žydų gelbėtojai
Iš Esteros Krengel liudijimo Jad Vašem apie Alfonsą Songailą:
Dabar apie Alfonsą Songailą. Jis išgelbėjo 70–80 žydų. Jis turėjo arklį su vežimu ir surasdavo įvairiausius būdus, kaip iš geto išvežti žydus. Jis buvo užsibrėžęs tikslą: gelbėti žydus. Vieną kartą mes jo paklausėm: „Kas tave į tai pastūmėjo?“ Jis atsakė: „Mano širdis. Pirmą postūmį man davė vokiečiai, kai atvykau į miestelį pažiūrėti, kaip jie atrodo. Kai pamačiau, kaip vokietis skėlė antausį žydui, pats sau prisiekiau, „tu juos muši, o aš – gelbėsiu“.
Jam buvo tik septyniolika. Jis pirkdavo produktus ir pro geto vartus ar per tvorą įmesdavo juos žydams. Jis užmigdė 6 mėnesių vaiką ir išnešė jį iš geto. Jis rizikavo savo jaunyste. Mūsų gyvybė buvo brangi mums, grėsė pavojus, o jam gi nieko nebūtų grėsę, jei ne mes. Jis kėlė pavojų savo jaunai gyvybei, gelbėdamas žydus...
Iš Rachelės Kacav liudijimo Jad Vašem apie Alfonsą Songailą:
Jis susisiekdavo su partizanais (žydais) ir dieną naktį dirbo dėl mūsų. Ieškojo mums prieglobsčio, viską, ką turėjo, atiduodavo mums. Prisimenu, kaip susirgo Estera Krengel. Mes juk negalėjome vaikščioti, o jis eidavo ir perduodavo žinias iš vieno kitam. Estera gulėjo pas jį, ji nieko neturėjo, mes tai nors dirbome, mezgėme, mus maitino, o ji neturėjo nieko. Alfonsas paėmė savo paskutinius 15 markių, nuėjo į kaimą, nupirko ir nunešė jai maisto... Alfonsas jau buvo spėjęs pasiimti iš geto 3-4 žmones, jo ieškojo lietuviai. Jam pasakė, kad jis – žydų užtarėjas, ir kad gestape apie jį yra daug medžiagos. Žydai išėjo iš geto ir jo laukė sutartoje vietoje. Kelias buvo saugomas, vokiečiai ieškojo žydų. Mes jo prašėme nerizikuoti, o jis atsakė: „Aš pažadėjau ir mano žodis man yra šventas“. Praėjus sutartoms 24 valandoms, Alfonsas negrįžo... Atėjo jo brolis ir liepė mums bėgti. Vidury nakties kažkas pasibeldė sutartu ženklu. Pamačiau Alfonsą, jis nusiėmė švarką ir aš pamačiau, kad jis visas mėlynas, sutalžytas. Jį suėmė, kai jis vežė du žydus. Buvo 2 valandą nakties, buvo labai tamsu. Viena ranka jis vadeliojo arklius, o kita – plėšė žydų perduotus laiškus, kuriuos jis vežė. Pradraskė skylę kišenėje ir išbarstė skiauteles. Lietuviai atvedė jį į kalėjimą, pradėjo kankinti. Jie buvo girti, davė žydams kastuvą, kad tie iškastų duobę. Žydai siūlė auksą ir daiktus, kad juos paleistų. Jiems pavyko pabėgti. Alfonsas kaltinimus neigė. Kad ir sumuštas ir sužalotas, jis visgi sugebėjo pabėgti. Dėl mūsų jis liko invalidas, sulaužyta ranka, dabar ji nejuda...
Dabar apie Alfonsą Songailą. Jis išgelbėjo 70–80 žydų. Jis turėjo arklį su vežimu ir surasdavo įvairiausius būdus, kaip iš geto išvežti žydus. Jis buvo užsibrėžęs tikslą: gelbėti žydus. Vieną kartą mes jo paklausėm: „Kas tave į tai pastūmėjo?“ Jis atsakė: „Mano širdis. Pirmą postūmį man davė vokiečiai, kai atvykau į miestelį pažiūrėti, kaip jie atrodo. Kai pamačiau, kaip vokietis skėlė antausį žydui, pats sau prisiekiau, „tu juos muši, o aš – gelbėsiu“.
Jam buvo tik septyniolika. Jis pirkdavo produktus ir pro geto vartus ar per tvorą įmesdavo juos žydams. Jis užmigdė 6 mėnesių vaiką ir išnešė jį iš geto. Jis rizikavo savo jaunyste. Mūsų gyvybė buvo brangi mums, grėsė pavojus, o jam gi nieko nebūtų grėsę, jei ne mes. Jis kėlė pavojų savo jaunai gyvybei, gelbėdamas žydus...
Iš Rachelės Kacav liudijimo Jad Vašem apie Alfonsą Songailą:
Jis susisiekdavo su partizanais (žydais) ir dieną naktį dirbo dėl mūsų. Ieškojo mums prieglobsčio, viską, ką turėjo, atiduodavo mums. Prisimenu, kaip susirgo Estera Krengel. Mes juk negalėjome vaikščioti, o jis eidavo ir perduodavo žinias iš vieno kitam. Estera gulėjo pas jį, ji nieko neturėjo, mes tai nors dirbome, mezgėme, mus maitino, o ji neturėjo nieko. Alfonsas paėmė savo paskutinius 15 markių, nuėjo į kaimą, nupirko ir nunešė jai maisto... Alfonsas jau buvo spėjęs pasiimti iš geto 3-4 žmones, jo ieškojo lietuviai. Jam pasakė, kad jis – žydų užtarėjas, ir kad gestape apie jį yra daug medžiagos. Žydai išėjo iš geto ir jo laukė sutartoje vietoje. Kelias buvo saugomas, vokiečiai ieškojo žydų. Mes jo prašėme nerizikuoti, o jis atsakė: „Aš pažadėjau ir mano žodis man yra šventas“. Praėjus sutartoms 24 valandoms, Alfonsas negrįžo... Atėjo jo brolis ir liepė mums bėgti. Vidury nakties kažkas pasibeldė sutartu ženklu. Pamačiau Alfonsą, jis nusiėmė švarką ir aš pamačiau, kad jis visas mėlynas, sutalžytas. Jį suėmė, kai jis vežė du žydus. Buvo 2 valandą nakties, buvo labai tamsu. Viena ranka jis vadeliojo arklius, o kita – plėšė žydų perduotus laiškus, kuriuos jis vežė. Pradraskė skylę kišenėje ir išbarstė skiauteles. Lietuviai atvedė jį į kalėjimą, pradėjo kankinti. Jie buvo girti, davė žydams kastuvą, kad tie iškastų duobę. Žydai siūlė auksą ir daiktus, kad juos paleistų. Jiems pavyko pabėgti. Alfonsas kaltinimus neigė. Kad ir sumuštas ir sužalotas, jis visgi sugebėjo pabėgti. Dėl mūsų jis liko invalidas, sulaužyta ranka, dabar ji nejuda...