad pateisintų jų buvimą.
1996 m. Natalija ir Vytautas Likevičiai ir Petronėlė Rudzevičiūtė-Aukštakienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, Natalija ir Vytautas Likevičiai 2005 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Prasidėjus karui, Kauno veterinarijos akademija tapo apsupta nacių mirties fabrikų. Jos teritorija ribojosi su getu, netoli ėjo kelias į IX fortą. Veterinarijos akademijos darbuotojams dažniau negu kitiems Kauno gyventojams tekdavo matyti vežamas į IX fortą aukas, girdėti šaudymus, kulkosvaidžių kalenimą ir matyti daug žvėriškumų, nesuvokiamų sveiku protu. Jau pirmaisiais nacių okupacijos metais akademijos darbuotojai užmezgė ryšius su getu. Jie perduodavo geto kaliniams laiškus, nešdavo maisto, parūpindavo sunkiai geto kaliniams prieinamų vaistų.
Tarp Veterinarijos akademijos darbuotojų, visą laiką ieškojusių, kaip padėti persekiojamiems žydams, buvo ir biologė Natalija Likevičienė, daugelio Kauno geto kalinių žinomos žydų gelbėtojos Sofijos Binkienės dukterėčia, Natalijos vyras inžinierius Vytautas Likevičius ir karo metais pas Likevičius gyvenusi trylikametė mergaitė Petronėlė Rudzevičiūtė (vėliau Aukštakienė).
1967 m. išleistoje S. Binkienės knygoje „Ir be ginklo kariai“ apie Natalijos ir Vytauto Likevičių veiklą ir jų augintinės Petronėlės Rudzevičiūtės indėlį, gelbėjant žydus, rašė 1943 m. iš Kauno geto su 5-erių metų sūnumi pabėgusi Golda Perienė.
Iš G. Perienės prisiminimų: Man vis atrodydavo, kad Likevičių butas skirtas ne jų šeimai, ne jų vaikučiams, o tiems nelaimingiesiems, kuriuos Natalija gelbėjo. Nustatyta namuose tvarka, visas šeimos gyvenimo grafikas buvo subordinuoti pirmiausia „svečiams“, jų patogumui, jaukumui ir saugumui. N. Likevičienės butas buvo „tranzitinė būstinė“. Čia žmonės apsistodavo neilgam, laikinai, kol rasdavo saugesnę vietą.
Likevičiai palaikė ryšius su kitais žydų gelbėtojais: S. Binkiene, V. Varčiku, O. Dauguvietiene, P. Baubliu, Zubovais, N. Jegorova, H. Holzman, E. Kutorgiene ir kitais. Vytautas Likevičius dažniausiai išveždavo žmones į tolimesnes, saugesnes, vietas, Natalija Likevičienė parūpindavo tinkamus dokumentus ir eidavo per žmones, ieškodama vietų vaikams ir suaugusiems paslėpti. Petronėlė Rudzevičiūtė padėdavo išnešti iš geto kalinių daiktus (dalis daiktų buvo nuolat laikoma Veterinarijos akademijoje), pervesdavo žmones į saugesnes vietas.
Iš G. Perienės prisiminimų: Net N. Likevičienės auklėtinė Petrė Rudzevičiūtė (dabar Aukštakienė), 13 metų mergaitė, ir ta buvo įtraukta į darbą. Kad kaimynams nebūtų įtartinas padidėjęs Likevičių buto lankomumas, judėjimas, reikėjo sudaryti tam tikrą visuomenės nuomonę apie „svečius“. Ir Petrė, Natalijos pamokyta, pasakodavo smalsioms kaimynėms visokias istorijas apie „svečius“, kad pateisintų jų buvimą.
1996 m. Natalija ir Vytautas Likevičiai ir Petronėlė Rudzevičiūtė-Aukštakienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, Natalija ir Vytautas Likevičiai 2005 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.