išgelbėti žydų vaikai
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė
Man vardijo daug vardų, aš išsirinkau Danutę, iš Vitkin tapau Vitkauskaite. Nuo tos dienos turėjau užmiršti, kad aš esu Fruma Vitkin, buvau pamokyta, kaip elgtis toliau. Taip prasidėjo naujas mano gyvenimas Danutės Vitkauskaitės vardu.
Aš, Fruma Malka Kučinskienė (Vitkinaitė) gimiau 1933 m. birželio 3-ią dieną Kaune. Šeimoje buvau trečias vaikas. Mano pirmasis broliukas mirė anksti ir aš augau su septyneriais metais už mane vyresniu broliu Josifu. Prasidėjus karui, 1941 metų birželio mėnesį man suėjo aštuoneri.
Mano tėvelis – Vulfas Vitkinas buvo kilęs iš didelės, gausios šeimos. Vitkinų šaknys Lietuvoje ir, būtent, Kaune siekė kelis šimtmečius. Tėvelio šeimoje buvo 7 vaikai, pats vyriausias – mano tėvas Vulfas gimė 1900 metais. Jis dirbo Koton fabrike technikiniu direktoriumi.
Iš mano mamos – Rivos Šmuklerytės-Vitkinienės pusės šeima nebuvo tokia gausi: mama turėjo tik vieną brolį – Samuelį.
Mano vaikystė praėjo labai gražioj aplinkoj. Aš atsimenu visus gražius šeimos suėjimus įvairių švenčių metu. Tai būdavo arba Žaliakalnyje, mano mamytės tėvelio šeimoje, arba senamiestyje, galima sakyti, Kauno miesto širdyje – Rotušės aikštėje. Ten buvo mano prosenelių Vitkinų valda, kuri iš kartos į kartą pereidavo palikuonims, su šia vieta mane sieja labai gražūs prisiminimai.
Antrąją karo dieną mano tėvai nusprendė trauktis į Rusiją. Kelionę buvo sunki, traukėmės kartu su rusų armija, todėl buvome apšaudomi iš abejose pakelės pusėse esančių miškų. Apsistojome pailsėti kažkokiam klojime, o kai atsibudau, tėvas pasakė, kad nėra prasmės toliau trauktis, priekyje jau vokiečiai. Tuo pačiu vežimu grįžome atgal.
Atsidūrę gete mes apsigyvenome Krikščiūkaičio gatvėje Nr. 58. Į tą namelį Krikščiūkaičio gatvėje atsikraustėme – mūsų šeima, seneliai iš motinos pusės – Peisachas Šmukleris ir antroji jo žmona Sima, visa mano mamos brolio Samuelio Šmuklerio šeima – Samuelis, jo žmona Frida ir jų dukra Gutia; mamos pusbrolio Birgerio šeima.
Mes gyvenome netoli Neries upės, netoliese buvo ir geto vartai, pagrindinis tiltas per Nerį, tuometinė Jurbarko gatvė. Krikščiūkaičio gatvė yra kraštinė prie Neries, gyventojai, kurie gyveno tuose nameliuose turėjo šalia upės daržus ir ateidavo pasirinkti daržovių. O nuo tilto šaudydavo į žmones, berenkančius daržoves. Atminty išliko šiurpulingi vaizdai – pievoje, daržuose gulintys negyvi žmonės.
Tada ir užsibaigė mano vaikystė, nors man buvo tik aštuoneri.
Mes, vaikai, geto nameliuose likdavome vieni. Mano pusseserė Gutia už mane buvo 6 metais vyresnė. Mano brolis Josifas, Vulfas Birgeris ir Gutia mokėsi vienoje realinės gimnazijos klasėje, o Motelis buvo 2 metais vyresnis. Kai visi išeidavo į darbą, gete likdavo tik visai seni žmonės ir vaikai.
1941 metų spalio 28-sios, Didžiosios akcijos išvakarėse visi žinojome, kad reikės rinktis Didžiojoje geto aikštėje. Mūsų namelyje tvyrojo įtampa ir nerimastis, niekas nebemiegojo. Labai gerai prisimenu, kad mes buvome vieni iš paskutiniųjų, kurie ėjo pro rūšiavimą. Tėvas mus buvo sustatęs taip, kad susidarytų darbingų žmonių įvaizdis: iš pradžių stipresnius, paskui senelius ir gale – mano brolį. Seneliai ir brolis pateko į blogąją pusę, tačiau tėvui pavyko mano brolį Josifą atitraukti nuo senelių.
Didžiosios akcijos metu žuvo mano senelis Šaja Ruvinas Vitkinas ir senelė Basia Vitkin, kitas senelis Leiba Peisachas Šmukleris ir jo antroji žmona Sima Šmukler.
Po akcijos mūsų namelyje pasidarė erdviau, atsirado daugiau vietos, bet tai buvo labai liūdnas egzistavimas.
Po Didžiosios akcijos mano tėvelis pradėjo įrenginėti mūsų namelyje slėptuvę.
Į tą slėtuvę-rūsį lipdavo ir kaimynai, kelios šeimos, kiek sutilpdavo, Man, vaikui, tai buvo vienas iš baisiausių momentų, aš labai bijodavau toje slėptuvėje sėdėti, būdavo ankšta, trūko oro, tačiau ši slėptuvė ne kartą mums išgelbėjo gyvybę.
Atsimenu vieną akciją, kai mes, galvodami kad pavojus jau praėjo, išlindome iš savo slėptuvės, atitraukėme spintą ir staiga pamatėme, kad vėl ateina ir renka žmones. Tąsyk mūsų šeimą ir dar kelias dešimtis žmonių surinko ir nuvarė link vartų. Mano tėvas visą laiką bandė mus visus keturis nustumti į kokį nors kiemą ir paslėpti. Tačiau kiekvieną kartą tėvą kartu su mumis vis ištraukdavo. Vieną kartą, kai tėvas vėl taip bandė padaryti, jį labai sumušė šautuvų buožėmis ir tai buvo lietuviai, girdėjau kaip tarp savęs kalbėjo. Mano brolis puolė tėvą ginti, tada jį irgi labai smarkiai sumušė. Visgi, prieš pat vartus, mano tėvui pavyko įstumti brolį į kažkokį kiemą, atsimenu, kaip brolis prie mūsų veržėsi, bet tėvas jam pasakė, – Tu turi padėti mums, todėl turi būti čia. O mus išvedė pro geto vartus. Prie geto vartų buvo aikštė, dabar ten pastatytas paminklinis akmuo. Ir štai mes stovime toje aikštėje ir aš matau savo brolį, pakibusį ant spygliuotos tvoros, ne ten kur vartai, o kiek toliau, Ariogalos gatvės link, jis abi rankas iškėlęs, užsikabinęs ant spygliuotos tvoros, labai verkia, o mes jau kitoje vartų pusėje ir jis supranta ką tai reiškia. Ir vėl atsitiktinumas: mus, grupę žmonių, šalutine gatvele veda Jurbarko gatvės link, ten viename pastate jau surinkti žmonės, o mano tėvas vis dar bando mus kažkur įstumti ir paslėpti, nors mes jau nebe geto teritorijoje. Pasislėpti nepavyko, ir mes galvojome, kad viskas baigta, kai staiga nurodymas, – Zurück t.y. atgal. Mano atminty išliko pavardė žmogaus, kuris tada šią grupelę žmonių išgelbėjo – daktaras Levinas. Jo veidas man įsiminė visam laikui.
Po Didžiosios akcijos mūsų giminaitė Rivka Šmuklerytė (Ošerovičienė) kartu su Bagrianskių šeima išėjo iš geto. Mes nežinojome nei kur, nei pas ką. Dėka Rivkos Šmuklerytės aš ir likau gyva, nes, jau būdama saugioje vietoje, už geto ribų, ji susitarė, kad mane paimtų slapstymui į miestą.
Kol aš buvau gete, nors aplink ir tykojo pavojai, tačiau kas vakarą sulaukdavau savo tėvų. Mano motina iš tos bulvės, žirnių, kuriuos mes gaudavome, sugebėdavo kažką paruošti. Aš jaučiausi saugi ir iš geto eiti nenorėjau. Kai man tėvai pasakė, kad jie vis dėlto atiduos mane slapstymui į miestą, prasidėjo mano nemigo naktys.
Kaune susibūrė grupė žmonių, kurie pradėjo organizuotai slapstyti vaikus ir šeimas iš geto. Į tą grupę įėjo – poeto, rašytojo Kazio Binkio žmona Sofija Binkienė su dukromis Lilijana ir Irena bei žentu Vladu Varčiku, Sofijos Binkienės dukterėčia Natalija Likevičienė, Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova, Lidija Golubovienė (Fugalevičiūtė), Pranutė Špokaitė-Juodvalkienė, Helena Holzman (Helene Holzman), Margarita Holzman (Margarete Holzman), Sofija Čiurlionienė, Vladimiras Zubovas ir Danutė Zubovienė, Viktoras ir Elena Kutorgos, Petras Baublys (Visi tekste minimi asmenys – Sofija Binkienė su dukromis Lilijana ir Irena, žentas Vladas Varčikas, Natalija Likevičienė, Helena Holzman, Natalija Jegorova, Natalija Fugalevičiūtė, Lidija Golubovienė, Sofija Čiurlionienė Vladimiras Zubovas ir Danutė Zubovienė, Viktoras ir Elena Kutorgos, Petras Baublys, Pranė Špokaitė-Juodvalkienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties). Jų veikla, susijusi su žydų gelbėjimu karo metais aprašyta Sofijos Binkienės knygoje Ir be ginklo kariai ir muziejaus leidiniuose Gyvybę ir duoną nešančios rankos).
Mane ir dar vieną mergaitę – Deborą Byron iš geto išvedė žydų policininkas. Tą vakarą Debora turėjo prieiti prie Natalijos Jegorovos, o aš prie Natalijos Fugalevičiūtės.
Iš geto išėjau su mažyčiu krepšeliu, nes tėvai nieko nebeturėjo, ką man galėtų įduoti. Deborą ir mane policininkas nuvedė prie geto vartų, pro kuriuos iš priverstinių darbų grįždavo ilgos geto kalinių brigados. Viena ranka jis paėmė mus abi už kalnierių, o kitą ištiesęs, ir šaukdamas Ordnung, Ordnung, įstūmė mus į brigadų vidurį. Žmonės matė, kad jis veda vaikus, skyrėsi ir mus gaubė. Ėjau lyg pro vandenį ir taip atsidūriau kitame brigadų gale. Žinojau, kad turiu prieiti prie 5-to namo kairėje pusėje. Ten stovės moteris, prisisegusi fosforinę sagę. Turėsiu jos paklausti, kelinta dabar valanda, o man atsakys visai kitaip nei iš tikrųjų.
Ten, prie geto vartų paskutinį kartą mačiau savo tėvą, mane išlydintį.
Kaip ir buvo sutarta, aš priėjau prie tos moters, tai buvo Natalija Fugalevičiūtė, viena iš mano mylimiausių moterų per visą mano gyvenimą Tos dvi moterys, Natalija Fugalevičiūtė ir Natalija Jegorova išslapstė Rivką Šmuklerytę-Ošerovičienę tris metus, aš pas jas nakvojau tik dvi naktis.
Tada mane jos ir pervardino. Man vardijo daug vardų, aš išsirinkau Danutę, iš Vitkin tapau Vitkauskaite. Nuo tos dienos turėjau užmiršti, kad aš esu Fruma Vitkin, buvau pamokyta, kaip elgtis toliau.Taip prasidėjo mano naujas gyvenimas Danutės Vitkauskaitės vardu. Šis laikotarpis nuo 1943–1944 metų žiemos iki 1944-ųjų rugpjūčio, vėliau ir iki 1945-ųjų gegužės buvo nelengvesnis, o dažnai netgi sunkesnis nei geto periodas.
Pirmas žmogus, kuris atėjo pas N. Jegorovą ir N. Fugalevičiūtę buvo Helena Holzman (Helene Holzman) (Helene Czapski Holzman (1891–1968). 2000 m. Vokietijoje pasirodė Helenos Holzman prisiminimai. Margarete Holzman, Reinhard Kaiser. Dies Kind soll leben. Die Aufzeichnungen der Helene Hozmann 1941–1944 Schöffling und Co. Verlag, Frankfurt am Main 2000. Lietuvoje Helenos Holzman prisiminimų knyga išleista pavadinimu Šitas vaikas turi gyventi. Margarete Holzman, Reinhard Kaiser. Baltos lankos, 2003 m. 2007 metais sukurtas muziejaus filmas Vilties etiudas – neužmirštamas vardas Teisuolių alėjoje Helene Holzman. Filmo režisierė, scenarijaus autorė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja.) Kitą dieną atėjo jos dukra Margarita. Helena Czapski (vėliau Holzman) buvo kilusi iš Vokietijos, ištekėjusi už Vokietijos žydo Makso Holzmano (Max Holzman). Į Lietuvą jie persikėlė 1923 metais.
Pirmomomis karo dienomis, kai žydai buvo suiminėjami tiesiog gatvėse, buvo suimtas ir Helenos Holzman vyras Maksas bei vyresnioji dukra Mari (Marie Holzman).
Maksas Holzmanas į namus nebegrįžo. Manoma, kad jis buvo sušaudytas 7-jame forte. Vyresnioji Holzmanų duktė devyniolikmetė Mari, Kauno ligoninėje lankydavusi sužeistus vokiečių kareivius ir diskutuodavusi su jais apie taiką, kurį laiką buvo kalinta kalėjime. Per Didžiąją akciją, 1941 spalio 28-tą, kartu su tūkstančiais Kauno žydų, IX forte buvo sušaudyta ir Mari Holzman.
Helena Holzman ir jos jaunesnioji duktė Margarita įveikė netekties siaubą, neviltį ir labai greitai įsitraukė į žmonių gelbėjimą. Pro jų namus praėjo dešimtys besislapstančių žydų.
Kuomet mane ir Deborą išvedė iš geto, iš mūsų dviejų, Helena Holzman, kaip vėliau ji sakė, išsirinko mane, nes mano išvaizda buvo apgailėtina.
Helena Holzman gyveno Žaliakalnyje, Višinskio gatvėje. Ji buvo dalykiško, griežto būdo, kalbanti tik vokiškai, ir man jau vien prie to reikėjo priprasti, kad šiuose namuose kalbama tik vokiškai. Savaime suprantama, kad aš, tuomet dešimtmetė mergaitė, negalėjau įvertinti ir suprasti šio nepaprasto žmogaus, asmenybės. Helena Holzmana nebijodama pavojų, atlikdavo žygdarbius pavojingiausiose vietose.
Buvau pas Heleną Holzman ir tą vėlyvą vakarą, kai atėjo Rivka Šmuklerytė ir pasakė, kad eisim pasivaikščioti. Einant link Savanorių prospekto, kur gyveno abi Natašos, Rivka man pasakė: Pas Natašas yra tavo mama. Tu turi neverkti, sakyk, kad viskas labai gerai ir jokiu būdu neparodyk silpnumo, nes mama labai jaudinasi. Įėjau į namelį ir matau – prie krosnies stovi visiškai sulysusi ir pražilusi mano mama. Per tą trumpą laikotarpį, kai aš nebebuvau gete, ji visiškai pasikeitė. Matėsi, kad mama iš visų jėgų stengiasi valdytis. Mūsų pasimatymas buvo trumpas. Už kokios valandos mane nuvedė atgal pas Heleną Holzman, o mama pernakvojo pas Natašas ir kitą dieną grįžo į brigadas.
Motinos veidas tada mane labai sujaudino ir išgąsdino – toks didelis pasikeitimas per tokį trumpą laikotarpį. Matyt, kad mano atidavimas slapstymui turėjo tokį didžiulį poveikį, nes vėliau, kai jau buvo surastos vietos mano mamai ir broliui, jie visi trys nusprendė, kad išeis tik visi kartu. O tėvui vietos rasti nebespėjo. Taip visi ir liko gete.
Vieną naktį mane netikėtai prikėlė, aš privalėjau skubiai apsirengti, ir Nataša Jegorova išvedė mane iš Helenos Holzman buto. Taip būdavo daroma visada, jei kas nors iš besislapstančių žmonių papuldavo į gestapą. Niekada negalėjai garantuoti, kad kankinamas žmogus ko nors nepapasakos. Jei suimtas žmogus žinojo slapstymosi vietas, tai iš tų vietų skubiai žmonės buvo išvedami. Taip ir mane išvedė iš tų namų, prie kurių aš jau buvau pripratusi ir apie 12-tą valandą nakties atvedė į kitą namą, irgi Žaliakalnyje, pas aktorę Olgą Kuzminą-Dauguvietienę.
Būdama pas Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, labai visų ilgėjausi. Nataša pajuto mano vienišumą ir per visą slapstymosi laikotarpį, kur aš bebūčiau, ji vienintelė mane lankė. Prisimenu, kaip aš, sėdėdama trečio aukšto palėpėje, stebėjau paukščius ir turėjau nusistačiusi tokį požymį – jei nutūps ant palangės zylė ar žvirbliukas, tai Nataša ateis. Aš jos labai laukiau ir mylėjau. Ir Nataša ateidavo.
Pas Olgą Kuzminą-Dauguvietienę buvau gal kokį mėnesį, kol man gavo gimimo liudijimą Danutės Vitkauskaitės vardu. Iš Dauguvietienės patekau į vaikų namus, kurie tuo metu buvo Ugniagesių gatvėje, raudonų plytų name.
Atėjo diena, kai Kauno gatvės ištuštėjo, neliko nei žmonių, nei transporto. Nataša Fugalevičiūtė paėmė mane iš vaikų namų, baimindamasi, kad mus gali išvežti į Vokietiją ir nuvežė į kurortinį Kauno rajoną, Kulautuvą, maždaug 20 kilometrų už Kauno. Ten gyveno jos sesuo Lidija Golubovienė (Lidija Golubovienė (1896–1980) iki karo ir vėliau gyveno Kulautuvoje, kur turėjo sodybą. Po karo ištremta į Igarką. Lidijos Golubovienės namuose Kulautuvoje išlaisvinimo sulaukė 15 besislapstančių žmonių. Žr.S.Binkienė Ir be ginklo kariai, Moteris gyvenusi dėl kitų, psl. 125.), pas kurią slėpėsi daug žydų. Kai mes su Nataša atvykome į Kulautuvą, ten jau buvo Rivka Šmuklerytė, Irutė – Rosian Bagrianskytė ir grupė kitų žydų ir rusų vaikų.
Kai frontas visai priartėjo prie Lidijos Golubovienės sodybos, mes išėjome į mišką. Vedėmės dvi karves, nešėmės duonos kepalus ir, mums beeinant, iš kitos Nemuno pusės pradėjo šaudyti. Iki miško buvo pieva, pilna prisirpusių vėlyvųjų žemuogių. Mes bėgome, man sakydavo krisk, aš krisdavau ant žemės ir kaip strutis vis pakišdavau galvą po Rivkos kūnu, taip jausdavausi saugi. Po tokio streso aš negalėjau viena kuria nors iš mano vartojamų kalbų pasakyti sakinio. Vienas žodis buvo lietuviškas, vienas rusiškas, vienas vokiškas. Rivka net buvo išsigandusi.
Miške įsirengėme lapines, miegojome ant duonos kepalų, o vieną rytą tik prabudusi, išgirdau, kad nebereikia slapstytis. Po viso begaliniai ilgo slapstymosi periodo, tai buvo taip neįtikėtina, kad aš negalėjau suvokti, jog pavojus jau praėjęs. Lidijos Golubovienės klojimas, kuriame mes ne kartą slėpėmės, iki šiol man stovi akyse.
Pirmąsias dienas po karo nieko nežinojau apie savo tėvus ir brolį. Kasdien eidavau prie Kauno sinagogos, kur buvo iškabinti žmonių, grįžtančių iš koncentracijos stovyklų, sąrašai. Vis ieškodavau tuose sąrašuose savo artimųjų ir vieną dieną pamačiau pavardę Vitkinienė. Net neabejojau, kad tai mano mama. Kai pranešė, kad savo artimųjų ieško Fruma Vitkinaitė, susitikau su savo mylimo dėdės Nisen žmona Lėja Vitkiniene, kuri išgyveno Štuthofe. Iš jos, o vėliau ir iš kitų giminių sužinojau, kad per Vaikų akciją Kauno gete žuvo mano pusbroliukai ir pusseserės.
Mano tėvai ir brolis Josifas iki paskutinės valandos stengėsi išsilaikyti, išgyventi. Juk jie žinojo, kad aš esu čia, Kaune, netoliese.
Jie visi žuvo, likviduojant Kauno getą, kai buvo susprogdinta didžioji geto slėptuvė.
Helena Holzman ir jos dukra Margarita priėmė mane į savo šeimą. Gyvendama kartu su jomis baigiau gimnaziją, aukštąjį mokslą.
Su Helena Holzman išsiskyriau prie tų pačių geto vartų, kur paskutinį kartą mačiau savo tėvą. Helena su Margarita repatrijavo į Vokietiją 1965 metais. Deja, tragiška lemtis Heleną Holzman ištiko Vokietijoje – 1968 metais ji žuvo autoavarijoje.
Helenos Holzman paveikslų, koliažų apsuptyje Giesene (Vokietija) ir dabar gyvena jos dukra, mano sesuo, Margarita.
Kaunas, 2009
Aš, Fruma Malka Kučinskienė (Vitkinaitė) gimiau 1933 m. birželio 3-ią dieną Kaune. Šeimoje buvau trečias vaikas. Mano pirmasis broliukas mirė anksti ir aš augau su septyneriais metais už mane vyresniu broliu Josifu. Prasidėjus karui, 1941 metų birželio mėnesį man suėjo aštuoneri.
Mano tėvelis – Vulfas Vitkinas buvo kilęs iš didelės, gausios šeimos. Vitkinų šaknys Lietuvoje ir, būtent, Kaune siekė kelis šimtmečius. Tėvelio šeimoje buvo 7 vaikai, pats vyriausias – mano tėvas Vulfas gimė 1900 metais. Jis dirbo Koton fabrike technikiniu direktoriumi.
Iš mano mamos – Rivos Šmuklerytės-Vitkinienės pusės šeima nebuvo tokia gausi: mama turėjo tik vieną brolį – Samuelį.
Mano vaikystė praėjo labai gražioj aplinkoj. Aš atsimenu visus gražius šeimos suėjimus įvairių švenčių metu. Tai būdavo arba Žaliakalnyje, mano mamytės tėvelio šeimoje, arba senamiestyje, galima sakyti, Kauno miesto širdyje – Rotušės aikštėje. Ten buvo mano prosenelių Vitkinų valda, kuri iš kartos į kartą pereidavo palikuonims, su šia vieta mane sieja labai gražūs prisiminimai.
Antrąją karo dieną mano tėvai nusprendė trauktis į Rusiją. Kelionę buvo sunki, traukėmės kartu su rusų armija, todėl buvome apšaudomi iš abejose pakelės pusėse esančių miškų. Apsistojome pailsėti kažkokiam klojime, o kai atsibudau, tėvas pasakė, kad nėra prasmės toliau trauktis, priekyje jau vokiečiai. Tuo pačiu vežimu grįžome atgal.
Atsidūrę gete mes apsigyvenome Krikščiūkaičio gatvėje Nr. 58. Į tą namelį Krikščiūkaičio gatvėje atsikraustėme – mūsų šeima, seneliai iš motinos pusės – Peisachas Šmukleris ir antroji jo žmona Sima, visa mano mamos brolio Samuelio Šmuklerio šeima – Samuelis, jo žmona Frida ir jų dukra Gutia; mamos pusbrolio Birgerio šeima.
Mes gyvenome netoli Neries upės, netoliese buvo ir geto vartai, pagrindinis tiltas per Nerį, tuometinė Jurbarko gatvė. Krikščiūkaičio gatvė yra kraštinė prie Neries, gyventojai, kurie gyveno tuose nameliuose turėjo šalia upės daržus ir ateidavo pasirinkti daržovių. O nuo tilto šaudydavo į žmones, berenkančius daržoves. Atminty išliko šiurpulingi vaizdai – pievoje, daržuose gulintys negyvi žmonės.
Tada ir užsibaigė mano vaikystė, nors man buvo tik aštuoneri.
Mes, vaikai, geto nameliuose likdavome vieni. Mano pusseserė Gutia už mane buvo 6 metais vyresnė. Mano brolis Josifas, Vulfas Birgeris ir Gutia mokėsi vienoje realinės gimnazijos klasėje, o Motelis buvo 2 metais vyresnis. Kai visi išeidavo į darbą, gete likdavo tik visai seni žmonės ir vaikai.
1941 metų spalio 28-sios, Didžiosios akcijos išvakarėse visi žinojome, kad reikės rinktis Didžiojoje geto aikštėje. Mūsų namelyje tvyrojo įtampa ir nerimastis, niekas nebemiegojo. Labai gerai prisimenu, kad mes buvome vieni iš paskutiniųjų, kurie ėjo pro rūšiavimą. Tėvas mus buvo sustatęs taip, kad susidarytų darbingų žmonių įvaizdis: iš pradžių stipresnius, paskui senelius ir gale – mano brolį. Seneliai ir brolis pateko į blogąją pusę, tačiau tėvui pavyko mano brolį Josifą atitraukti nuo senelių.
Didžiosios akcijos metu žuvo mano senelis Šaja Ruvinas Vitkinas ir senelė Basia Vitkin, kitas senelis Leiba Peisachas Šmukleris ir jo antroji žmona Sima Šmukler.
Po akcijos mūsų namelyje pasidarė erdviau, atsirado daugiau vietos, bet tai buvo labai liūdnas egzistavimas.
Po Didžiosios akcijos mano tėvelis pradėjo įrenginėti mūsų namelyje slėptuvę.
Į tą slėtuvę-rūsį lipdavo ir kaimynai, kelios šeimos, kiek sutilpdavo, Man, vaikui, tai buvo vienas iš baisiausių momentų, aš labai bijodavau toje slėptuvėje sėdėti, būdavo ankšta, trūko oro, tačiau ši slėptuvė ne kartą mums išgelbėjo gyvybę.
Atsimenu vieną akciją, kai mes, galvodami kad pavojus jau praėjo, išlindome iš savo slėptuvės, atitraukėme spintą ir staiga pamatėme, kad vėl ateina ir renka žmones. Tąsyk mūsų šeimą ir dar kelias dešimtis žmonių surinko ir nuvarė link vartų. Mano tėvas visą laiką bandė mus visus keturis nustumti į kokį nors kiemą ir paslėpti. Tačiau kiekvieną kartą tėvą kartu su mumis vis ištraukdavo. Vieną kartą, kai tėvas vėl taip bandė padaryti, jį labai sumušė šautuvų buožėmis ir tai buvo lietuviai, girdėjau kaip tarp savęs kalbėjo. Mano brolis puolė tėvą ginti, tada jį irgi labai smarkiai sumušė. Visgi, prieš pat vartus, mano tėvui pavyko įstumti brolį į kažkokį kiemą, atsimenu, kaip brolis prie mūsų veržėsi, bet tėvas jam pasakė, – Tu turi padėti mums, todėl turi būti čia. O mus išvedė pro geto vartus. Prie geto vartų buvo aikštė, dabar ten pastatytas paminklinis akmuo. Ir štai mes stovime toje aikštėje ir aš matau savo brolį, pakibusį ant spygliuotos tvoros, ne ten kur vartai, o kiek toliau, Ariogalos gatvės link, jis abi rankas iškėlęs, užsikabinęs ant spygliuotos tvoros, labai verkia, o mes jau kitoje vartų pusėje ir jis supranta ką tai reiškia. Ir vėl atsitiktinumas: mus, grupę žmonių, šalutine gatvele veda Jurbarko gatvės link, ten viename pastate jau surinkti žmonės, o mano tėvas vis dar bando mus kažkur įstumti ir paslėpti, nors mes jau nebe geto teritorijoje. Pasislėpti nepavyko, ir mes galvojome, kad viskas baigta, kai staiga nurodymas, – Zurück t.y. atgal. Mano atminty išliko pavardė žmogaus, kuris tada šią grupelę žmonių išgelbėjo – daktaras Levinas. Jo veidas man įsiminė visam laikui.
Po Didžiosios akcijos mūsų giminaitė Rivka Šmuklerytė (Ošerovičienė) kartu su Bagrianskių šeima išėjo iš geto. Mes nežinojome nei kur, nei pas ką. Dėka Rivkos Šmuklerytės aš ir likau gyva, nes, jau būdama saugioje vietoje, už geto ribų, ji susitarė, kad mane paimtų slapstymui į miestą.
Kol aš buvau gete, nors aplink ir tykojo pavojai, tačiau kas vakarą sulaukdavau savo tėvų. Mano motina iš tos bulvės, žirnių, kuriuos mes gaudavome, sugebėdavo kažką paruošti. Aš jaučiausi saugi ir iš geto eiti nenorėjau. Kai man tėvai pasakė, kad jie vis dėlto atiduos mane slapstymui į miestą, prasidėjo mano nemigo naktys.
Kaune susibūrė grupė žmonių, kurie pradėjo organizuotai slapstyti vaikus ir šeimas iš geto. Į tą grupę įėjo – poeto, rašytojo Kazio Binkio žmona Sofija Binkienė su dukromis Lilijana ir Irena bei žentu Vladu Varčiku, Sofijos Binkienės dukterėčia Natalija Likevičienė, Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova, Lidija Golubovienė (Fugalevičiūtė), Pranutė Špokaitė-Juodvalkienė, Helena Holzman (Helene Holzman), Margarita Holzman (Margarete Holzman), Sofija Čiurlionienė, Vladimiras Zubovas ir Danutė Zubovienė, Viktoras ir Elena Kutorgos, Petras Baublys (Visi tekste minimi asmenys – Sofija Binkienė su dukromis Lilijana ir Irena, žentas Vladas Varčikas, Natalija Likevičienė, Helena Holzman, Natalija Jegorova, Natalija Fugalevičiūtė, Lidija Golubovienė, Sofija Čiurlionienė Vladimiras Zubovas ir Danutė Zubovienė, Viktoras ir Elena Kutorgos, Petras Baublys, Pranė Špokaitė-Juodvalkienė pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties). Jų veikla, susijusi su žydų gelbėjimu karo metais aprašyta Sofijos Binkienės knygoje Ir be ginklo kariai ir muziejaus leidiniuose Gyvybę ir duoną nešančios rankos).
Mane ir dar vieną mergaitę – Deborą Byron iš geto išvedė žydų policininkas. Tą vakarą Debora turėjo prieiti prie Natalijos Jegorovos, o aš prie Natalijos Fugalevičiūtės.
Iš geto išėjau su mažyčiu krepšeliu, nes tėvai nieko nebeturėjo, ką man galėtų įduoti. Deborą ir mane policininkas nuvedė prie geto vartų, pro kuriuos iš priverstinių darbų grįždavo ilgos geto kalinių brigados. Viena ranka jis paėmė mus abi už kalnierių, o kitą ištiesęs, ir šaukdamas Ordnung, Ordnung, įstūmė mus į brigadų vidurį. Žmonės matė, kad jis veda vaikus, skyrėsi ir mus gaubė. Ėjau lyg pro vandenį ir taip atsidūriau kitame brigadų gale. Žinojau, kad turiu prieiti prie 5-to namo kairėje pusėje. Ten stovės moteris, prisisegusi fosforinę sagę. Turėsiu jos paklausti, kelinta dabar valanda, o man atsakys visai kitaip nei iš tikrųjų.
Ten, prie geto vartų paskutinį kartą mačiau savo tėvą, mane išlydintį.
Kaip ir buvo sutarta, aš priėjau prie tos moters, tai buvo Natalija Fugalevičiūtė, viena iš mano mylimiausių moterų per visą mano gyvenimą Tos dvi moterys, Natalija Fugalevičiūtė ir Natalija Jegorova išslapstė Rivką Šmuklerytę-Ošerovičienę tris metus, aš pas jas nakvojau tik dvi naktis.
Tada mane jos ir pervardino. Man vardijo daug vardų, aš išsirinkau Danutę, iš Vitkin tapau Vitkauskaite. Nuo tos dienos turėjau užmiršti, kad aš esu Fruma Vitkin, buvau pamokyta, kaip elgtis toliau.Taip prasidėjo mano naujas gyvenimas Danutės Vitkauskaitės vardu. Šis laikotarpis nuo 1943–1944 metų žiemos iki 1944-ųjų rugpjūčio, vėliau ir iki 1945-ųjų gegužės buvo nelengvesnis, o dažnai netgi sunkesnis nei geto periodas.
Pirmas žmogus, kuris atėjo pas N. Jegorovą ir N. Fugalevičiūtę buvo Helena Holzman (Helene Holzman) (Helene Czapski Holzman (1891–1968). 2000 m. Vokietijoje pasirodė Helenos Holzman prisiminimai. Margarete Holzman, Reinhard Kaiser. Dies Kind soll leben. Die Aufzeichnungen der Helene Hozmann 1941–1944 Schöffling und Co. Verlag, Frankfurt am Main 2000. Lietuvoje Helenos Holzman prisiminimų knyga išleista pavadinimu Šitas vaikas turi gyventi. Margarete Holzman, Reinhard Kaiser. Baltos lankos, 2003 m. 2007 metais sukurtas muziejaus filmas Vilties etiudas – neužmirštamas vardas Teisuolių alėjoje Helene Holzman. Filmo režisierė, scenarijaus autorė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja.) Kitą dieną atėjo jos dukra Margarita. Helena Czapski (vėliau Holzman) buvo kilusi iš Vokietijos, ištekėjusi už Vokietijos žydo Makso Holzmano (Max Holzman). Į Lietuvą jie persikėlė 1923 metais.
Pirmomomis karo dienomis, kai žydai buvo suiminėjami tiesiog gatvėse, buvo suimtas ir Helenos Holzman vyras Maksas bei vyresnioji dukra Mari (Marie Holzman).
Maksas Holzmanas į namus nebegrįžo. Manoma, kad jis buvo sušaudytas 7-jame forte. Vyresnioji Holzmanų duktė devyniolikmetė Mari, Kauno ligoninėje lankydavusi sužeistus vokiečių kareivius ir diskutuodavusi su jais apie taiką, kurį laiką buvo kalinta kalėjime. Per Didžiąją akciją, 1941 spalio 28-tą, kartu su tūkstančiais Kauno žydų, IX forte buvo sušaudyta ir Mari Holzman.
Helena Holzman ir jos jaunesnioji duktė Margarita įveikė netekties siaubą, neviltį ir labai greitai įsitraukė į žmonių gelbėjimą. Pro jų namus praėjo dešimtys besislapstančių žydų.
Kuomet mane ir Deborą išvedė iš geto, iš mūsų dviejų, Helena Holzman, kaip vėliau ji sakė, išsirinko mane, nes mano išvaizda buvo apgailėtina.
Helena Holzman gyveno Žaliakalnyje, Višinskio gatvėje. Ji buvo dalykiško, griežto būdo, kalbanti tik vokiškai, ir man jau vien prie to reikėjo priprasti, kad šiuose namuose kalbama tik vokiškai. Savaime suprantama, kad aš, tuomet dešimtmetė mergaitė, negalėjau įvertinti ir suprasti šio nepaprasto žmogaus, asmenybės. Helena Holzmana nebijodama pavojų, atlikdavo žygdarbius pavojingiausiose vietose.
Buvau pas Heleną Holzman ir tą vėlyvą vakarą, kai atėjo Rivka Šmuklerytė ir pasakė, kad eisim pasivaikščioti. Einant link Savanorių prospekto, kur gyveno abi Natašos, Rivka man pasakė: Pas Natašas yra tavo mama. Tu turi neverkti, sakyk, kad viskas labai gerai ir jokiu būdu neparodyk silpnumo, nes mama labai jaudinasi. Įėjau į namelį ir matau – prie krosnies stovi visiškai sulysusi ir pražilusi mano mama. Per tą trumpą laikotarpį, kai aš nebebuvau gete, ji visiškai pasikeitė. Matėsi, kad mama iš visų jėgų stengiasi valdytis. Mūsų pasimatymas buvo trumpas. Už kokios valandos mane nuvedė atgal pas Heleną Holzman, o mama pernakvojo pas Natašas ir kitą dieną grįžo į brigadas.
Motinos veidas tada mane labai sujaudino ir išgąsdino – toks didelis pasikeitimas per tokį trumpą laikotarpį. Matyt, kad mano atidavimas slapstymui turėjo tokį didžiulį poveikį, nes vėliau, kai jau buvo surastos vietos mano mamai ir broliui, jie visi trys nusprendė, kad išeis tik visi kartu. O tėvui vietos rasti nebespėjo. Taip visi ir liko gete.
Vieną naktį mane netikėtai prikėlė, aš privalėjau skubiai apsirengti, ir Nataša Jegorova išvedė mane iš Helenos Holzman buto. Taip būdavo daroma visada, jei kas nors iš besislapstančių žmonių papuldavo į gestapą. Niekada negalėjai garantuoti, kad kankinamas žmogus ko nors nepapasakos. Jei suimtas žmogus žinojo slapstymosi vietas, tai iš tų vietų skubiai žmonės buvo išvedami. Taip ir mane išvedė iš tų namų, prie kurių aš jau buvau pripratusi ir apie 12-tą valandą nakties atvedė į kitą namą, irgi Žaliakalnyje, pas aktorę Olgą Kuzminą-Dauguvietienę.
Būdama pas Olgą Kuzminą-Dauguvietienę, labai visų ilgėjausi. Nataša pajuto mano vienišumą ir per visą slapstymosi laikotarpį, kur aš bebūčiau, ji vienintelė mane lankė. Prisimenu, kaip aš, sėdėdama trečio aukšto palėpėje, stebėjau paukščius ir turėjau nusistačiusi tokį požymį – jei nutūps ant palangės zylė ar žvirbliukas, tai Nataša ateis. Aš jos labai laukiau ir mylėjau. Ir Nataša ateidavo.
Pas Olgą Kuzminą-Dauguvietienę buvau gal kokį mėnesį, kol man gavo gimimo liudijimą Danutės Vitkauskaitės vardu. Iš Dauguvietienės patekau į vaikų namus, kurie tuo metu buvo Ugniagesių gatvėje, raudonų plytų name.
Atėjo diena, kai Kauno gatvės ištuštėjo, neliko nei žmonių, nei transporto. Nataša Fugalevičiūtė paėmė mane iš vaikų namų, baimindamasi, kad mus gali išvežti į Vokietiją ir nuvežė į kurortinį Kauno rajoną, Kulautuvą, maždaug 20 kilometrų už Kauno. Ten gyveno jos sesuo Lidija Golubovienė (Lidija Golubovienė (1896–1980) iki karo ir vėliau gyveno Kulautuvoje, kur turėjo sodybą. Po karo ištremta į Igarką. Lidijos Golubovienės namuose Kulautuvoje išlaisvinimo sulaukė 15 besislapstančių žmonių. Žr.S.Binkienė Ir be ginklo kariai, Moteris gyvenusi dėl kitų, psl. 125.), pas kurią slėpėsi daug žydų. Kai mes su Nataša atvykome į Kulautuvą, ten jau buvo Rivka Šmuklerytė, Irutė – Rosian Bagrianskytė ir grupė kitų žydų ir rusų vaikų.
Kai frontas visai priartėjo prie Lidijos Golubovienės sodybos, mes išėjome į mišką. Vedėmės dvi karves, nešėmės duonos kepalus ir, mums beeinant, iš kitos Nemuno pusės pradėjo šaudyti. Iki miško buvo pieva, pilna prisirpusių vėlyvųjų žemuogių. Mes bėgome, man sakydavo krisk, aš krisdavau ant žemės ir kaip strutis vis pakišdavau galvą po Rivkos kūnu, taip jausdavausi saugi. Po tokio streso aš negalėjau viena kuria nors iš mano vartojamų kalbų pasakyti sakinio. Vienas žodis buvo lietuviškas, vienas rusiškas, vienas vokiškas. Rivka net buvo išsigandusi.
Miške įsirengėme lapines, miegojome ant duonos kepalų, o vieną rytą tik prabudusi, išgirdau, kad nebereikia slapstytis. Po viso begaliniai ilgo slapstymosi periodo, tai buvo taip neįtikėtina, kad aš negalėjau suvokti, jog pavojus jau praėjęs. Lidijos Golubovienės klojimas, kuriame mes ne kartą slėpėmės, iki šiol man stovi akyse.
Pirmąsias dienas po karo nieko nežinojau apie savo tėvus ir brolį. Kasdien eidavau prie Kauno sinagogos, kur buvo iškabinti žmonių, grįžtančių iš koncentracijos stovyklų, sąrašai. Vis ieškodavau tuose sąrašuose savo artimųjų ir vieną dieną pamačiau pavardę Vitkinienė. Net neabejojau, kad tai mano mama. Kai pranešė, kad savo artimųjų ieško Fruma Vitkinaitė, susitikau su savo mylimo dėdės Nisen žmona Lėja Vitkiniene, kuri išgyveno Štuthofe. Iš jos, o vėliau ir iš kitų giminių sužinojau, kad per Vaikų akciją Kauno gete žuvo mano pusbroliukai ir pusseserės.
Mano tėvai ir brolis Josifas iki paskutinės valandos stengėsi išsilaikyti, išgyventi. Juk jie žinojo, kad aš esu čia, Kaune, netoliese.
Jie visi žuvo, likviduojant Kauno getą, kai buvo susprogdinta didžioji geto slėptuvė.
Helena Holzman ir jos dukra Margarita priėmė mane į savo šeimą. Gyvendama kartu su jomis baigiau gimnaziją, aukštąjį mokslą.
Su Helena Holzman išsiskyriau prie tų pačių geto vartų, kur paskutinį kartą mačiau savo tėvą. Helena su Margarita repatrijavo į Vokietiją 1965 metais. Deja, tragiška lemtis Heleną Holzman ištiko Vokietijoje – 1968 metais ji žuvo autoavarijoje.
Helenos Holzman paveikslų, koliažų apsuptyje Giesene (Vokietija) ir dabar gyvena jos dukra, mano sesuo, Margarita.
Kaunas, 2009