english

išgelbėti žydų vaikai

Polina Tkač-Davidson

Buvome pasiryžę atiduoti tave net čigonams

Polina Tkač-Davidson

Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė: Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Gimiau Kaune 1940 m. vasario 27 d. Mošės ir Dvoros Tkač (mergautine pavarde Levinski) šeimoje. Mano vardas Polina, nors dokumentuose įrašyta Pesia – dėdės, tėvo brolio Pesacho, atminimui.
Mama buvo darželio auklėtoja ir hebrajų kalbos mokytoja iki pat 1940 m., kai sovietai užėmė Lietuvą. Tuomet buvo uždrausta kalbėti hebrajiškai, juolab mokyti hebrajų kalbos – komunistai tai laikė buržuazinio nacionalizmo apraiška. Praėjus daug metų, jau Izraelyje, mama veltui mokė hebrajų kalbos savo gyvenamojo rajono vaikus.
Tėvas pradėjo dirbti labai jaunas, kad sudarytų sąlygas mokytis savo broliui. Tėvas, kuris buvo futbolo komandos kapitonas, ir jo brolis Pesachas 1935 m. dalyvavo antrosiose Makabi žaidynėse, surengtose Palestinoje. Po žaidynių tėvas grįžo į Lietuvą, o Pesachas liko Palestinoje ir įstojęs į apsaugininkų draugiją saugojo žydų gyvenvietes. 1938 m. jį nužudė arabai, palaidotas Tivone, Šeich Abreke. Mano močiutė Roda ir toliau gaudavo jo laiškus, kuriuos rašė ir siuntėjo draugai. Tik kai aš gimiau ir buvau pavadinta Pesacho atminimui, močiutei buvo pranešta apie jos sūnaus žūtį.
Šiek tiek apie tai, ką Holokausto metu išgyveno tėvai kartu su manimi, žinau tik iš tėvo pasakojimų. Mama niekada apie tai nekalbėjo. Ji niekada nesijuokė ir neverkė – vokiečiai atėmė iš jos juoką ir ašaras. Ji nešvęsdavo nei švenčių, nei gimtadienių. Jos tėvus Aharoną ir Henią, brolį ir tris seseris kaime netoli Marijampolės nužudė lietuviai.
Kai mano senas universiteto laikų draugas Jaška (Jakovas) Zilbergas man paskambino ir pasiūlė dalyvauti Kauno geto vaikų istorijų projekte, maldavau mamos papasakoti, ką mums teko išgyventi per Holokaustą. Galiausiai pavyko ją įkalbėti pasidalyti prisiminimais. 2002 m. įrašiau jos istoriją. Mama papasakojo, ką mūsų šeima patyrė karo metais,tačiau popierius negali perteikti to liūdesio ir skausmo, kurį mačiau jos akyse.
Praėjus pusmečiui, būdama 84 metų, mama mirė. Esu labai dėkinga Jaškai, tik dėl jo atkaklumo dabar turiu savo mamos balso įrašą.
Mes su Jaška šešerius metus mokėmės Kauno medicinos institute vienoje grupėje ir nieko nežinojom apie mus siekiančią praeitį: abu išgyvenome karą tik todėl, kad buvom išslapstyti už Kauno geto ribų.

Mamos prisiminimai

Per Intelektualų akciją vokiečiai sukvietė labiausiai išsilavinusius bendruomenės narius, neva pasiaukoti profesiniam darbui. Tavo tėvas įkalbėjo savo jauniausią brolį Benešą nesiaukoti ir taip išgelbėjo jam gyvybę. Visus 500 intelektualų sušaudė.
1941 m. spalio 28-ąją, pačią juodžiausią geto dieną, per„selekciją“ buvome nusiųsti kairėn ir taip išgyvenome. Aš vis dar girdžiu tas karčias raudas, sklindančias iš geto namų.Per Vaikų akciją man laimingai pavyko tave paslėpti draugės virtuvėje. Durys, vedusios į virtuvę, buvo užmaskuotos apmušalais. Draugė pridengė sieną puodais ir keptuvėmis ir vokiečiai slaptųjų durų nepastebėjo. Toje pačioje slėptuvėje buvo ir kitos mamos su vaikais, jos mane ragino tave išnešti,nes sunkiai sirgai kokliušu. Kaskart, kai išgirsdavom artėjant vokiečius, užkišdavau tau burną rankšluosčiu. Tik per stebuklą mūsų nerado.
Po šio įvykio bijojau tave išleisti iš namų. Bijojau ne tik nacių, bet ir kaimynų, iš kurių buvo atimti vaikai. Kai manęs kas klausdavo, kur mano duktė, atsakydavau: „Ten pat, kur ir jūsų vaikai.“ Tu buvai protinga mergaitė, kaskart išgirdusi beldžiant į duris nušliauždavai ir pasislėpdavai po stalu. Stalą užtiesiau didele staltiese, dengiančia jo kojas ir kartu mažas tavo kojytes. Žinojom, kad akcijos nesibaigs, ir ėmėm sukti galvą, kaip tave išnešti iš geto. Supratom, kad jei ir yra koks šansas tave išgelbėti, tai tik lietuvių namuose. Nebuvo jokios vilties, jog likusi gete išgyvensi. Buvome pasiryžę atiduoti tave kiekvienam, kuris sutiktų tave priglausti, net čigonams.
Kartais mums pavykdavo išnešti iš geto kokį daiktą ir iškeisti jį į maistą. Vieną dieną tavo tėvas parnešė namo sviesto. Dažniausiai iš vietinių pirktas sviestas būdavo pilnas pjuvenų,tačiau šį kartą jis buvo tikras. Įsitikinęs sviestą pardavusios moters sąžiningumu, tėvas nutarė ją surasti ir paklausti, ar ji nesutiktų mums pagelbėti. Gyvenome viename kambaryje su dar keturiomis šeimomis. Kai visi įmigo, tėvas man pasakė, jog rado tą sąžiningą moterį ir ji sutikusi tave priimti. Negalėjau net pagalvoti, kad reikės su tavimi skirtis, bet tėvas reikalavo susitikti su ta moterimi. Man pavyko išsmukti iš geto įsimaišiusį išeinančių į darbą žydų gretą. Anelė Janavičienė buvo paprasta moteris. Ji atsinešė bandelių – buvo iškepusi specialiai tau,– nusivedė mane į mažą kambarėlį labai kukliame namelyje. Anelė vertėsi prekyba. Paklausiau, kaip galėsime jai atsilyginti už pagalbą. Kiti prašydavo aukso, o Anelė nustebusi pažvelgė į mane ir pasakė, kad už tokį darbą mokesčio neprašoma. Ji mane perspėjo, kad labai ilgai tavęs laikyti negalės, kad išmokys tave kalbėti lietuviškai ir tada išsiųs pas savo pažįstamą kaime.
Ilgai galvojom su tėvu, kaip tave išnešti iš geto. Papirkom sargybinį. Mošė sugalvojo istoriją, kad jį kažkas įpareigojęs tiekti getui duoną, tad jam būtinas maišas ir vežimas. Maišą prikimšom šiaudų, tave užmigdėm ir, pridengę veidelį švelnia medžiaga, įdėjom į vežimą. Išėjau iš geto pirma tėvo ir ilgai veltui laukiau, kada pasirodysit. Paaiškėjo, kad netoli vartų atsibudai ir ėmei klausinėti jidiš kalba: „Kur mane įkišo?“ Tėvas buvo priverstas grįžti atgal.