išgelbėti žydų vaikai

MANO ŠANSAS IŠLIKTI

Jakovas Zoreffas (Goldšmitas)

Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011

Mano tėtis Mejeris Leibas Goldšmitas (Meir-Lev (Leib) Goldshmidt) gimė 1920 metais Žemutiniame Naugarde (Nižnij Novgorode) Saros (mergautinė pavardė Poger) ir Chaimo Šimono Goldšmitų (Haim-Shimon Goldshmidt) šeimoje. Mano senelis tarnavo caro, o po revoliucijos – Raudonojoje armijoje. Kai jį demobilizavo, šeima apsigyveno Jonavoje ir atidarė ten savo keramikos gamyklą.
Mano mama Sonia gimė Vilniuje Geršono (Gershon) ir Rozos Burko šeimoje. Burko šeima persikraustė į Jonavą, ir Sonia ten lankė Javnės mokyklą, kur mokėsi ir mano būsimas tėtis. Vėliau tėtis lankė ješivą, bet paskui perėjo į pasaulietinę mokyklą. Jis svajojo tapti aktoriumi ir užsirašė į teatro studiją Kaune. Mano mama tuo metu studijavo Kauno konservatorijoje. Jie buvo jauni, dienomis dirbdavo, naktimis mokėsi – jiems viskas buvo prieš akis. Tėtis buvo aktyvus komunistinio jaunimo organizacijos narys ir perspektyvus aktorius. Jį netgi pakvietė dirbti į garsųjį Maskvos valstybinį žydų teatrą, tačiau jis atsisakė, nes Sonia tuo metu jau laukėsi.
Įsiveržus vokiečiams mano tėvai su Lubošicais (Luboshitzes) ir dviem jų vaikais iš karto bandė bėgti į Rusiją, bet prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos susidūrė su vokiečių desantiniu daliniu. Jaunas vokiečių karininkas su jais elgėsi žmoniškai, davė saldainių ir įspėjo saugotis SS dalinių. Jis pasakė, kad vokiečiai žydams gali būti labai žiaurūs, ir pridūrė: „Saugokite savo vaikus.“ Jiems neliko kitos išeities, teko sukti atgal.
Mano tėvų ir Lubošicų šeimos keliai išsiskyrė. Tėvai grįžo į Jonavą, jie tikėjosi ten rasti savo tėvus, oLubošicų jie daugiau nebepamatė. Jonavoje jie sutiko Justiną, kurį pažinojo dar prieš karą. Jis pakvietė juos į namus ir pamaitino. „Neikite į Jonavą, – pasakė jis, – mano sūnus ir daugelis kitų ten žudo žydus.“ Mano tėvai apsisuko ir patraukė į Kauną.
Per masines žudynes pirmomis karo dienomis lietuviai nužudė apie 4000 Jonavos žydų. Mano tėčio tėvams, kurie turėjo devynis vaikus, pavyko iš Jonavos pabėgti į Kauną. Be mano tėčio, getą ir koncentracijos stovyklas išgyveno tik 18-os metų Asia (Osnat) ir 16-os metų Abraomas (Abraam).
Mano senelį Chaimą (Haim) ir dėdę Hiršą (Hirsh) lietuviai, bendradarbiavę su naciais, paėmė sinagogoje į nelaisvę ir nužudė pirmomis karo dienomis. Močiutę Sarą, Ikalę (Icale), Belą (Bella) ir Gitą Goldšmit nužudė su tūkstančiu kitų žydų Kauno IX forte, keršydami už tariamą pasikėsinimą nušauti geto vokiečių sargybos viršininką Kozlovskį (Kozlovsky). Per vadinamąją Krikščiukaičio gatvės akciją Asia ir Abraomas buvo išėję į Mažąjį getą aplankyti mano tėvų Jie išgirdo apie akciją ir parbėgo ieškoti savo mamos ir jaunesniųjų brolių, bet gatvė buvo apsupta policininkų, jie nieko neįleido. Tik per stebuklingą atsitiktinumą jiedu.
Mano teta Malka Zinger-Goldšmit (Zinger-Goldshmidt), jos vyras Berlas (Berl) ir jų trejų metų duktė Cilia buvo nužudyti per Mažojo geto akciją. Mano močiutę Rozą Burko ir jos šešis vaikus naciams dirbę lietuviai pagavo Jonavoje. Vyras pravarde Labas, lietuvių policininkas, vežimu juos vežė į Kauno IX fortą. Tas žmogus prijautė žydams, tad, žinodamas, kas ten belaisvių laukia, sąmoningai visą kelią vis pristabdydavo arklį, todėl į Kauną atvyko gerokai vėliau negu 16 valandą, kai šaudymas tą dieną jau buvo baigęsis, iki kitos dienos. Labui buvo įsakyta nuvežti Burko šeimą į Slobodką.
Prieš pat karą mano senelis Geršonas (Gershon) buvo paimtas į sovietų kariuomenę, ir jo batalionas pateko į vokiečių rankas. Jis buvo įkalintas Žiežmarių karo belaisvių stovykloje netoli Kauno. O Kaune dėdė Abraomas eidavo iš geto su kolona dirbti priverčiamųjų darbų. Sutikęs žydus karo belaisvius, jis paklausė, ar jie negirdėję apie Geršoną, šie atsakė, kad jis esąs tarp jų.. Tėtis kreipėsi pagalbos į Judą Zupavičių (Judke Zupovich).
Jaunas jonaviškis Juda Zupavičius Nepriklausomoje Lietuvoje studijavo karo mokykloje. Gete gi jis buvo paskirtas žydų policijos viršininko pavaduotoju. Juda ir mano tėtis buvo priešingų pažiūrų: Juda buvo Beitar organizacijos narys, o mano tėtis buvo komjaunimo veikėjas. Nepaisydamas to Juda sutiko padėti. Jis paprašė pagelbėti Izios Rabinovičiaus (Izia Rabinowich), kuris buvo geto darbo grupių Arbeitsamt vadovas, atsakingas už darbo jėgos paskirstymą. Laimė, Geršonas buvo kepėjas, Iziai pavyko įtikinti vokiečius, kad gete skubiai reikia kepėjo – taip Geršonas buvo perkeltas į getą.
Goldšmitų ir Burko šeimos buvo neturtingos ir gete kentė siaubingą alkį. Kai atvyko Geršonas, jie pasistatė krosnį ir pradėjo slapta kepti duoną. Iš Burko šeimos išliko tik Julia (Yulia) ir Joheved (Yocheved).
Buvo pasirūpinta, kad mama galėtų mane gimdyti už geto ribų. Jos dainavimo mokytoja ponia Karnavičienė sutiko paslėpti mamą iki kol aš gimsiu, o paskui mane turėjo atiduoti globoti vienai bevaikei šeimaiane. Bet eidami pas ponią Karnavičienę, mano tėvai pamatė gestapo kontrolės punktą ir buvo priversti grįžti į getą. Aš gimiau pirma laiko – 1942-ųjų liepos27 dieną, gimdymą priėmė slaugytoja Markovič (Markovich). Prosenelio garbei mane pavadino Jakovu (Yakov), jis buvo mokslininkas, cadikas (išminčius). Tėvai nusprendė dar kelias savaites pasilaikyti mane gete.
Kai man suėjo aštuonios dienos, kol tėtis buvo darbe, močiutė Roza ir jos pusseserė Gita padarė mamai didžiulį spaudimą ir pakvietė rabiną apipjaustyti manęs. Tėtis labai supyko ant močiutės ir tetos, bet jos laikėsi savo ir tvirtino: „Jis gyvens, o jei, neduok Dieve, ne – leisk jam mirti žydu.“ Net po daugelio metų jaučiu, kad jos tada beveik atėmė iš manęs galimybę likti gyvam. Kadangi nebeliko jokio išeities, likau su tėvais gete.
Bet kaip auginti vaiką be maisto? Problema ėmė spręstis netikėtai. Mamos jaunesnioji sesuo trylikos metų Judita Julia (Judith-Yulia) buvo labai liesa ir naivi mergaitė. Ji vis klausė: „Kodėl mus supa spygliuota tvora?“, „Kodėl mes tokie alkani, nors užuodžiame anapus tvoros kepamą kiaušinienę su kumpiu?“ Vieną dieną Judita rado tvoroje siaurą plyšį. Kadangi buvo labai liesa, kai sargybinis nutolo, ji išlindo pro plyšį už tvoros, pasiekė tą namą ir grįžo namo su maistu sau ir šeimai. Name gyvenusią lenkų šeimą labai sujaudino jos išvaizda ir gera lenkų kalba.
Nuo tada Julia tapo mūsų šeimos maitintoja. Taip jie mane augino iki siaubingos 1944-ųjų kovo 28 dienos...

Kai pasklido gandas, kad vokiečiai ketina suimti vaikus, senukus, ligonius ir neįgalius žmones, tėvai ėmė ieškoti man slėptuvės. Vokiečiai, padedami ukrainiečių, apieškodavo kiekvieną kampą ir plyšį, todėl tėtis iškasė duobę po židiniu. Jis suformavo iš vamzdžio vėdinimo angą, kurią užmaskavo šiukšlėmis, sumaišytomis su „machorka“, naminiu tabaku, kurio kvapo šunys nepakenčia. Mes gyvenome tolimajame geto gale, tad tėtis turėjo laiko tai padaryti. Sargas, greičiausiai čekas, matė tėtį kasant, bet neišdavė.
Tėtis Vaikų akciją atsimena kaip baisiausią savo gyvenimo dieną. Tą dieną jis susirgo ir liko namie, mat prieš kelias dienas grupę žydų kalinių buvo nuvežę į Raudondvarį, miestelį netoli Kauno, kur jauni nacių sadistai privertė kalinius kelias valandas būti lediniame ežero vandenyje. Paskui įsakė jiems gulėti ant įšalusios žemės. Visi susirgo.
Tėtis stebėjosi, kodėl jo vaikai neverkė ir nesipriešino uždaromi į ankštą urvą žemėje. Aš, aišku, jaučiau, kad gresia pavojus, todėl nesipriešinau, kai medicinos seselė leido man migdomuosius, kad aš nurimčiau. Dvi dienas išbuvau po žeme. Tėvai ištraukė mane naktį. Aš neverkiau. Suvalgiau, ką man davė. Rytą tarsi viską suprasdamas ištiesiau ranką, kad man suleistų vaistų prieš šliaužiant atgal į urvą.
Tėtis vos galėjo žodžiais nusakyti, ką tą siaubingą dieną matė. Jie labai bijojo žudikų. Žmonės pamatė autobusą. Iš autobuso garsiai kaukė muzika, bet ji vis tiek nenustelbė vaikų verkimo, motinų maldavimų ir puolančių šunų lojimo. Girti įsiaudrinę ukrainiečiai, mojuodami kirviais ir geležinėmis lazdomis, traukė per jėgą vaikus ir senus žmones iš slėptuvių. Tuo metu tėtis galėjo galvoti tik apie žmoną ir kūdikį, paslėptus urve. Nesuvokiamas brutalumas baigėsi sulig saulėlydžiu. Grįžę iš priverstinių darbų tėvai pamatė nusiaubtą getą.
Mano kaimynė seselė, kuri suleido man vaistų, pakabino ant lentynos prie sienos maišą su drabužiais ir jame paslėpė savo trejų metų dukrelę. Ieškodami vaikų, vokiečių kareiviai perkirto rimbu maišo šoną, bet nieko nerado. Nuo kirčio pakilo dulkių kamuolys, ir kareivis išbėgo iš kambario. Motina nutraukė nuo savo vaiko maišą ir rado savo mažąją mergytę susirietusią, su gilia žaizda nugaroje. Moteris apsipylė ašaromis, bet dukrytė jai pasakė: „Neverk, Mamyte, man neskauda.“ Vokiečiai žinojo, kad daugelio vaikų jie nerado. Todėl jie suėmė geto žydų policininkus ir kankino juos IX forte, reikalaudami, kad jie išduotų, kur paslėpti vaikai. Vienas iš policininkų – Juda Zupavičius buvo smarkiai sumuštas, jam buvo prakirstos ausys, bet jis nieko nepasakė. Kai naciai jį, paplūdusį krauju, grąžino į policininkų grupę, jis paragino draugus būti stiprius ir neišduoti vaikų. Juda Zupavičius mirė giedodamas Hatikvą – sionistų himną reiškiantį viltį. Tačiau ne visi žydų policininkai ištvėrė kankinimus, kai kurie galiausiai pasakė, kur buvo paslėpti vaikai.
Mano tėtis turėjo draugą, mokytoją vardu Samuelis Rozentalis (Schmuel Rosental). Jo žmona Ronė (Rone) prisidėjo prie geto vaikų gelbėjimo. Ji pasiūlė susitarti, kad mane paslėptų vienuolyne Žaliakalnyje. Mano tėvai apsvarstė pasiūlymą. Nebuvo kitos išeities – mama įdėjo mane į didelį maišą ir nunešė prie vienuolyno durų. Vienuolė vardu Onutė, kuri taip pat dirbo sesele gydytojo [Petro] Baublio kūdikių namuose, paėmė „siuntinį“ ir nunešė mane į kūdikių namus. Aš buvau apipjaustytas, todėl ten bijojo mane laikyti su kitais vaikais ir paslėpė rūsyje.
Mamą sulaikė grįžtant į getą per nelemtą atsitiktinumą: eidama iš vienuolyno, ji sutiko dvi savo drauges – Sarą Kac (Sarale Katz) ir Alią Ranzuk, ir visos trys ėjo į getą. Jas sustabdė ir apieškojo gestapininkas. Saros kišenėje rado seną revolverį, visos trys moterys tuojau pat buvo sulaikytos. Tėtis laukė mamos netoli tvoros. Jis matė, kad vokiečių kareiviai ją nusiveda. Visos jo pastangos išgelbėti ją buvo bergždžios, tai buvo neįmanoma – visos trys moterys buvo nužudytos.
Onutė po karo papasakojo mano tėčiui, kaip aš pasijutau, kai vienas pabudau nepažįstamojoje vietoje. Mane buvo palikę rūsyje su moterimi, kuri nemokėjo jidiš. Aš neverkiau, bet visą laiką murmėjau: „Mama Sonia, tėtis Leibas.“ Moteris pasakė, kad jei aš nustosiu kartoti tuos žodžius, ji išleis mane iš rūsio ir leis žaisti viršuje su kitais vaikais. Aš jos pakláusiau, ar galiu kartoti mamos ir tėčio vardus mintyse, tik sau. Jai pradėjo riedėti ašaros, ji pasakė: „Taip, širdelėje kartok šiuos vardus, kad niekada jų nepamirštum.“
Po išvadavimo mamos jaunesnioji sesuo Joheved, kurią išgelbėjo Teisuolė katalikės Viktorija Krulickienė, pradėjo manęs ieškoti. Padedama partizanės Belos Ganelin (Bella Ganelin) pravarde Katiuška, neseniai ištekėjusi Joheved rado mane ir parsinešė į savo ir savo vyro namus.
Tėtis ir dėdė Abraomas išliko gyvi Dachau. Abraomas išvyko tiesiai į Izraelį. Tėtis, žinoma, grįžo į Kauną, tikėdamasis rasti mane. Kai jį pamačiau, iš karto pripuoliau prie jo; atrodė, tarsi būtume išsiskyrę tik vakar, o ne prieš metus. Mamos jauniausioji sesuo Julia Štuthofe išliko gyva, ji sutiko tekėti už mano tėčio ir su didele kantrybe, meile ir rūpestingumu tapo man mama, nors jai pačiai dar reikėjo motiniškos globos. Vis dėlto naktį dažnai pabusdavau kūkčiodamas: „Kur mano mama Sonia?“
Po karo mūsų šeima persikėlė į Vilnių. Tėtis su Julia susilaukė dar vieno sūnaus ir dukters. Aš labai mylėjau Julią ir niekada nesijaučiau kitoks negu mano sesuo ir brolis. Man niekada nesakė, kad aš ne Julios sūnus, bet aš žinojau, jog ji nėra tikra mano mama, ir tėvai irgi žinojo, kad aš tai žinau. Vis dėlto apie tai atvirai nekalbėjome iki pat Julios mirties 2008-aisiais.
Kadangi Julia turėjo Lenkijos pilietybę, 1957-aisiais mes galėjome repatrijuoti į Lenkiją, o iš ten – į Izraelį. Izraelyje po karo tarnybos iki pat pensijos dirbau didžiausioje šalies telefoninio ryšio įmonėje techniku. Esu vedęs, turiu tris vaikus ir jau esu senelis. Mano tėtis iki pensijos dirbo keliuose Izraelio teatruose aktoriumi. Jis palyginti dar geros sveikatos, aiškaus proto ir labai padėjo man rašyti šiuos atsiminimus.

Holonas Bat Yamas, Izraelis, 2008 spalis