„Aš bijojau tik vieno dalyko: netekti sąmonės ir ką nors prasitarti“
Alfonsas SONGAILA (1924–2006)
Šleževičiaus namuose gyveno ir nuostabus jaunuolis Alfonsas Songaila, ne kartą padėjęs Rachelei pavojaus metu. Hitlerininkams užpuolus mūsų šalį, jam dar nebuvo 19 metų, bet už savo pečių jis jau turėjo sunkų, vargo kupiną gyvenimą. 1936 metais jis neteko tėvo, o 1940 metais mirė jo motina. Be tėvų liko didelė šeima – 12 vaikų. Alfonsas dirbo ir kiek galėdamas padėjo mažiesiems. Karas užklupo jį Užvenčio rajone Labūnavos kaime. Matęs daug vargo, A. Songaila neapkentė engėjų ir fašistų tarnų. Hitlerininkų žvėriškumai atrodė jam siaubingi, bet jie sukėlė jame ir tvirtą pasiryžimą gelbėti žmones, kuriems grėsė mirtis.
Tarp atskirų getų nebuvo jokio ryšio. Nebuvo ryšio ir tarp „ariško“ pasaulio bei geto. Songaila pradėjo nuo to, kad nuveždavo į Šiaulių getą laiškus, o iš ten korespondenciją perduodavo adresatams. Dažnai jis laiškus pristatydavo į netoli geto buvusią kailių dirbtuvę, kurioje dirbo žmogus iš geto vardu Dovydas. Jagminas pastebėjo Songailą sistemingai lankant žydą ir įskundė jį policijai. Kartą, Alfonsui besėdint dirbtuvėje, pasirodė hitlerininkai. Dovydas spėjo užversti jį kailiais. Pusantros valandos jis gulėjo po kailiais, vos neužtroško. Fašistai jo nesurado.
Songaila iš pradžių tik perduodavo laiškus, o netrukus jau gelbėjo žmones. Pasikinkęs arklį, važiuodavo į Šiaulius ir pabėgusius iš geto žydus veždavo pas lietuvius valstiečius. Sunku buvo gelbėti suaugusius, bet nepalyginti sudėtingiau buvo išplėšti iš mirties nasrų vaikus. Mažiausias vaiko garsas galėjo išduoti, todėl, nešant juos iš geto, tekdavo užmigdyti įvairiais vaistais. Kartą taip užmigdytą vaiką Songaila išnešė iš geto kibire. Vienuolika žmonių Alfonsas išvežė iš Šiaulių geto ir daugelį iš kitų panašių mirties stovyklų.
Dirbti šį didį darbą Songailai buvo ne tik pavojinga, bet ir nežmoniškai sunku. Jis neturėjo namų, gyveno pas svetimus, net savo paso neturėjo, o į Šiaulius važiuodavo su brolio dokumentu. Pavojai grėsė iš visų pusių. Kartą jis dienos metu vežė per Užventį į Kuršėnus žydų jaunuolį, kurio pavardės nebeatsimena. Jaunuolis turėjo rankoje granatą. Jei kas sulaikys, gyvas nepasiduosiu, – tarė jis. Niekas jų nesulaikė, bet kaip lengvai Songaila galėjo žūti kartu su jaunuoliu. Tačiau tas neatbaidė jo.
Songailą ėmė sekti. Tai pastebėjo ir kaimynai. Iškilo baisi grėsmė: gestapas. Pažįstami patarė jam bent laikinai nebevažiuoti į Šiaulius. Jis atsakė: Turiu važiuoti. Žmonėms gresia mirtis. Tai buvo 1944 metų vasara. Frontas sparčiai artėjo, ir hitlerininkai ruošėsi likviduoti Šiaulių getą. Songaila sukrovė į vežimą šieną, grėblius, šakes ir nuvažiavo į Šiaulius. Čia jis paėmė tris moteris, pabėgusias iš geto, užmaskavo jas šienu ir išvyko atgal. Apie 2 val. nakties netoli Šaukėnų miestelio jo laukė policininkai. Songailą su bėglėmis suėmė ir atvarė į Šaukėnų kalėjimą. Pakeliui Alfonsui pavyko sunaikinti laiškus su adresais, kurie galėjo išduoti daugelį besislapstančių žmonių.
Kalėjime jį mušė, kankino, reikalavo išduoti besislapstančius žydus. Bet Songaila nieko neišdavė. Rytą atėjo policininkas ir įsakė: „Paimk kastuvą ir einam“. Čia jau galas, – pagalvojo Songaila. Jis paėmė kastuvą ir išėjo į kiemą. Po kurio laiko atėjo kitas policininkas. Iki šiol Songaila nežino, kas jis buvo, bet šis policininkas liepė jam padėti kastuvą ir eiti namo. Arklį ir vežimą konfiskavo. Vos gyvas grįžęs į namus, A. Songaila pasakė: Aš bijojau tik vieno dalyko: netekti sąmonės ir ką nors prasitarti.
Songaila palaikė glaudžius ryšius su gydytoju Girbudu. Dažnai jie derindavo savo veiklą. Niekas iš bėglių Songailos pavardės nežinojo. Jį vadindavo Alfa.
Jo išgelbėtųjų tarpe buvo Rachelė Kacavienė, trys seserys Pelcaitės, trys seserys Kacaitės, broliai ir seserys Chalozinai, Michailas Gutmanas su žmona, Frumanas su žmona, Ita Šneidaitė ir kiti. Daugiau kaip 40 žmonių šis bebaimis jaunuolis išplėšė iš hitlerinių žvėrių letenų. Kaip lengva dabar ištarti šį skaičių – „daugiau kaip 40“. Bet kiekvieno žmogaus išgelbėjimas reikalavo didvyriškumo ir pasiaukojimo. Tuo ir pasižymėjo A. Songaila.
„Ir be ginklo kariai“, sudarytoja S. Binkienė,
Vilnius, 1967
