Jadvyga Stančiauskaitė-Liepinaitienė, dirbusi „Lopšelyje“ nuo 1943-iųjų prisimena:
...Mums buvo duotas įsakymas naktį visas duris palikti neužrakintas – įprastai jos būdavo užrakinamos. Atnešti vaikai būdavo nukerpami, jų galvytės ištepamos kalio permanganatu, be to, berniukai būdavo guldomi atskirai. Gestapas tikrinti „Lopšelio“ ateidavo dukart-triskart per savaitę giliai naktį ir visą laiką buvo grasinama, kad jeigu bus rastas nors vienas žydų vaikas, laukia mirtis...
...Turėjome ryšį su Kauno vaikų invalidų namais Apuolės g. 20, vaikus, kuriems buvo daugiau nei treji, perkeldavome pas juos. Visi vaikai buvo užregistruoti lietuviškais vardais ir pavardėmis. Registraciją tvarkė seselė Efimija Butkutė ir seselės Pranciška Vitonytė, Elena Uborevičienė, Marcelė Jasaitytė kartu su daktaru Baubliu... Vaikučiais rūpinosi ir seselės Ona Bartnikaitė, Onutė Samuolytė, sanitarė Kazimierienė, „Lopšelio“ sargas Auglys...
...Baigiantis karui, vokiečiai užėmė pirmą ir antrą aukštus ir atidarė vokiečių ligoninę. Kažkas pasakė daktarui Baubliui, kad jis išeitų iš „Lopšelio“, nes jo ieško gestapas, ir kokius tris mėnesius likome be daktaro...
