išgelbėti žydų vaikai

Laiškas anūkui
Danas Vaintraubas

Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Mano brangus Idanai!

Šiandien klausei manęs, ar patyriau Holokaustą. Teiravaisi, ką iš tų laikų prisimenu. Mačiau, kad tu, brangusis, klausdamas dvejoji, lyg bijotum mane užgauti.
Gal atėjo laikas tau papasakoti Kauno geto vaiko, tuomet mažesnio už tave, istoriją. 1943 m. lapkričio 17-ąją, kai mane išnešė iš geto, tebuvau penkerių metų ir savaitės.
Šis pasakojimas remiasi tuo, ką pasakojo mano mama, o tavo prosenelė Jelena Vaintraubienė (mergautine pavarde Giršovičiūtė), – žinau, kad ją prisimeni. Rytoj, 2005 m. gegužės 5-ąją, sukaks lygiai metai, kai ji mirė. Mano tėvas Chaimas Vaintraubas, irgi išgyvenęs pragarą, iki paskutinės dienos apie Holokaustą nepratarė nė žodžio. Jis mirė 1993-iųjų gegužę. Tik po jo mirties mama ėmė prisiminti kai kurias geto istorijas. Smulkmenos kartais skirdavosi, tačiau net jei pasakodama apie mano išnešimą iš geto ji čia šį tą pridėdavo, čia šį tą pamiršdavo, iš esmės istorija liko tokia pati – tuojau galėsi ją perskaityti. Per daugelį metų jos pasakojimai susipynė su mano paties giliai atminties kampelyje užspaustais prisiminimais, kurie nenorom grįžo į mano sąmonę.
Tu, aišku, prisimeni, kad mano mama gyveno netoli manęs ir kiekvieną kartą, kai nueidavau jos aplankyti, kartodavosi ta pati ceremonija – kava, sviestiniai sausainiai... O gurkšnojant kavą jos neišsemiamoje atmintyje vėl iškildavo viena ar kita geto istorija.
Taip po truputį grįžo atsiminimai, galiausiai vieną dieną visus juos papasakojau mūsų, Kauno geto vaikų, kuriems pavyko išsigelbėti iš to pragaro, grupės susitikime – tokie susitikimai vykdavo du tris kartus per metus. Prieš pusantrų metų pabandžiau užrašyti tas istorijas ir štai jos čia, priešais tavo akis, tokios, kokias parašiau tada; dabar pridėjau tik vieną kitą paaiškinimą, kad tau būtų lengviau viską suprasti. Šiuo metu, kai tau netrukus sueis devyneri, manau, esi pakankamai suaugęs ir protingas tas istorijas perskaityti, suprasti ir pasidaryti savas išvadas.
Pradėsiu nuo mano mamos istorijos. Pamenu ją ne kartą pasakojant, kaip ji ėjo Kauno gatve vieną iš tų kartų, kai susikeitus su drauge brigadose (brigados – tai kelių šimtų vyrų ir moterų grupės, kurias vokiečiai sudarydavo iš geto kalinių žydų; juos varydavo dirbti įvairių sunkių darbų, suprantama, neatlygintinai) jai pavyko išsmukti iš geto. Ji paliko brigadą, nusiplėšė geltoną lopą (Dovydo žvaigždę – šešiakampį lopą, kurį vokiečiai vertė žydus nešioti dieną naktį) ir nuėjo susitikti su mano auklės giminaite lietuve Maryte aptarti mano išnešimo iš geto detalių. Tai buvo 1943-iųjų rudenį.
Aplenkdamos pagrindines, jos nuėjo šalutine gatve, kuri mūsų gyvenimo centru tapo vėliau, nuo 1945 iki 1970 metų – tai laikotarpis, kai po karo gyvenome Lietuvoje iki emigracijos į Izraelį. Atvykdami į Izraelį atsivežėme vienuolikos mėnesių dukrytę, kurią tu šiandien vadini mama.
Mama man pasakojo, kad Marytę pamatė sutartoje vietoje, bet staiga mamai prieš akis išdygo universitete istoriją jai dėstęs profesorius. Mamai dar nespėjus išsigąsti (įskųs ar neįskųs? – juk žydams buvo draudžiama vaikščioti už geto ribų, nebent su darbo brigada; ką pagaus, tas bus nužudytas), profesorius kilstelėjo skrybėlę, kaip darydavo tikri džentelmenai, ir palinkėjo: „Sėkmės, Giršovičiūte“; kitaip tariant – gali būti rami, vokiečiams tavęs neįduosiu.
Mama sakė, kad gimiau 1938 m. lapkričio 10 d., tiksliau – naktį iš 9-osios į 10-ąją; vėliau ta naktis gavo „krištolinės nakties“ pavadinimą. 1941-ųjų spalio pabaigoje, kelios dienos prieš Didžiąją akciją, – buvau beveik trejų metų, – kažkas pabeldė į langą. Kaip aiškino mama, tai buvo ženklas, kad gete vyksta kažkas labai negero. Tėvai apsirengė patys ir ėmė rengti mane, o aš paklausiau vokiškai: Der Ghetto ist umzingelt? (Ar getas apsuptas?) Iš kur trejų metų vaiko galvoje kilo tas klausimas? Kaip jis suvokė tai, kas vyksta už namų sienų? Galbūt anksčiau buvau girdėjęs suaugusiuosius kalbant ir susiejau tai su pajusta grėsme ar pavojumi. Kad ir kaip ten būtų, tokia buvo trejų metų vaiko reakcija matant persigandusius tėvus. Aš pats šito neprisimenu, bet mama įsidėmėjo tą įvykį.
Kalbant apie mano paties prisiminimus, pasakysiu atvirai, atsimenu nedaug. Buvau mažas: kai atėjome į getą, neturėjau nė trejų metų, o kai vėl susitikau su tėvais, Lietuvą išvadavus iš nacių 1944-ųjų rugpjūčio pradžioje, man dar nebuvo sukakę šešeri, tad keleriais metais mažesnis nei tu dabar. Ir vis tiek kai ką prisimenu. Keli atskiri, nesusiję vienas su kitu vaizdai tarsi įšalo vaiko atmintyje ir išliko ten iki šiol. Kai bandau juos atgaivinti, jie išsirikiuoja mano galvoje visad ta pačia tvarka, kartais sustingę kaip nuotraukos, o kartais gyvi – tarsi būtų vykę ką tik.
Kaskart bandydamas juos aprašyti patirdavau nesėkmę, tarsi man trukdytų kažkas už mane stipresnis, nevaldomas. Ir, kaip jau minėjau, vienintelį kartą man pavyko tai papasakoti mūsų grupės susitikime, nors ir tada, prisimenu, man buvo labai sunku. Ypač sunku pasakoti apie kaimynų vaiką, kuris, būdamas keleriais metais vyresnis, erzindavo mane kieme. Pasakojau šią istoriją kartą ar du savo vaikams ir kaskart turėjau sustoti, nes man užgniauždavo kvapą. Bet aš turiu ją papasakoti. Turiu tai parašyti, kad kiti perskaitytų ne dėl manęs, o dėl to vaiko, kurio net vardo neprisimenu, vien jo balsas visą gyvenimą skamba mano galvoje. Prisimenu jį dainuojant:

Danke di meidl, trogt a kleidl,
Danke di meidl, trogt a kleidl.

Išvertus iš jidiš: „Dani – mergaitė, vilkinti suknelę.“ Prisimenu, išleisdama į kiemą mama man apvilko kažkokią suknelę ar prijuosė ilgą prijuostę. Prieš daug metų pasakojau jai tą istoriją, bet ji negalėjo man paaiškinti, kodėl taip mane aprengė. Ji tik prisiminė tą šeimą, gyvenusią šalia mūsų mediniame geto name, ir vaiką, kuris buvo trimis ketveriais metais už mane vyresnis. Visi jie žuvo gete ar koncentracijos stovykloje – ji negalėjo tiksliai pasakyti kur. Taigi išėjau į lauką, turbūt aprengtas suknele ar rūbu, panašiu į suknelę, kaip pasirodė tam šešerių septynerių metų vaikui, – ir atspėk, kad geras, kodėl jis dainavo tą čia pat savo sugalvotą dainelę, kuri skamba mano galvoje iki šiol. Jei smegenyse sklindančias bangas galima būtų paversti garsais, šiandien galėtume išgirsti tą 1941-ųjų rudenį Kauno gete dainuojantį vaiką, apie kurį prisiminimas šioje žemėje ir visatoje – tik mano galvoje skambanti dainelė:

Danke di meidl, trogt a kleidl,
Danke di meidl, trogt a kleidl.

Prisimenu tą balsą, girdžiu jį iki šiol, o gal man tik atrodo, kad girdžiu jau daugiau nei 60 metų.

Be šito vaizdelio, prisimenu iš geto dar vieną; jis vis dar kelia man šiurpą. Tai įvyko gatvėje. Išėjęs į lauką pamačiau mašiną. Labai gražią, su nikeliuotomis detalėmis, kaip dabar matau, tamsiai pilką. Ką daro vaikas matydamas gražią mašiną? Bėga iš paskos, kad neišleistų jos iš akių. Ir aš, aišku, bėgau paskui ją. Bebėgdamas pamačiau ant mūsų namo laiptų stovinčią mamą, suakmenėjusią ir tokio siaubo iškreiptu veidu, kad nepamiršiu iki gyvenimo pabaigos. Nežinau, ar pats lioviausi bėgti, ar mašina nutolo, neatmenu, ar joje buvo keleivių, tik prisimenu atvirą jos stogą. Nežinojau, kas joje sėdi, bet mama pažino – ten buvo geto viršininkas. Šį epizodą ji papasakojo man po daugelio metų. Bet ko gi gali tikėtis iš trejų metų vaiko, pamačiusio gražų automobilį?
Prisimenu, kaip žaidžiau savo auklės Marijonos virbalais, vienas virbalas buvo rusų „kulkosvaidžiai“, o antrasis – vokiečių. Žinau, kad jau tada suvokiau, jog rusai geri, o vokiečiai – blogi. Taip stengiausi paslėpti rusų kulkosvaidžius šiaudiniame čiužinyje, kad vokiečiai jų nerastų, jog virbalą įkišau per giliai, nebegalėjau jo užčiuopti. Marijona pyko ant manęs. Tai nutiko Kauno priemiestyje Aleksote, antrame aukšte lietuvių poros, mano auklės giminaičių, name. Tame name gyvenau su Marijona nuo 1943 m. lapkričio 17-osios, kai buvau „išvogtas“ per geto tvorą tiesiai į jos glėbį.
Su aukle išbuvau iki pat 1944-ųjų pavasario, kai tėvai pabėgo iš geto. Nemunas skyrė ta priemiestį nuo geto, tėvai persiyrė per jį valtimi. Tėvas nupirko iš nežydo tą valtį už mūsų šeimos namą vienoje pagrindinių Kauno miesto gatvių. Įdomi detalė, kad šis išlaikė tėvo pasirašytą „pardavimo vekselį“ iki suiro Sovietų Sąjunga, ir tada pateikė jį valdžiai, reikalaudamas atgauti nekilnojamąjį turtą. Tėvas niekada nekalbėjo apie tuos laikus, pasakojo tik kelias istorijas apie Altestenrat, kuris vokiečių nurodymu buvo įsteigtas reguliuoti įvairiems geto reikalams: apgyvendinimo, sanitarijos, darbo leidimų ir pan. Daugiau nieko iš jo negirdėjau.
Taigi 1944-ųjų pavasarį tėvai persikėlė į mano auklės giminaičių namą, vėliau aš su Marijona buvau nusiųstas pas kitus jos gimines į Zuikinės kaimelį. Jie išsigando, kad mažas vaikas, jausdamasis visai saugus šalia mamos, gali pradėti pavojingai elgtis, nebesisaugoti ir visiems sukelti pavojų. Paskutinius nacių okupacijos mėnesius praleidau vienkiemyje.
Iš to kaimo turiu kelis juokingus prisiminimus. Šeimininkai turėjo būrį žąsų, jos laisvos vaikštinėjo po kiemą. Viena iš jų ypač mėgo prieiti man iš už nugaros ir žnaibyti sėdynę; žaisdamas kieme staiga girdžiu už nugaros: „Pššššššš...“ ir tada puola. Ji mane užpuolė tris ar keturis kartus, negaliu to pamiršti. Niekada nebuvau liesas vaikas, nebadavau ir tomis dienomis. Atvirkščiai, prisimenu, kad kaime labai gerai maitinausi. Naujuose namuose mane pavadino Antanu, o šeimininkas ponas Kulikauskas dėjosi, kad esu jo sūnus. Jie su žmona tapo mano įtėviais. Man buvo liepta juos vadinti „tėčiu“ ir „mama“ net kai buvome namie vieni. Vaikai nežinojo, kad aš žydas, jiems buvo pasakyta, jog esu našlaitis giminių vaikas. Tokia istorija galėjo kelti įtarimų, tačiau nė vienas vaikas mūsų neišdavė. O kaime stovėjo priešlėktuvinis vokiečių dalinys. Kartais penki šeši vokiečiai susėsdavo apie ilgą stalą ant medinių suolų, mano įtėviai juos vaišindavo šnapsu ir šviežia duona, kareiviai atsinešdavo konservų iš savo sauso davinio. Aš gerai atsimenu konservuotos žuvies – šprotų – skonį. Kartais jie pasikviesdavo vaikus prie stalo ir kai žaisdavom netoli jų įtvirtinimų. Iš tikrųjų neprisimenu pabūklų. Bet visą gyvenimą esu tikras, kad tai buvo priešlėktuvinis dalinys, vadovaujamas labai jauno karininko, beveik vaiko. Kitų karių aiškiai neprisimenu.
Atmenu įtėvį man sakant: „Tu ten neik, o jeigu eini – tylėk“, kad tik neprasitarčiau. Ir vis tiek prasitariau.
Vieną dieną pietauti atvyko aukštas vokiečių karininkas. Susėdome prie stalo ir šnapsas liejosi kaip vanduo. Vokiečių karininkas pasakė kažką, ko mano įtėvis nesuprato, o aš „iš didelio proto“ jam išverčiau vokiečio mintį, nes vokiečių buvo mano vaikystės kalba. Vokietis prasiblaivė ir paklausė: Wieso versteht das Kind Deutsch? (Iš kur tas vaikas supranta vokiškai?). Pamenu, sėdėjome toje pačioje stalo pusėje – Kulikauskas per vidurį, jam iš kairės vokietis, iš dešinės dar kažkas, gal vienas vyresniųjų šeimos vaikų, šalia jo – aš. „Taigi, vaikai visada protingesni už mus“, – atsakė „mano tėvas“ vokiečių, lietuvių ir dar nežinia kokios kalbos kratiniu, viena ranka glostydamas man galvą, o kita skaudžiai žnybdamas į koją. Nors jis sėdėjo man iš kairės, aš iki šiandien dešinėje šlaunyje jaučiu lyg būtų likusi mėlynė nuo to įžnybimo. Nežinau, kodėl vokietis nebetęsė šios temos. Gal buvo girtas, gal jautė, kuo greitai baigsis tas karas.
Po daugelio metų, kai praeities vaizdai ėmė kilti iš atminties, mane apėmė didžiulis, beveik nevaldomas noras sutikus tą vokietį paklausti, ar jis žinojo, kas aš esu. 1993-iųjų rugsėjo 13-ąją, vienintelį kartą lankydamasis Vokietijoje, apsistojau Frankfurte. Išėjau iš viešbučio pasivaikščioti po gatves, pajusti, pamatyti, įkvėpti Vokietijos. Staiga man tarsi trinktelėjo į galvą, tarsi apsėdo kažkokia beprotystė. Gatvė buvo pilna pakistaniečių ir jugoslavų, o aš ieškojau tikro pagyvenusio vokiečio veido, kad galėčiau savęs paklausti: galbūt šitas? Gal tai tikrai jis? Ilgai slampinėjau gatvėmis, žvalgydamasis po kavines, ieškojau pagyvenusių vyrų ir žiūrėjau į jų veidus. Tik naktį grįžęs į viešbutį suskaičiavau: jei 1944-aisiais jam buvo apie 40, tai dabar turėtų būti apie 90 metų. Tad ko aš ieškau? Jei jis nežuvo nuo rusų kulkos ir nebaigė gyvenimo kokiame Lenkijos kaime, tai vis tiek neįtikėtina, kad šiandien jis dar gyvas. Bet neapsiraminau iki šiol. Gal tai ir yra sudėtingo ryšio tarp aukos ir budelio išraiška.
Galiausiai prisimenu artėjančio fronto grumėjimą, „mamą“ išbalusiu, baimės perkreiptu veidu, ilgai besimeldžiančią su mezginiu – frontui priartėjus ką kitą veikiant jos neprisimenu, ji tik mezgė ir meldėsi. Mums buvo liepta slėptis apkasuose, kuriuos kareiviai iškasė sode. Niekada taip ir neįstengiau suprasti, kodėl vokiečiai taip rūpinosi, kad mes nenukentėtu- me. Vieną dieną visi sėdėjom apkase, pridengtame šakomis. Sėdėjome ten ilgai, staiga pas mus atbėgo vienas jaunas iš baimės perbalęs vokietis ir suriko: Rusische Flugzeuge! (Rusų lėktuvai!) Neprisimenu, ar likome apkase visą naktį, neprisimenu bombardavimo, atminty išliko tik tai, kad pirmą kartą nuo atvykimo į kaimą pasijutau alkanas. Kai išlipome iš apkaso, nebuvo vokiečių, nebuvo rusų, nebuvo pabūklų griausmo, vien tyla. Tai dėjosi 1944-ųjų liepos pabaigoje.
Mano susitikimas su tėvais buvo labiau gėdingas negu linksmas. Praėjo jau kelios savaitės po to, kai Raudonoji armija išvadavo Kauną. Prisimenu, stovėjau kluono viduryje atsigręžęs į duris, pro kurias skverbėsi saulės spinduliai, kartodamas riebius rusiškus keiksmažodžius, kuriuos buvau ką tik išmokęs iš rusų kareivių. Staiga pamačiau duryse savo mamos siluetą. Dėl stiprios saulės neįžiūrėjau jos veido, bet nekilo abejonių, kad ši moteris – mano mama. Po kelių sekundžių pasirodė ir tėvas. Paskui dar daug metų tėvas kartojo, kad jis negalėjo iš tokio žmogaus kaip aš tikėtis nieko gero, jei viskas, ką sugebėjau išmokti iš rusų kareivių, tebuvo keli keiksmažodžiai. Tėvai mane pasiėmė į Kauną, gyvenome ten dar 25 metus. Augau su pusbroliais Itamaru ir Avigail (Galia) Kapulskiais, kurie neteko tėvų gete, bet patys išgyveno ir mano tėvai juos įvaikino.

1961 m. baigiau Kauno politechnikos institutą. Visi emigravome į Izraelį 1972-aisiais. Dirbau ir tebedirbu statybos inžinieriumi.
Praėjus 30 metų po Antrojo pasaulinio karo, 1974-ųjų gegužę tarnavau Izraelio šauktinių kariuomenėje šalia Šarm el Šeicho. Mėgome tą tarnybą: Ofira (buvęs Izraelio miestas Sinajaus pusiasalyje), jūra, veiklos mažai – vienas kitas budėjimas, sargyba, ir viskas.
Gerai įsidėmėjau būtent tą dieną. Maalote vyko nesėkminga arabų teroristų pagrobtų mokinių vadavimo operacija. Važiuodami autobusu klausėmės radijo. Kai pranešė, kiek vaikų užmušta ir kiek sužeista, mūsų vadas Avi Afori iš Einat kibuco sudėjo skaičius ir pasakė: „Dieve mano, neliko nė vieno sveiko.“ Aš nesu tikras šimtu procentų, bet manau, kad ši frazė tapo raktu į prisiminimų kambarius, užsklęstus mano galvoje. Iki tol nenorėjau prisiminti, nenorėjau apie tai galvoti. Tačiau kai pats buvau Izraelio armijos kareivis ir man rūpėjo du namuose palikti savi vaikai, šokas dėl to įvykio atrakino mano prisiminimų dėžę. Pamažu ėmiau prisiminti įvykius. Atmintyje iškildavo čia vienas, čia kitas vaizdas. Kad ir kaip mažai jų būtų, vaizdai negrįždavo visi kartu, lyg nenorėdami manęs apsunkinti. Kol dar nebuvo kilusi idėja išleisti Kauno geto išsigelbėjusių vaikų atsiminimų rinkinį, dažnai pagalvodavau, kad būtų gerai, jei pavyktų surašyti tas atsiminimų nuotrupas popieriuje. Bet vis kažkaip nesisekė. Kai vaikai užaugo, papasakojau jiems tas istorijas, ne visas iš karto, bet niekaip nesugebėjau surikiuoti minčių, kad galėčiau jas užrašyti.
Ilgai planavau perkelti savo atsiminimus į kietąjį diską, tačiau kaskart rasdavau priežasčių atidėti šį darbą. Kodėl? Ko bijojau? Šiandien Jom Kipuras, 2005-ieji, greičiau nei po dviejų mėnesių man sueis 65 metai. Padariau tai ir džiaugiuosi. Gerai, kad mano anūkai, tu Idanai, ir Karin, ir tie, kurie dar gims, suras mano prisiminimus savo kompiuteriuose, paskaitys gyvenimo istoriją senelio, kuriam labai pasisekė, kad jis netapo iš kamino virstančiu dūmų debesiu – kaip tas vaikas, dainavęs dainelę apie berniuką su suknele.
Brangus Idanai, tai mano Holokausto istorija, kurią, bandydamas sudėlioti savo vaikystės prisiminimus, parašiau prieš daugiau nei pusantrų metų. Nuo tų įvykių praėjo 60 metų. Užaugau ir pasenau, užauginau du vaikus, tavo mamą Aliją ir dėdę Giladą. Judu, tu ir Karin, tavo protingoji mažoji sesutė, esate jau kita karta.
Nedvejok, skaityk šitas sunkias praeities istorijas. Taip, mūsų praeitis sunki, bet tai tik dalis mūsų gyvenimo, svarbu nelikti vien praeityje. Aš tai pabrėžiu, nes tu, kaip ir daugelis kitų, klausi, ką galėtum padaryti, kad tai niekada nepasikartotų. Taigi, protingasis vaike, atsakymas – mūsų stiprybė; mes turime būti labai tvirti, kad kitiems nekiltų net mintis dar sykį su mumis panašiai pasielgti.
Bet ar viską lemia stiprybė? Ar jos pakanka? Ar visa tai įvyko tik dėl to, kad nebuvome pakankamai stiprūs? Gal kalta neapykanta? Neapykanta žmogui, neapykanta kitam, kitokiam nei tu pats, silpnųjų niekinimas, atjautos kito skausmui stoka? Ką manai apie tai?
Brangus Idanai, jei teigiamai atsakei į šiuos klausimus, reikėtų pagalvoti, ką galime padaryti, kad panaikintume tą neapykantą, o jei visai jos panaikinti neįstengsime – tai bent privalome jos sumažinti, kad ji nežalotų žmonių, pirmiausia silpnų, kaip kad mus sužalojo vaikystėje. Kaipgi mažinama neapykanta? Kokiais ginklais: tankais, lėktuvais ar raketomis?
Yra tik vienas ginklas, kuriuo galime neapykantą įveikti, – tai meilė. Mylėti kitus, šypsotis, gražiai sveikintis „labas rytas“ ar „labanaktis“, liautis nekęsti ir skriausti silpnesnius, priešingai – padėti jiems ir visada prisiminti, kad mūsų stiprybė yra mūsų gebėjimas išlikti žmonėmis, gebėjimas mylėti, kai pykstame, netgi kai pykstame pagrįstai. Stiprus yra tas, kuris nugali pyktį ir siūlo aplinkiniams savo meilę. Visada tai prisimink ir nugalėsi. Su begaline meile tau Karinai, tavo mamai ir tėveliui ir, aišku, Giladui.

Senelis Danas
2005 m. gegužės 4 d., Hercelija, Izraelis

Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014