„Aš neslėpiau savo širdyje Tavo teisybės. Aš skelbiau Tavo tiesą ir Tavo išganymą...“
Polikarpas MACIJAUSKAS (1891–1965)
Jaunas, apsiskaitęs Polikarpas Macijauskas (Maciejovskis) 1924 m. tapo Kolainių bažnyčios ir vienuolyno rektoriumi. Čia jis greitai pasidarė savas, susigyveno su žmonėmis – ir katalikais, ir stačiatikiais. Kolainiškiai atmena: klebonas gražiai bendravęs su jų popu Butu, visada pasveikindavę vienas kitą su šv. Kalėdomis ar Velykomis, kurios kalendoriuje prasilenkia.
Karo niekas nelaukė, tačiau jis atėjo. 1941-ųjų spalio 7 dieną į vienuolyno duris pasibeldė žydė Basė Braudienė iš Kelmės. Ją paslėpė. Kiek vėliau ūkininkas Michailas Juškevičius atvežė dar keturias moteris, pasprukusias iš Šiaulių geto. Slepiamas moteris aprengė vienuolių drabužiais, jos laisvai vaikščiodavo po klebonijos sodą. Paslėpė ir daug kitų žydų, kuriuos gelbėjo drauge su daktaru Petru Girbudu ir kitais dorais žmonėmis. Kiek jų išgelbėjo, galėtų prisiminti tik pats kunigas.
Jo gerumo užteko visiems. Kolainiškė Jadvyga Šliogerienė prisiminė: „Ėjau prie Pirmosios Komunijos, nuotrauką su klebonu tebeturiu. Labai mums, vaikams, buvo švelnus. Važiuodavo pas sunkų ligonį – įsidės obuolių į krepšį, nuveš širdžiai atsigauti“.
Vincenta Šiušienė papasakojo, kaip kunigas padėjo išlaisvinti du jos brolius, suimtus vokiečių laikais. Niekas jo neprašė, pats nuėjo, užtarė, taip išsaugojo dviejų jaunų žmonių gyvybes.
Tiesa – laiko duktė, – sakydavo romėnai. Reikia laiko, kad suprastum, įvertintum ir žmogų, ir reiškinį. Kunigui Polikarpui Macijauskui visi buvo lygūs. Ką galėjo, šelpė, gelbėjo. Slėpė ne rusą, žydą ar vokietį – slėpė žmogų.
„Aš neslėpiau savo širdyje Tavo teisybės. Aš skelbiau Tavo tiesą ir Tavo išganymą“, – šie psalmės žodžiai, dvasininko gyvenimo credo, iškalti akmens plokštėje Kražių bažnyčioje, kurios rūsyje ilsisi 74-erius metus šioje žemėje išgyvenęs kunigas, teologijos magistras Polikarpas Macijauskas.
