Matyt, išsamiausiai iki šiol anglų kalba apie O. Šimaitę rašoma Ph. Friedmano 1957 m. Niujorke išleistoje knygoje „Their Brothers’ Keeper“ („Jų brolių sargas“) skyrelyje „Moters širdis“. Kelis kartus išleista, knyga tapo šaltiniu plačiau nušvietusiu Onos Šimaitės veiklą, jos svarbą.
Ona Šimaitė buvo lietuvė, gan apkūni, plataus valstietiško veido, lino spalvos plaukais, kuriuos ji perskirdavo per vidurį ir supindavo, susukdama kasą, kaip vainiką ant galvos. Vaikystėje Ona turėjo draugų ir bendraklasių žydų. Jos senelis – liberalas. Plačių pažiūrų žmogus, mokė mergaitę žydus vertinti objektyviai, o ne fanatiškai laikytis iškreiptos vizijos ir antisemitizmo.
Kaip tik prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Ona buvo senojo garsaus Vilniaus universiteto katalogų skyriaus vedėja. Ji buvo tarp geriausių literatūros kritikų Lietuvoje, jos padėtis ir reputacija būtų buvusi užtikrinta, jei ji būtų sutikusi tylėti. Bet Ona Šimaitė pasirinko kovą.
Apimta minties, kad tik padėdama žydams ji atliks savo kaip žmogaus pareigą, Ona ėmėsi geto gelbėjimo. Ne žydams buvo draudžiama įeiti į šį rezervatą, į kurį buvo uždaryti Vilniaus žydai, kad šiek tiek pasikankintų prieš sunaikinimą, Ona, būdama nežydė, pasiryžo pralaužti geto sienas.
Ji kreipėsi į vokiečių vadovybę ir pateikė jiems labai nekaltą planą. Gete buvo knygų, kurias seniai iš universiteto buvo paėmę žydai studentai. Gal vokiečiai leistų jai, sąžiningai bibliotekininkei, gelbėti tas neįkainojamas knygas?
Vokiečiai patenkino jos prašymą, ir keletą savaičių Ona klaidžiojo po geto pašiūres, siūlydama pagalbą nelaimingiesiems. Kai vokiečiai pareiškė, kad ji per ilgai reikalauja vertingų knygų, ji sumanė naują planą.
Ji susisiekė su žmonėmis, kurie gyveno arijietiškoje miesto dalyje ir kurie sutiktų rizikuoti priimti seną draugą, besikankinantį gete. Buvo tokių, kurie greit pritarė, o tų, kurie dvejojo, Ona ilgiau prašydavo. Bet buvo ir tokių, kurie net spaudavo jai į veidą.
Bet ji neįsižeisdavo, nesileido įbauginama, nenukrypo nuo savo misijos. Ji ieškojo slėptuvių vaikams, kuriuos padėdavo pagrobti iš geto.
Ji gavo suklastotus arijų dokumentus žydams, pasiryžusiems palikti geto sienas. Ji išdidžiai ėmėsi kurjerės pareigų: slapta išnešdavo geto pogrindžio vadovų laiškus jų draugams už geto sienų.
Remiama drąsių draugų grupelės (tarp jų buvo ir gerai žinomas lietuvių poetas Boruta), Ona nešdavo maisto badaujantiems žydams. Tam dešimtadaliui geto gyventojų, kurie nusprendė paskutinį kartą stoti prieš priešą, ji atnešė mažų ginklų ir šaudmenų. Ir nesvarbu, ar tai buvo mažas šautuvas, slepiamas jos pačios, ar gėlių puokštė kokiai grožio pasiilgusiai nelaimingojo geto moteriai, – slapčia nešdama kiekvieną daiktelį Ona rizikuodavo savo gyvybe.
Ji visuomet ateidavo apsikrovusi daiktais, o išeidavo nešina vertingais archyvais, retomis knygomis, dokumentais ar tarp sienų uždarytų žmonių kančių dienoraščio skiautelėmis, skirtomis išsaugoti. Ji slėpė tuos daiktus po universiteto skliautais.
1942 m. balandžio mėn. Vilniaus geto viršininkas (Jokūbas Gensas – R.S.) įspėjo Oną, kad gestapas pradeda įtarti. Vokiečiai pradėjo operaciją, siekiančią sunaikinti visus geto gyventojus.
Ona nepaisė viršininko įspėjimo, jos pačios likimas nelaimės gresiančios žydams akivaizdoje buvo mažareikšmis. Ji suorganizavo gelbėtojų grupę arijų gyvenamoje miesto dalyje, pasiryžusi išgelbėti kiek galima daugiau žydų vaikų. Ji dirbo nepavargdama, papirkinėdama sargybinius, įsiteikdama, apgaudinėdama. Jos gyvybei grėsė toks pat pavojus, kaip ir tiems išsekusiems vaikams, kuriuos ji gelbėjo.
Trumpam ji išvengė gestapo pinklių, radusi pastogę pas pogrindžio narius, bet 1944 metų vasarą (iš tikro balandžio 28 d. – R. S.) nutiko neišvengiamas dalykas. Oną sučiupo gestapas. Grasino, mušė, marino badu, bet ji neišdavė paslapčių. Buvo nuteista mirti. Onai nežinant universitetas prašė ją išgelbėti – papirko aukštą pareigūną. Mirties nuosprendis buvo sušvelnintas, ir Ona buvo išsiųsta į garsiąją Dachau koncentracijos stovyklą, o vėliau persiųsta į stovyklą Pietų Prancūzijoje, kur Jungtinės pajėgos išvadavo ją vos gyvą.
Sustiprėjusi ligoninėje, ji surado indų plovėjos darbą restoranėlyje. Nors gyveno atsiskyrėlišką pabėgėlės gyvenimą nesuprantama kaip, pasaulis sužinojo, kad Ona Šimaitė yra Prancūzijoje ir kad jai reikia pagalbos. Pasiūlymai padėti atėjo iš tokių organizacijų, kaip Lietuvos žydų sąjunga Amerikoje, taip pat iš paskirų asmenų, kuriems jos vardas buvo tapęs legenda.
Nusprendusi pati užsidirbti pragyvenimui, Ona atmetė pagalbą. Kai staiga baigėsi indų plovėjos darbas, ji nuvažiavo į Paryžių ir susirado skalbėjos darbą skalbykloje, vėliau lėlių siuvėjos ir pagaliau bibliotekininkės.
Ona tikriausiai būtų likusi Paryžiuje nugyventi likusį savo gyvenimą, jeigu žinia apie tai, kad ji išliko gyva, nebūtų pasiekusi kelių jos buvusių „vaikų“, dabar gyvenančių įvairiose pasaulio dalyse. Jie maldavo atvažiuoti pas juos gyventi. Atkakliausia korespondentė buvo Tania Wachsman, dviejų vaikų motina, gyvenanti Izraelyje. Kiekvieną laišką Tania pradėdavo: „Mano brangi Mama, kada pagaliau atvažiuosi pas mus?“ Ona dvejojo ji nenorėjo būti našta, bet pagaliau pasidavė Tanios maldavimas.
Ji atvyko į Izraelį 1953 metų pavasarį. Naujoje respublikoje daugybė žmonių ją sutiko su gėlėmis ir plojimais, Izraelio vyriausybė skyrė jai pensiją.
Rimantas Stankevičius
„Gyvenusi tautos himno dvasia“. Vilnius. 2004
