Pirmoji pažintis su Broliuku
Prisimena Sara Finkelbrandienė
Serafinienė, jau pagyvenusi, bet guvi ir energinga mane visaip guodė. Kaip tikintis žmogus, jinai meldės kad išgelbėtų Lietuvą nuo „antikristo“ ir man taip pat melstis. Tačiau vien tik maldomis Serafinienė nesitenkino. Instinktyviai ji jautė, kad kova su „antikristu“ reikalauja konkretesnių darbų. Nepaisydama pavojaus, jinai pavertė savo butą slaptu dispečeriniu punktu. Čia susitikdavo geto gyventojai su tuo paslaptingu asmeniu, kurį minėjo ir vaistininkas – Bronium Gotautu. Serafinienė gyveno su vyru ir ligota dukra. Dukra dėl ligos niekuo nesidomėjo. Vyras nieko nežinojo apie savo žmonos ryšius. Visus pasimatymus Serafinienė skirdavo tada, kai vyro namie nebūdavo. Turėjo Serafinienė ir sūnų, kuris, prasidėjus karui, tarnavo tarybiniame laivyne. Ją pasiekė žinia, jog laivas, kuriame plaukė jos sūnus, buvo subombarduotas ir kad sūnus iššoko į jūrą. Ar pavyko jam išsigelbėti Serafinienė nežinojo. Daug ašarų praliejo jinai, besimelsdama už jį.
Po kiek laiko atsivėrė durys, ir į kambarį įėjo žemo ūgio vyras plačia ruda barzda. Jis buvo apsirengęs užlopyta miline, per pečius persimetęs odinį krepšį. Serafinienė jį vadino Broliuku, taip vadino jį visi jo pažįstami. Retai kas žinojo jo pavardę.
Broliukas išėmė iš savo krepšio porą pasų. Vienas Bronės Kukytės vardu. Jos amžius, ūgis, plaukų spalva sutapo su mano. Net jos nuotraukoje buvo daug panašumo į mane. Apsvarstę nutarėm, kad galiu naudotis pasu net nepakeitus nuotraukos. Antrasis pasas priklausė vyresnio amžiaus moteriai Jadvygai Širvelienei. Ir koks sutapimas – jinai savo veido bruožais, savo amžiumi ir pagrindinėmis asmens žymėmis panėšėjo į mano vyro seserį. Serafinienė matė šitame sutapime dievo ženklą, sakė, kad mūsų žygis bus sėkmingas ir nepaprastai džiaugėsi.
Broliukas liepė mums gerai išstudijuoti pasus, kad neapsirikus galima būtų pasakyti, kur gimėm, kur gyvenom, kuo vardu tėvas. Be to, jis patarė pasiteirauti apie buvusių pasų savininkių tėviškę, sugalvoti kiekvienai mūsų patikimą biografiją ir jos tvirtai laikytis. Kadangi aš pagal pasą buvau neištekėjusi, vaikas turėjo tapti Širveliu. Jam Broliukas žadėjo gauti tokiu vardu metriką. Jis man patarė nedelsiant pabėgti, nes kalbama, jog ligi Naujųjų metų getas bus likviduotas. Jis man davė Pūkytės (moteriškės, gyvenusios senamiestyje) adresą. Pas ją turėjome pernakvoti pirmąją naktį, išėjus į „laisvę“.
Drebančiomis rankomis paėmiau pasus, paslėpiau giliai, giliai ir su dėkingumo ašaromis akyse atsisveikinau su savo geradariais.
„Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė. Vilnius, 1967
