Samuelis Bakas prisimena
Motina pabeldė į duris ir mes išgirdome žingsnius. Tarpdury pasirodė smulki, palinkusi, atrodo, pagyvenusi moteris, apsirengusi pilkais darbiniais drabužiais. Iš po tamsaus šalio buvo matyti žilstantys plaukai. Mus įleidusi vidun, uždarė duris. Ji aiktelėjo ir mus apkabino. Paskui prispaudė prie burnos ranką: „Kalbėkite pašnibždomis“.
Tai buvo sesuo Marija. Taip stipriai skyrėsi nuo tos, kurią prisimenu iš ankstesnių dienų. Kur dingo jos įprotis rankomis palyginti baltos ir juodos medžiagos klostes, kuris ją darė nežemišką? Pastarieji dveji metai neįtikėtinai pakeitė jos veidą. Tiktai šviesa išliko jos akyse.
Greitai užrakinusi duris, ji nuvedė mus per nedidelį kiemą, priverstą įvairaus dydžio dėžių ir išmestų vienuolyno baldų. Įvedė į mažą kambarį. Į jį buvo įeinama tiesiai iš kiemo. Kvapas atrodė pažįstamas. Nusiėmiau kepurę. Neryški lemputė, kabanti nuo skliautuotų lubų, blausiai apšvietė senus bažnyčios suolus. Ji paglostė man plaukus ir paprašė jos palaukti. Po kelių minučių, kurios man atrodė visa begalybė, grįžo nešina juoda duona, stiklainiu, kuriame buvo kažkas panašaus į sviestą, ir puoduku garuojančios cikorijos kavos. „Jūs turite vėl manęs palaukti. Privalau jus užrakinti, bet nebijokite, tai tik atsargumo dėlei. Neišleiskite nė garso. Duokite man ketvirtį valandos, ne daugiau“.
Kai durys vėl atsidarė, Marija įėjo labiau išsitiesusi. „Aš tikriausiai galėsiu jums padėti. Bet turime kantriai laukti, kol sutems“.
Ji grįžo po dviejų valandų, lydima trijų vyrų. Jie vilkėjo apiplyšusiais tamsiais drabužiais, o jų kojos buvo apautos keistomis šiurkščios drobės šlepetėmis. Vienas iš jų, smulkaus sudėjimo, su akiniais ir apskusta galva, prisiartino prie motinos parodydamas, kad pažįsta ją iš anksčiau. Jis kažką ilgai šnibždėjo jai į ausį. Marija, pridėjusi pirštą prie lūpų, rodė man, kad tylėčiau. Po kelių minučių jie pamojo sekti paskui. Marija pasilikdama ten pasakė: „Mes matysimės. Bet prieš išeidami jūs turite nusiauti batus. Neškitės juos rankose“. (psl. 42)
Mes matydavome Mariją kiekvieną naktį. Ji tyliai pasibelsdavo į medinę siją. Trys pabarbenimai mums buvo ženklas išardyti knygų ryšulius, įstatytus į mūsų tunelį. Ji visada atnešdavo šiek tiek maisto, keletą reikalingų medikamentų ir, svarbiausia, gerų žinių, kad vokiečių armija pralaimi visuose frontuose ir kad mūsų kančių dienos suskaičiuotos. Jos optimizmas ir drąsa palaikė mūsų energiją, gyvybiškai reikalingą išlikimui. Marija naktimis valydavo Rozenbergo štabą. Tai leido jai kruopščiai stebėti vokiečius ir užtikrinti, kad niekas mūsų nesusektų. (psl. 46)
