išgelbėti žydų vaikai
Rina Zupavičiūtė
AŠ APSIMEČIAU NEŽINANTI, KAD JI MANO TETA
Rina Zupavičiūtė–Kaplan–Wolbe
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Kai mano tėtis Mejeris Zupavičius (Meir Zupovich) iš Jonavos ir mano mama Mira, mergautine pavarde Strašuner (Strashuner), buvo įkalinti gete, mama laukėsi manęs, savo pirmojo vaiko. Gimiau 1941-ųjų rugpjūčio 16 dieną. Gete mano tėvai gyveno su mano močiute Chaja Hinde Strašuner (Chaya Hinde Strashuner), mamos dvyne seserimi Frida ir teta Roza Strašuner (Strashuner).
Mano dėdė Leibkė Strašuner (Leibke Strashuner) buvo sovietų armijos karys. Jo desantas buvo pasiųstas prisijungti prie specialiosios paskirties padalinio, ir Leibkė žuvo mūšyje. Dėdė Jehuda, arba Juda Zupavičius (Yehuda Zupovich), buvo geto policijos viršininko pavaduotojas, mano tėtis ir kitas jo brolis - Mošė (Moshe) taip pat dirbo geto policijoje, tačiau visi trys bendradarbiavo su antifašistine pogrindine organizacija. Jehuda Zupavičius organizavo mano gelbėjimo operaciją.
Jehudos žmona Dita Zupavičienė-Šperling (Judith Zupovich–Shperling) pasakoja: „Rina buvo metukų mielas šviesiaplaukis kūdikis rausvais žandais. Prieš karą Juda dirbo su architektu grafu Vladimiru Zubovu, kuris dabar mums padėjo, rizikuodamas ne tik savo, bet ir savo šeimos gyvybe. Jis supažindino mus su gydytoju [Petru] Baubliu. Švelnią žiemos dieną mes nusprendėme slapta išnešti Riną iš geto ir paguldyti ją ant Baublio kūdikių namų laiptų. Suleidome Rinai vaistų, kad ji miegotų. Ant jos riešo pritvirtinome raištelį su užrašytu vardu „Irena Krikščiukaitė“.
Mintyse aš vėl matau geto vartus. Temo. Gatvė priešais buvo pilna geto gyventojų, voromis grįžtančių iš priverstinių darbų. Lietuvių policija prie vartų krėtė žmones ir jų ryšulėlius. Ištaikėme tinkamą momentą ir nepastebėtos praslinkome pro siaurus vartus, kuriuos mums atvėrė žydų policija. Kartu su manimi buvo Frida, ji man padėjo nešti vaiką.
Ėjome šaligatviais, nors žydams jais eiti buvo draudžiama, slėpdamos savo geltonas žvaigždes. Priešais buvo ilgas kelias iki tilto. Dėl antskrydžių pavojaus niekur nedegė šviesos, nebuvo matyti mėnulio – tik pilkas sniegas. Žmonės skubėjo iš darbų nešini maišais, lagaminais ir krepšiais. Niekas nekreipė dėmesio į dvi moteris su vaiku, o tamsa paslėpė mano žydišką išvaizdą.
Kai tik pasiekėme judrią gatvę, pasijutome saugiau. Greitai perėjome priemiestį ir atėjome į sutartą vietą. Buvome miškelyje. Staiga debesys išsisklaidė, pilnatis nušvietė sniegą. Pasidarė šviesu tarytum dieną. Ėjome toliau, buvo klaikiai baisu. Man darėsi vis baisiau ir baisiau.
Buvome sutarę, kad paliksiu vaiką ant laiptų prie įstaigos durų. Gydytojas Baublys mūsų jau laukė. Tačiau į pastatą vedė labai siauras takas tarp pastato sienos ir aukštos tvoros. Jei mus pastebės – pabėgti iš to plyšio būtų neįmanoma. Nerimaudamos nusprendėme šiltai suvyniotą vaiką padėti ant sniego prie vartų, tikėdamosi, kad ją kas nors pastebės. Dar kartą žvilgtelėjome atgal ir nubėgome. Rinutė nuo šalto sniego pabudo ir pradėjo ropoti. Laimė, ji dar nevaikščiojo. Mums nebuvo, kas daro – turėjome sprukti ir pasiekti getą.“
Kitą rytą teta Dita su darbo brigada išėjo į miestą, kad susitiktų su Zubovu. Kaip jai palengvėjo, sužinojus, kad, eidamas pro kūdikių namus, mane rado ir į vidų įnešė kažkoks lietuvių policininkas. Jis buvo vedęs, bet neturėjo vaikų, todėl paprašė gydytojo Baublio leisti įsivaikinti. Baublys džiaugėsi, išgirdęs tokį prašymą, ir parengė būtinus dokumentus. Bet kai Dita grįžo į getą pranešti mano tėvams gerų naujienų, didelei savo nuostabai rado mane gulinčią lovelėje. Pasirodo, kai atsibudau savo naujoje lietuvių šeimoje, jie man davė saldainį. Aš pasakiau „kecke“, jidiš kalba tai reiškė „saldainiukas“. Policininko šeima iš karto suprato mano kilmę, atnešė mane prie geto vartų ir atidavė žydų policijai. Laimė, tuo metu nebuvo lietuvių ir vokiečių sargybinių.
Kai vyko Vaikų akcija, aš buvau gete. Močiutė paslėpė mane namo palėpėje, su kitais vaikais. Man davė migdomųjų, bet aš pabudau ir pradėjau verkti būtent tuo metu, kai šalia buvo policija. Močiutė užspaudė man ranka burną, vos neuždusino manęs: kai pavojus praėjo, jai teko gerokai pavargti, kol aš vėl pradėjau kvėpuoti.
Frida antrą kartą išnešė mane iš geto ir perdavė vienai lenkei. Nežinau jos vardo, bet atsimenu, kad jos marti buvo vardu Vanda, o Vandos dukros vardas buvo Janina. Kol buvau su ja, mano vardas buvo Irutė Nešukaitytė (lenkų kalba tai reiškė „neieškokite manęs“). Antras mėginimas mane gelbėti taip pat nebuvo sklandus: lenkės kaimynas pranešė policijai, kad slepiamas žydų vaikas. Atėjo lietuvių policininkas jos apklausti, tačiau mano gelbėtojai pavyko juos papirkti, ir jie išėjo kaip atėję. Daug vėliau su savo vyru vykau ieškoti tos moters, bet mes neradome jos namo.
Mano tėtis ir Jehuda Zupavičius buvo nušauti Kauno IX forte su devyniolika kitų žydų policininkų už tai, kad atsisakė išduoti, kur per Vaikų akciją buvo paslėpti kai kurie žydų vaikai. Mano mama, Roza ir močiutė žuvo prieš pat išvadavimą. Jos buvo sudegintos gyvos „malinoje“. Dita Zupavičienė buvo išvežta į Štuthofą, jai pavyko išlikti. Šiandien ji gyvena Tel Avive ir būdama 86-ių yra sveika ir fiziškai, ir psichologiškai.
Fridai pavyko pabėgti iš geto dieną prieš jo likvidaciją. Ji ištekėjo už Jakovo Kaplano (Yakov Kaplan). Per masines žydų žudynes, vykdytas lietuvių pirmomis karo dienomis, buvo išžudyta visa jo giminė. Jis gi paskutinę akimirką paspruko iš duobės, į kurią žudikai sumetė žydų kūnus, ir pasislėpęs po arklio vežimu nepastebėtas pabėgo į miškus. Frida su vyru susirado mane ir įsidukrino.
Frida nenorėjo, jog žinočiau, kad ji nėra tikra mano mama, todėl netgi vengė susitikti su Dita Zupavičiene. Bet aš nuo labai ankstyvo amžiaus žinojau, kad iš tikrųjų Frida yra mano teta, ir visi aplinkui žinojo tiesą, be to, sinagogoje nugirdau moteris šnabždantis, kad aš įvaikinta. Bet vis tiek visada vadinau Fridą mama, o Jakovą – tėčiu.
Prieš pirmąjį mano gimdymą lydėdama mane į ligoninę, Frida paklausė, ar jau išrinkau vaikeliui vardą. Pasakiau, kad jei gims berniukas, pavadinsime jį Mariku, o jei mergaitė – Mara – abu vardai labai panašūs į mano tėvų. Vėliau Frida pasakė mano vyrui, kad ji labai tam pritaria. Vis dėlto tos temos su ja vengėme iki paskutinių jos gyvenimo dienų.
Mano įtėviai su savo abiem sūnumis emigravo į Izraelį. Frida mirė 1979 metais, dabar palaikau artimus ryšius su savo įbroliais Marku ir Danieliumi.
Kfar Saba, Izraelis
2009-ųjų vasaris
Rina Zupavičiūtė–Kaplan–Wolbe
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Kai mano tėtis Mejeris Zupavičius (Meir Zupovich) iš Jonavos ir mano mama Mira, mergautine pavarde Strašuner (Strashuner), buvo įkalinti gete, mama laukėsi manęs, savo pirmojo vaiko. Gimiau 1941-ųjų rugpjūčio 16 dieną. Gete mano tėvai gyveno su mano močiute Chaja Hinde Strašuner (Chaya Hinde Strashuner), mamos dvyne seserimi Frida ir teta Roza Strašuner (Strashuner).
Mano dėdė Leibkė Strašuner (Leibke Strashuner) buvo sovietų armijos karys. Jo desantas buvo pasiųstas prisijungti prie specialiosios paskirties padalinio, ir Leibkė žuvo mūšyje. Dėdė Jehuda, arba Juda Zupavičius (Yehuda Zupovich), buvo geto policijos viršininko pavaduotojas, mano tėtis ir kitas jo brolis - Mošė (Moshe) taip pat dirbo geto policijoje, tačiau visi trys bendradarbiavo su antifašistine pogrindine organizacija. Jehuda Zupavičius organizavo mano gelbėjimo operaciją.
Jehudos žmona Dita Zupavičienė-Šperling (Judith Zupovich–Shperling) pasakoja: „Rina buvo metukų mielas šviesiaplaukis kūdikis rausvais žandais. Prieš karą Juda dirbo su architektu grafu Vladimiru Zubovu, kuris dabar mums padėjo, rizikuodamas ne tik savo, bet ir savo šeimos gyvybe. Jis supažindino mus su gydytoju [Petru] Baubliu. Švelnią žiemos dieną mes nusprendėme slapta išnešti Riną iš geto ir paguldyti ją ant Baublio kūdikių namų laiptų. Suleidome Rinai vaistų, kad ji miegotų. Ant jos riešo pritvirtinome raištelį su užrašytu vardu „Irena Krikščiukaitė“.
Mintyse aš vėl matau geto vartus. Temo. Gatvė priešais buvo pilna geto gyventojų, voromis grįžtančių iš priverstinių darbų. Lietuvių policija prie vartų krėtė žmones ir jų ryšulėlius. Ištaikėme tinkamą momentą ir nepastebėtos praslinkome pro siaurus vartus, kuriuos mums atvėrė žydų policija. Kartu su manimi buvo Frida, ji man padėjo nešti vaiką.
Ėjome šaligatviais, nors žydams jais eiti buvo draudžiama, slėpdamos savo geltonas žvaigždes. Priešais buvo ilgas kelias iki tilto. Dėl antskrydžių pavojaus niekur nedegė šviesos, nebuvo matyti mėnulio – tik pilkas sniegas. Žmonės skubėjo iš darbų nešini maišais, lagaminais ir krepšiais. Niekas nekreipė dėmesio į dvi moteris su vaiku, o tamsa paslėpė mano žydišką išvaizdą.
Kai tik pasiekėme judrią gatvę, pasijutome saugiau. Greitai perėjome priemiestį ir atėjome į sutartą vietą. Buvome miškelyje. Staiga debesys išsisklaidė, pilnatis nušvietė sniegą. Pasidarė šviesu tarytum dieną. Ėjome toliau, buvo klaikiai baisu. Man darėsi vis baisiau ir baisiau.
Buvome sutarę, kad paliksiu vaiką ant laiptų prie įstaigos durų. Gydytojas Baublys mūsų jau laukė. Tačiau į pastatą vedė labai siauras takas tarp pastato sienos ir aukštos tvoros. Jei mus pastebės – pabėgti iš to plyšio būtų neįmanoma. Nerimaudamos nusprendėme šiltai suvyniotą vaiką padėti ant sniego prie vartų, tikėdamosi, kad ją kas nors pastebės. Dar kartą žvilgtelėjome atgal ir nubėgome. Rinutė nuo šalto sniego pabudo ir pradėjo ropoti. Laimė, ji dar nevaikščiojo. Mums nebuvo, kas daro – turėjome sprukti ir pasiekti getą.“
Kitą rytą teta Dita su darbo brigada išėjo į miestą, kad susitiktų su Zubovu. Kaip jai palengvėjo, sužinojus, kad, eidamas pro kūdikių namus, mane rado ir į vidų įnešė kažkoks lietuvių policininkas. Jis buvo vedęs, bet neturėjo vaikų, todėl paprašė gydytojo Baublio leisti įsivaikinti. Baublys džiaugėsi, išgirdęs tokį prašymą, ir parengė būtinus dokumentus. Bet kai Dita grįžo į getą pranešti mano tėvams gerų naujienų, didelei savo nuostabai rado mane gulinčią lovelėje. Pasirodo, kai atsibudau savo naujoje lietuvių šeimoje, jie man davė saldainį. Aš pasakiau „kecke“, jidiš kalba tai reiškė „saldainiukas“. Policininko šeima iš karto suprato mano kilmę, atnešė mane prie geto vartų ir atidavė žydų policijai. Laimė, tuo metu nebuvo lietuvių ir vokiečių sargybinių.
Kai vyko Vaikų akcija, aš buvau gete. Močiutė paslėpė mane namo palėpėje, su kitais vaikais. Man davė migdomųjų, bet aš pabudau ir pradėjau verkti būtent tuo metu, kai šalia buvo policija. Močiutė užspaudė man ranka burną, vos neuždusino manęs: kai pavojus praėjo, jai teko gerokai pavargti, kol aš vėl pradėjau kvėpuoti.
Frida antrą kartą išnešė mane iš geto ir perdavė vienai lenkei. Nežinau jos vardo, bet atsimenu, kad jos marti buvo vardu Vanda, o Vandos dukros vardas buvo Janina. Kol buvau su ja, mano vardas buvo Irutė Nešukaitytė (lenkų kalba tai reiškė „neieškokite manęs“). Antras mėginimas mane gelbėti taip pat nebuvo sklandus: lenkės kaimynas pranešė policijai, kad slepiamas žydų vaikas. Atėjo lietuvių policininkas jos apklausti, tačiau mano gelbėtojai pavyko juos papirkti, ir jie išėjo kaip atėję. Daug vėliau su savo vyru vykau ieškoti tos moters, bet mes neradome jos namo.
Mano tėtis ir Jehuda Zupavičius buvo nušauti Kauno IX forte su devyniolika kitų žydų policininkų už tai, kad atsisakė išduoti, kur per Vaikų akciją buvo paslėpti kai kurie žydų vaikai. Mano mama, Roza ir močiutė žuvo prieš pat išvadavimą. Jos buvo sudegintos gyvos „malinoje“. Dita Zupavičienė buvo išvežta į Štuthofą, jai pavyko išlikti. Šiandien ji gyvena Tel Avive ir būdama 86-ių yra sveika ir fiziškai, ir psichologiškai.
Fridai pavyko pabėgti iš geto dieną prieš jo likvidaciją. Ji ištekėjo už Jakovo Kaplano (Yakov Kaplan). Per masines žydų žudynes, vykdytas lietuvių pirmomis karo dienomis, buvo išžudyta visa jo giminė. Jis gi paskutinę akimirką paspruko iš duobės, į kurią žudikai sumetė žydų kūnus, ir pasislėpęs po arklio vežimu nepastebėtas pabėgo į miškus. Frida su vyru susirado mane ir įsidukrino.
Frida nenorėjo, jog žinočiau, kad ji nėra tikra mano mama, todėl netgi vengė susitikti su Dita Zupavičiene. Bet aš nuo labai ankstyvo amžiaus žinojau, kad iš tikrųjų Frida yra mano teta, ir visi aplinkui žinojo tiesą, be to, sinagogoje nugirdau moteris šnabždantis, kad aš įvaikinta. Bet vis tiek visada vadinau Fridą mama, o Jakovą – tėčiu.
Prieš pirmąjį mano gimdymą lydėdama mane į ligoninę, Frida paklausė, ar jau išrinkau vaikeliui vardą. Pasakiau, kad jei gims berniukas, pavadinsime jį Mariku, o jei mergaitė – Mara – abu vardai labai panašūs į mano tėvų. Vėliau Frida pasakė mano vyrui, kad ji labai tam pritaria. Vis dėlto tos temos su ja vengėme iki paskutinių jos gyvenimo dienų.
Mano įtėviai su savo abiem sūnumis emigravo į Izraelį. Frida mirė 1979 metais, dabar palaikau artimus ryšius su savo įbroliais Marku ir Danieliumi.
Kfar Saba, Izraelis
2009-ųjų vasaris