išgelbėti žydų vaikai
Gita Zimanaitė-Grinmanienė
Gita Zimanaitė-Grinmanienė
Iš „Su adata širdyje“
Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Garnelis, Vilnius, 2003
Gimiau 1939 m. lapkričio 2 d. Kaune. Mano tėvas Josifas Zimanas kilęs iš Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis). Jo motina buvo Chaja Bliuma, tėvas – Mejeris.
Tėvas turėjo dvi seseris ir brolį; jų likimas man nežinomas. Apie tėvo tėvų likimą taip pat niek nežinau.
Motina Raselė Zimanienė-Krigerytė gimė 1906 m. Vilkijoje, Geršono ir Gitelės Krigerių šeimoje. Močiutė ir senelis mirė prieš karą. Mama turėjo tris seseris – Sarą, Mirijam ir Basią, ir šešis brolius – Hiršą, Eliją, Faivelį, Abramą, Bencelį ir Chaimą. Vienas brolis mirė prieš karą nuo tuberkuliozės.
Iki karo visos mamos seserys ir broliai gyveno Kaune. Sara buvo ištekėjusi, su vyru Lozeriu Fugleriu ir vaikais gyveno atskirai. Jie turėjo sūnų Meišę ir dukterį Lėją. Elijas irgi turėjo savo šeimą; kiek prisimenu, jis augino dukterį. Nežinau, kuo vardu buvo jo žmona ir duktė. Visi jie seniai mirę.
Mano tėvai iki karo gyveno drauge su netekėjusiomis mamos seserimis ir viengungiais broliais Laisvės alėjos 37 name.
Prasidėjo karas. Tetos Saros vaikai buvo Palangos pionierių stovykloje. Teta gavo žinią, kad visus vaikus iš pionierių stovyklos evakavo į Kirovo sritį, ir ji su vyru spėjo išvažiuoti į Rusiją jų ieškoti.
Kiti šeimos nariai liko Kaune ir, kaip visi žydai, tapo geto kaliniais. Netrukus prie mūsų prisidėjo ir tetos Saros vaikai; pasirodo, jie nebuvo evakuoti į Rusiją, kaip visi manė, o kažkaip grįžo namo.
1941 m. rugsėjo 30 d. gete gimė mano brolis Monia Mejeris (Michaelis). Tėvas, mamos seserys ir broliai išeidavo į darbą. Mama nedirbo. Bute, kuriame mes gyvenome (Liutauro g. 12), buvo įrengta „malina", ten nuolat slėpdavo mus, vaikus. Nežinau, kaip mus išsaugojo visų „akcijų" metu, bet iš geto mane ir brolį tėvas po vieną išnešė bulvių maišuose prieš pat geto likvidavimą. Matyt, jis dirbo už geto ribų.
Brolį priėmė Vilijampolėje, kas – mes nežinome. Mane priėmė Juškaičių šeima Kaune. Jie savo vaikų neturėjo ir bijojo, kad kaimynai jų neįskųstų, todėl atidavė mane Antano ir Onos Vokietaičių šeimai, kuri tada gyveno Marijampolėje. Be manęs, šeimoje buvo dar trys vaikai. Vyriausiajai dukteriai Stasei tada buvo penkiolika metų, o sūnūs Algis ir Vytautas buvo jaunesni. Mane pavadino Genute ir aš buvau visiškai atiduota Stasės globai, nes tėvai turėjo dirbti. Kaimynai nutuokė, kas aš esu, tačiau Vokietaičių neišdavė. Prisimenu, kad į Vokietaičių kiemą ateidavo vokiečiai, jie mus, vaikus, vaišindavo šokoladu. Man buvo prigrasinta su niekuo nesikalbėti, tačiau kartą aš vis dėlto atsakiau vokiečiams jidiš kalba. Už tai buvau nubausta. Laimei, vokiečiai nesureagavo.
Atsitraukdami vokiečiai likvidavo getą. Visiems jo gyventojams buvo įsakyta išeiti iš savo namų ir slėptuvių. Paskui juos išvežė į koncentracijos stovyklas. Namai geto teritorijoj buvo sudeginti. Juose žuvo ir dalis geto kalinių, nepaklususių vokiečių valdžios įsakymui. Tarp jų buvo mano mama su šeima. Kartu žuvo ir tetos Saros vaikai.
1944 m. liepos viduryje Kaunas buvo išvaduotas nuo vokiečių. Tėvas susirado mus su broliu, ir mes visi apsigyvenome Kaune. Paskui į Kauną grįžo teta Sara su vyru. Neradę gyvų savo vaikų ir artimųjų jie labai sielvartavo ir netrukus persikėlė į Vilnių.
1946 m. pradėjau mokytis žydų mokykloje. Prie mokyklos buvo vaikų darželis ir vaikų namai. Karo metais daug vaikų tapo našlaičiais. Toje mokykloje mokiausi iki ketvirtos klasės. Paskui, kai visos žydų mokyk los buvo uždarytos, mokiausi rusų mokykloje, kaip ir visi mūsų kiemo vaikai, kurių tėvai – rusų karininkai su šeimomis gyveno mūsų name.
1951 m. mane pasiėmė į Vilnių teta Sara. Vilniuje 1957 m. baigiau viduri nę mokyklą, 1960 m. – Elektromechanikos technikumą ir pradėjau dirbti skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiajame konstravimo biure (SKB). 1964 m. ištekėjau už Chaimo Grinmano. 1965 m. gimė sūnus Grigorijus. Įstojau j Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių ir jį baigiau 1972 m. Baigusi institutą dirbau elektros matavimo prietaisų gamykloje. 1995 m. išėjau į pensiją.
Vilnius, 2002 m.
Iš „Su adata širdyje“
Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Garnelis, Vilnius, 2003
Gimiau 1939 m. lapkričio 2 d. Kaune. Mano tėvas Josifas Zimanas kilęs iš Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis). Jo motina buvo Chaja Bliuma, tėvas – Mejeris.
Tėvas turėjo dvi seseris ir brolį; jų likimas man nežinomas. Apie tėvo tėvų likimą taip pat niek nežinau.
Motina Raselė Zimanienė-Krigerytė gimė 1906 m. Vilkijoje, Geršono ir Gitelės Krigerių šeimoje. Močiutė ir senelis mirė prieš karą. Mama turėjo tris seseris – Sarą, Mirijam ir Basią, ir šešis brolius – Hiršą, Eliją, Faivelį, Abramą, Bencelį ir Chaimą. Vienas brolis mirė prieš karą nuo tuberkuliozės.
Iki karo visos mamos seserys ir broliai gyveno Kaune. Sara buvo ištekėjusi, su vyru Lozeriu Fugleriu ir vaikais gyveno atskirai. Jie turėjo sūnų Meišę ir dukterį Lėją. Elijas irgi turėjo savo šeimą; kiek prisimenu, jis augino dukterį. Nežinau, kuo vardu buvo jo žmona ir duktė. Visi jie seniai mirę.
Mano tėvai iki karo gyveno drauge su netekėjusiomis mamos seserimis ir viengungiais broliais Laisvės alėjos 37 name.
Prasidėjo karas. Tetos Saros vaikai buvo Palangos pionierių stovykloje. Teta gavo žinią, kad visus vaikus iš pionierių stovyklos evakavo į Kirovo sritį, ir ji su vyru spėjo išvažiuoti į Rusiją jų ieškoti.
Kiti šeimos nariai liko Kaune ir, kaip visi žydai, tapo geto kaliniais. Netrukus prie mūsų prisidėjo ir tetos Saros vaikai; pasirodo, jie nebuvo evakuoti į Rusiją, kaip visi manė, o kažkaip grįžo namo.
1941 m. rugsėjo 30 d. gete gimė mano brolis Monia Mejeris (Michaelis). Tėvas, mamos seserys ir broliai išeidavo į darbą. Mama nedirbo. Bute, kuriame mes gyvenome (Liutauro g. 12), buvo įrengta „malina", ten nuolat slėpdavo mus, vaikus. Nežinau, kaip mus išsaugojo visų „akcijų" metu, bet iš geto mane ir brolį tėvas po vieną išnešė bulvių maišuose prieš pat geto likvidavimą. Matyt, jis dirbo už geto ribų.
Brolį priėmė Vilijampolėje, kas – mes nežinome. Mane priėmė Juškaičių šeima Kaune. Jie savo vaikų neturėjo ir bijojo, kad kaimynai jų neįskųstų, todėl atidavė mane Antano ir Onos Vokietaičių šeimai, kuri tada gyveno Marijampolėje. Be manęs, šeimoje buvo dar trys vaikai. Vyriausiajai dukteriai Stasei tada buvo penkiolika metų, o sūnūs Algis ir Vytautas buvo jaunesni. Mane pavadino Genute ir aš buvau visiškai atiduota Stasės globai, nes tėvai turėjo dirbti. Kaimynai nutuokė, kas aš esu, tačiau Vokietaičių neišdavė. Prisimenu, kad į Vokietaičių kiemą ateidavo vokiečiai, jie mus, vaikus, vaišindavo šokoladu. Man buvo prigrasinta su niekuo nesikalbėti, tačiau kartą aš vis dėlto atsakiau vokiečiams jidiš kalba. Už tai buvau nubausta. Laimei, vokiečiai nesureagavo.
Atsitraukdami vokiečiai likvidavo getą. Visiems jo gyventojams buvo įsakyta išeiti iš savo namų ir slėptuvių. Paskui juos išvežė į koncentracijos stovyklas. Namai geto teritorijoj buvo sudeginti. Juose žuvo ir dalis geto kalinių, nepaklususių vokiečių valdžios įsakymui. Tarp jų buvo mano mama su šeima. Kartu žuvo ir tetos Saros vaikai.
1944 m. liepos viduryje Kaunas buvo išvaduotas nuo vokiečių. Tėvas susirado mus su broliu, ir mes visi apsigyvenome Kaune. Paskui į Kauną grįžo teta Sara su vyru. Neradę gyvų savo vaikų ir artimųjų jie labai sielvartavo ir netrukus persikėlė į Vilnių.
1946 m. pradėjau mokytis žydų mokykloje. Prie mokyklos buvo vaikų darželis ir vaikų namai. Karo metais daug vaikų tapo našlaičiais. Toje mokykloje mokiausi iki ketvirtos klasės. Paskui, kai visos žydų mokyk los buvo uždarytos, mokiausi rusų mokykloje, kaip ir visi mūsų kiemo vaikai, kurių tėvai – rusų karininkai su šeimomis gyveno mūsų name.
1951 m. mane pasiėmė į Vilnių teta Sara. Vilniuje 1957 m. baigiau viduri nę mokyklą, 1960 m. – Elektromechanikos technikumą ir pradėjau dirbti skaičiavimo mašinų gamyklos Specialiajame konstravimo biure (SKB). 1964 m. ištekėjau už Chaimo Grinmano. 1965 m. gimė sūnus Grigorijus. Įstojau j Kauno politechnikos instituto vakarinį skyrių ir jį baigiau 1972 m. Baigusi institutą dirbau elektros matavimo prietaisų gamykloje. 1995 m. išėjau į pensiją.
Vilnius, 2002 m.