JULIJANA ZARCHI
Mano tėvas Mauša Zarchi gimė Lietuvoje, Ukmergėje, studijavo Vokietijos universitetuose, baigė Bazelio universitetą, dirbo Vokietijoje, Diuseldorfe. Ten susipažino su mano mama Gerta Urchs. Mama buvo vokietė, jis – žydas. Kadangi 1934-aisiais Vokietijoje jie negalėjo susituokti, santuoka buvo sudaryta Kauno rabinate. Taip mano mama tapo žyde ir Lietuvos piliete. Susituokę jie grįžo į Vokietiją ir gyveno ten iki 1937 metų. Paskui jiems buvo liepta išvykti iš šalies. Kaune tėvas susirado darbą. 1938 metais gimiau aš, Julijana Zarchi.
Pirmą Antrojo pasaulinio karo dieną tėvas su laikraščio, kuriame dirbo, redakcija pasitraukė į rytus. Ir, matyt, pakeliui aplankė gimtąją Ukmergę, kur gyveno jo tėvas, broliai su šeimomis, tetos, dėdės, – žodžiu, visa didelė Zarchi giminė. Jis žuvo su jais pirmaisiais karo mėnesiais. SS 3 / A operatyvinio būrio vado Karlo Jėgerio raporte nurodyta, kad Ukmergėje žydai buvo pradėti naikinti dar 1941 metų rugpjūčio 1 dieną, kitos akcijos įvyko rugpjūčio 8, 19, rugsėjo 5 dienomis. Toliau Ukmergė Jėgerio raporte nebeminima – tikriausiai visa miestelio žydų bendruomenė buvo jau sunaikinta, o kartu su ja – ir visa mano tėvo giminė.
Kaune pirmosiomis karo dienomis dar prieš įžengiant vermachtui taip pat prasidėjo žydų pogromai ir žudynės. Paskui buvo išleistas įsakymas, kad iki rugpjūčio 15 dienos visi žydai ir pusiau žydai privalo sueiti į getą. Todėl mano mamai ir jos motinai (mano močiutei), tuomet atvykusiai iš Vokietijos pas mus paviešėti, getas pasirodė netgi išsigelbėjimas nuo siautėjančių baltaraiščių savivalės. Mano mama su močiute susidėjo mantą ir su manimi susiruošė į getą. Bet mūsų kaimynas bei vienas iš nedaugelio mamos pažįstamų Kaune Francas (Pranas) Vocelka pasakė: „[...] Jei visi išeisime į getą, kas mus gelbės ir slėps?“ Vocelka turėjo žydę žmoną ir tris vaikus. Jis buvo Austrijos čekas. Vocelka pasiūlė mano motinai, kad mane su jo šeima reikia išsiųsti į getą, o jie abu ieškos galimybių kuo greičiau mus visus nelegaliai išvesti iš geto. Taip ir padarė. Aš apsigyvenau gete su Vocelkos šeima. Savo planą Vocelkai sekėsi vykdyti. Mane pirmą išlaisvino iš geto. Viską organizavo Francas Vocelka. Vieną epizodą aš prisimenu, nors tada man buvo tik treji metai: mane prakiša pro spygliuotų vielų vielą, ir kažkas man už nugaros šūkteli: „Bėk!“ O kitapus gatvės pravirų durų gilumoje matau savo motiną ir aš bėgu pas ją. Vocelka, matyt, buvo papirkęs sargybinį. Kažkas šalimais dėl visa pikta nešasi kamuolį: jei į mane atkreiptų dėmesį, būtų galima paaiškinti, kad aš išpuoliau pasiimti kamuolio. Paskui, pamenu, kad mane perrengė ir kad mama atrodė kitaip negu anksčiau.
O toliau mane slėpė namie. Aš negalėdavau išeiti į lauką, su močiute daugiausia būdavau virtuvėje, miegojau kamarėlėje šalia virtuvės. Visi nuolat drebėjome iš baimės.
Savo šeimą F. Vocelka iš geto išvedė vėliau. Senamiestyje jis išsinuomojo tamsų, drėgną butą kiemo gilumoje, su langais, išeinančiais į aukštą akliną namo sieną. Per kiemą, paskui per tamsią laiptinę, per ilgą koridorių patekdavai į patalpą, šiek tiek primenančią tarsi kokią virtuvę, bet ji buvo naudojama kaip malkinė. Toliau du pereinamieji kambariai, o pačiame galiniame Vocelka slėpė savo šeimą. Kai ateidavo svetimi, jie dingdavo už gudriai įrengtos sienos, kuri imitavo sukrautas malkas. Už tos sienos buvo galima tik stovėti.
Jaunesnioji F. Vocelkos dukra Marita susirgo difterija, bet tėvas, bijodamas sukelti pavojų visai šeimai, nekvietė į namus gydytojo, o kai mažoji saulėtoji, šviesioji Marita buvo paguldyta į ligoninę, buvo per vėlu, ir ji mirė.
Beveik visus padirbtus pasus, kuriuos gaudavo geto pabėgėliai, padarė F. Vocelka (jis dirbo spaustuvėje). Taip jis išgelbėjo gyvybę daugybei žydų.
1944 metais į Lietuvą įžengė sovietai. Dar po pusės metų mirė mano močiutė.
1945-aisiais balandį mus su mama kaip vokietes sovietai ištrėmė į Tadžikistaną, į Pamyrą. Mėnesio kelionę uždarame gyvuliniame vagone prisimenu dar ir dabar.
Vachšo slėnis, mūsų naujoji tėvynė, buvo karšto, drėgno klimato zona, medvilnės plantacijos. Anuomet tai buvo pažliugusios vietovės, gyventojai sirgo maliarija, šiltine, dizenterija, raupais ir kitomis sunkiomis ligomis.
Iš pradžių gyvenome kolūkyje, paskui mažame rajoniniame kaimelyje, tuose kraštuose daugiausia augino medvilnę. Mano mamai medvilnės laukuose buvo per sunku, prie tokio darbo ji nebuvo pratusi. Bet paskui jai nusišypsojo laimė: visai atsitiktinai vietinėje ligoninėje ji gavo valytojos darbą
Iš pradžių mama jokios kitos kalbos, išskyrus vokiečių, nemokėjo. Bet ji taip meistriškai susidorodavo su bet kokiu darbu, kad ją pamokė ir vėliau ji jau galėjo dirbti slaugytoja. Ten ji išmoko ir rusų kalbos, kuri man tapo antrąja kalba, po gimtosios.
1953 metais mirė Stalinas, ir mes tapome laisvos. Prieš tai buvome kontroliuojamos: kas mėnesį turėdavome registruotis komendantūroje ir niekur negalėjome išvykti iš tos vietovės, kaimo, kolūkio. O dabar buvome laisvos, bet negalėjome grįžti į šalį, iš kurios buvome išvežtos. Todėl likome Tadžikistane, nes mano mama turėjo darbą, o aš jau galėjau studijuoti.
1962 metais mus reabilitavo, ir mes teisėtai galėjome grįžti į Kauną ir gauti ten butą.
Mama labai norėjo išvažiuoti į Vokietiją, į gimtinę, jos praradimo skausmas niekada jos neapleido. Mes vis teikėme prašymus, bet sovietų valdžia taip ir nesuteikė mums leidimo išvykti į Vokietiją.
1957 metais aš pradėjau studijuoti Dušanbė pedagoginiame universitete, Tadžikistane. 1962 metais baigiau studijas ir grįžau į Kauną.
1963 metais į Kauną atvyko ir mama. Kelis mėnesius gyvenome pas draugus, kol gavome butą. Tie patys draugai padėjo gauti ir darbą mokykloje, vėliau ir aukštojoje mokykloje.
Mama mirė 1991 metais. Aš likau vienui viena.
Julijana Zarchi
