išgelbėti žydų vaikai
Aleksandras Štromas
Iš rašytojo Jevsiejaus Ceitlino interviu su Aleksandru Štromu (šis interviu publikuotas žurnale Мосты, Ho. 9, 2006)
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Kai prasidėjo karas, man buvo dešimt metų. Buvau pionierių stovykloje, Palangoje.
Anksti ryte pažadino kanonada – šaudė artilerija. Nesupratau, kas darosi, pagalvojau: audra. Atsibudau pirmas ir nuėjau žadinti vadovo. Jis pasakė: „Miegok, miegok, nieko baisaus. Audra praeis.“ Ir kaip tik tuo metu – bach! – artilerijos sviedinys pataikė tiesiai į mūsų dviejų aukštų namą. Prasidėjo gaisras. Vadovas (jaunas lietuvis) pašoko iš lovos, ir mes su juo puolėme kelti visus.
Laiptai jau degė. Bandėme surišti paklodes, kad galėtume nusileisti iš antro aukšto, bet mums nepavyko. Tada lėkėme šuoliais per degančius laiptus, kai kas nukentėjo, o aš, kaip buvau su pižama, taip laimingai ir nudūmiau žemyn.
Namas stovėjo dykvietėje ir pakliuvo į patį artilerijos ugnies centrą: aplink sproginėjo, švilpė šrapneliai. Nubėgome link miškelio. Ten jau buvo susirinkę daug vaikų. Bėgant šrapneliai man sužeidė koją, bet žaizdą perrišus aš pakenčiamai gerai galėjau eiti. Mus nukreipė į šiaurę.
Aš laikiausi ramiai. Šalia manęs ėjo labai graži mergaitė – Epšteinaitė, nepatogu buvo bijoti (Ana Epšteinaitė negrįžo iš Palangos pionierių stovyklos. 1941 metų birželio 20-ąją ji iš pionierių stovyklos parašė laišką tėvams ir seseriai Dalijai. Artimieji gavo jį jau kitą dieną. Daugiau apie Aną žinių nėra. Žūties vieta nežinoma). Ėmiausi vyro vaidmens: globojau ją, raminau. Tai man ir pačiam padėjo.
Vadovai ėjo su mumis, liepdavo gultis, kai pasigirsdavo sviedinio ar minos švilpesys... Praėjome miškelį, priartėjome prie pliažo. Ten buvo ramu, ir mes leidomės toliau. Ėjome ilgai, dvi ar tris dienas, Darbėnų link, prie sienos su Latvija. Ten aš pirmą kartą pamačiau vokiečius.
Man buvo absoliučiai aišku: vokiečiai – tai mirtis. Dėl to neturėjau jokių iliuzijų. Buvau įsitikinęs, kad žydams išsigelbėjimo nebus – nužudys visus. Todėl nusprendžiau, kiek įmanoma, vokiečių vengti. Ėjau apsirengęs pižama, kraujas sunkėsi per tvarstį.
Ėjom kartu su rusų berniuku – Ženia Medvedevu. Kai pamačiau nepažįstamą uniformą, pasakiau: „Ženia, greičiau sprunkam iš čia – tai vokiečiai!“ Ženia manė kitaip: „Nebijok, čia latviai“. Bet aš juk žinojau, kas čia, ir pasakiau: „Ženia, tu man atleisk, bet aš eisiu vienas“. Ir nuėjau į mišką, tikėdamasis kaip nors nusigauti iki savųjų.
Keletą kilometrų ėjau per krūmynus. Kai pakliuvau į laukymę, pamačiau mūsų būrį, kuris žingsniavo link manęs apsuptas vokiečių sargybinių. Aš – vėl į mišką, bet netrukus išlindau tiesiai prieš užkardą. „Ei, berniuk, – man pasakė vokiškai, – eik tenai, ten taviškiai.“ Supratau: nėra kur dingti, grįžau...
Lauko virtuvėje vokiečiai mus pamaitino. Viena mergaitė, kuriai, matyt, patikau, nubėgo ir atnešė mums su Ženia po tris keturias porcijas košės. Mes juk ėjom seniai ir nieko nekandę.
Pailsėjom. Aš galvojau: ką man belieka daryti? Reikia žaisti „neprisipažinimą“ . Mus nuvedė atgal į Palangą, ten jau buvo lietuviška – baltaraiščių valdžia. Iš karto pradėjo rūšiuoti – žydų vaikus atskyrė nuo krikščionių. Tiesiog visus išrikiavo ir pasakė: „Kas tarp jūsų žydai – tris žingsnius pirmyn.“ Visi, išskyrus mane, žengė tuos tris žingsnius. Niekas į mane neparodė pirštu, aš netgi šito nesitikėjau. Gal nežinojo, kas aš toks. Tačiau toji mergaitė, Vitkauskaitė, kuri mus su Ženia maitino, jinai tikrai žinojo, kas aš – mokėsi toje pačioje mokykloje.
Žydų vaikus išvedė ir uždarė Palangos sinagogoje. Ten jų beveik nemaitino, vedė dirbti. Jie turėjo kažkiek gintaro, tai mūsų vaikai bėgiojo, nešiojo jiems bandeles ir keitė į gintarą.
Mūsų komjaunuoliškus vadus – pionierių vadovus – areštavo iš karto, o mokytojus paskyrė vadovais. Vienas toks solidus, storas mokytojas priėjo prie manęs: „Protingas tu, Štromai, neprisipažinai, kad esi žydas...“
Manęs niekas neišdavė. Aš ir apipjaustytas nebuvau. Mano tėvas buvo principingas visų žydiškų tradicijų priešininkas. Kalbėjo, kad visoje Lietuvoje buvo tik du neapipjaustyti – aš ir Dimka Kopelmanas...
Paskyrė išvežimo (autobusais) į mūsų gimtuosius miestus dieną. Į Kauną – už dviejų trijų savaičių. Pradėjo surašinėti, kad galėtų pranešti tėvams, jog esam sveiki gyvi ir jog mus reikia nurodytu laiku pasitikti. Aš daviau savo patikimų draugų adresą, žinoma, pasakiau savo, Štormo, pavardę.
Suprantama, kad niekas neatėjo manęs pasitikti, dėl to aš tik labai džiaugiausi. Tuos, kurių niekas nepasitiko, apnakvindino ant grindų Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Reikėjo sulaukti, kol baigsis komendanto valanda. Mano kelionės draugas Ženka irgi pasiliko.
Ketvirtą ryto jau buvo galima vaikščioti gatvėmis, ir aš išėjau, tik ne namo, o pas senelį ir močiutę, į Smalininkų gatvę: maniau, kad pas mus namuose nieko nerasiu, kad tėvą tikriausiai seniai likvidavo arba jie pabėgo.
Atsiradau penktą ryto, pradėjau skambinti į duris. Niekas neatidaro – bijo. Nusprendžiau, kad senelio su močiute nėra. Ką gi, reikia eiti į mūsų butą, juk kažkas ten gyvena, gal pasakys man, kur buvusieji šeimininkai, kas jiems atsitiko. Ženka Medvedevas ėjo kartu, jis gyveno netoliese, Žemaitės gatvėje...
Stoviu apačioje, skambinu – niekas neatsako. Bet juk turi būti kas nors! Skambinu, skambinu – staiga iš balkono girdžiu sakant lietuviškai: „Vaikeli, tu ne ten pakliuvai. Ko tau reikia?“ Pakeliu galvą − ogi mama! Aš niekada nebuvau girdėjęs jos kalbant lietuviškai. Ji šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą, tačiau lietuviškai kalbėjo tik su tarnaitėmis. Manęs ji nepažino, aš buvau visiškai pasikeitęs, drabužiais su manimi buvo pasidalinęs Ženka.
Mama sušuko: „Alikai!..“ Taip aš atsiradau namuose – lyg sniegas ant galvos nukritau...
Mano tėvas žuvo pirmomis karo dienomis. Aš buvau tuo metu Palangoje, o kai grįžau, nuo manęs tai smarkiai slėpė. Norėjo sukurti iliuziją, kad galbūt jis kažkur stovykloje, kad gyvas. Šeimoje visi žinojo, koks artimas man buvo tėvas, kaip buvau prie jo prisirišęs. Apie jo žūtį patyriau tik po karo.
Anksti rytą grįžęs iš Palangos, apėjau visus kambarius – tėvo nėra. Senelė Sofi, motinos mama, 41-aisiais atsiradusi čia, pabėgusi iš Paryžiaus nuo vokiečių, kalbanti daugeliu Europos kalbų – pasidžiaugė mamai prancūziškai: „Kaip gerai, kad berniukas neklausia apie tėvą.“ Aš nudaviau, kad neišgirdau ar nesupratau, nors prancūziškai supratau...
Po to buvo getas. Iš geto pabėgau. Išvadavus Kauną, iš karto, rugpjūčio pirmą dieną, nuskubėjau į buvusią geto teritoriją ieškoti savo artimųjų palaikų.
Ten aš sutikau Sniečkų . Kai jis suprato, kad esu Jurgio Štromo sūnus, tarė: „Mes žinom, kaip žuvo tavo tėvas“. O aš nežinojau. Žinojau tik, kad jį suėmė, kai manęs nebuvo Kaune. Paprašiau Sniečkaus papasakoti, kaip viskas atsitiko. Ir jis man pasakė (jie turėjo žvalgybos pranešimus), kad tėvas nužudytas garaže. Man tai buvo šokas.
O už kelerių metų Sniečkus man parodė fotografijas, publikuotas Vorwärts .
Sniečkus papasakojo: kai, nespėję evakuotis, prieš tai atsakingus postus užėmę žydai 1941-ųjų birželio 23-iąją atėjo į darbą, jau daugelio laukė sukilėlių užkardos. Visus sulaikytus žydus uždarė „Lietūkio“ garaže. Ten juos visus ir nužudė. Kaip nužudė – Sniečkus nepasakojo.
Jūs kalbate apie ypatingą mano tėvo likimo tragizmą – apie tai, kad šis visiškai asimiliavęsis žmogus mirė kaip žydas. Man regis, buvo dar sudėtingiau. Tiek man, tiek mamai asimiliacija buvo natūralus procesas, vykęs nuo pat gimimo. Su tėvu – daug sudėtingiau. Jis gimė tradicinėje litvakų šeimoje, vėliau pats, sąmoningai, pasirinko savo kelią. Toks buvo jo apsisprendimas – tapti pasaulio piliečiu.
„O kaip mama?“ – pasiteiravo Sniečkus. Aš atsakiau, kad atėjau ieškoti, ar nėra jos čia, tarp apanglėjusių lavonų. Ten, gete, pasiliko tūkstančiai apanglėjusių dvokiančių kūnų. Aš rausiausi ten, bet nieko neaptikau. Ieškojau visur, vaikščiojau visur, kur tik buvo galima praeiti, tačiau nieko neradau...
Tik vėliau paaiškėjo: motiną išvežė į Štuthofą. Sugrįžę iš ten kaliniai pasakė, kad ji ten žuvo. Iš Štuthofo kalinių sužinojau ir mamos žūties aplinkybes.
Taip likau be tėvų ir apsigyvenau pas Sniečkų. Jis priėmė mane į savo šeimą
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Kai prasidėjo karas, man buvo dešimt metų. Buvau pionierių stovykloje, Palangoje.
Anksti ryte pažadino kanonada – šaudė artilerija. Nesupratau, kas darosi, pagalvojau: audra. Atsibudau pirmas ir nuėjau žadinti vadovo. Jis pasakė: „Miegok, miegok, nieko baisaus. Audra praeis.“ Ir kaip tik tuo metu – bach! – artilerijos sviedinys pataikė tiesiai į mūsų dviejų aukštų namą. Prasidėjo gaisras. Vadovas (jaunas lietuvis) pašoko iš lovos, ir mes su juo puolėme kelti visus.
Laiptai jau degė. Bandėme surišti paklodes, kad galėtume nusileisti iš antro aukšto, bet mums nepavyko. Tada lėkėme šuoliais per degančius laiptus, kai kas nukentėjo, o aš, kaip buvau su pižama, taip laimingai ir nudūmiau žemyn.
Namas stovėjo dykvietėje ir pakliuvo į patį artilerijos ugnies centrą: aplink sproginėjo, švilpė šrapneliai. Nubėgome link miškelio. Ten jau buvo susirinkę daug vaikų. Bėgant šrapneliai man sužeidė koją, bet žaizdą perrišus aš pakenčiamai gerai galėjau eiti. Mus nukreipė į šiaurę.
Aš laikiausi ramiai. Šalia manęs ėjo labai graži mergaitė – Epšteinaitė, nepatogu buvo bijoti (Ana Epšteinaitė negrįžo iš Palangos pionierių stovyklos. 1941 metų birželio 20-ąją ji iš pionierių stovyklos parašė laišką tėvams ir seseriai Dalijai. Artimieji gavo jį jau kitą dieną. Daugiau apie Aną žinių nėra. Žūties vieta nežinoma). Ėmiausi vyro vaidmens: globojau ją, raminau. Tai man ir pačiam padėjo.
Vadovai ėjo su mumis, liepdavo gultis, kai pasigirsdavo sviedinio ar minos švilpesys... Praėjome miškelį, priartėjome prie pliažo. Ten buvo ramu, ir mes leidomės toliau. Ėjome ilgai, dvi ar tris dienas, Darbėnų link, prie sienos su Latvija. Ten aš pirmą kartą pamačiau vokiečius.
Man buvo absoliučiai aišku: vokiečiai – tai mirtis. Dėl to neturėjau jokių iliuzijų. Buvau įsitikinęs, kad žydams išsigelbėjimo nebus – nužudys visus. Todėl nusprendžiau, kiek įmanoma, vokiečių vengti. Ėjau apsirengęs pižama, kraujas sunkėsi per tvarstį.
Ėjom kartu su rusų berniuku – Ženia Medvedevu. Kai pamačiau nepažįstamą uniformą, pasakiau: „Ženia, greičiau sprunkam iš čia – tai vokiečiai!“ Ženia manė kitaip: „Nebijok, čia latviai“. Bet aš juk žinojau, kas čia, ir pasakiau: „Ženia, tu man atleisk, bet aš eisiu vienas“. Ir nuėjau į mišką, tikėdamasis kaip nors nusigauti iki savųjų.
Keletą kilometrų ėjau per krūmynus. Kai pakliuvau į laukymę, pamačiau mūsų būrį, kuris žingsniavo link manęs apsuptas vokiečių sargybinių. Aš – vėl į mišką, bet netrukus išlindau tiesiai prieš užkardą. „Ei, berniuk, – man pasakė vokiškai, – eik tenai, ten taviškiai.“ Supratau: nėra kur dingti, grįžau...
Lauko virtuvėje vokiečiai mus pamaitino. Viena mergaitė, kuriai, matyt, patikau, nubėgo ir atnešė mums su Ženia po tris keturias porcijas košės. Mes juk ėjom seniai ir nieko nekandę.
Pailsėjom. Aš galvojau: ką man belieka daryti? Reikia žaisti „neprisipažinimą“ . Mus nuvedė atgal į Palangą, ten jau buvo lietuviška – baltaraiščių valdžia. Iš karto pradėjo rūšiuoti – žydų vaikus atskyrė nuo krikščionių. Tiesiog visus išrikiavo ir pasakė: „Kas tarp jūsų žydai – tris žingsnius pirmyn.“ Visi, išskyrus mane, žengė tuos tris žingsnius. Niekas į mane neparodė pirštu, aš netgi šito nesitikėjau. Gal nežinojo, kas aš toks. Tačiau toji mergaitė, Vitkauskaitė, kuri mus su Ženia maitino, jinai tikrai žinojo, kas aš – mokėsi toje pačioje mokykloje.
Žydų vaikus išvedė ir uždarė Palangos sinagogoje. Ten jų beveik nemaitino, vedė dirbti. Jie turėjo kažkiek gintaro, tai mūsų vaikai bėgiojo, nešiojo jiems bandeles ir keitė į gintarą.
Mūsų komjaunuoliškus vadus – pionierių vadovus – areštavo iš karto, o mokytojus paskyrė vadovais. Vienas toks solidus, storas mokytojas priėjo prie manęs: „Protingas tu, Štromai, neprisipažinai, kad esi žydas...“
Manęs niekas neišdavė. Aš ir apipjaustytas nebuvau. Mano tėvas buvo principingas visų žydiškų tradicijų priešininkas. Kalbėjo, kad visoje Lietuvoje buvo tik du neapipjaustyti – aš ir Dimka Kopelmanas...
Paskyrė išvežimo (autobusais) į mūsų gimtuosius miestus dieną. Į Kauną – už dviejų trijų savaičių. Pradėjo surašinėti, kad galėtų pranešti tėvams, jog esam sveiki gyvi ir jog mus reikia nurodytu laiku pasitikti. Aš daviau savo patikimų draugų adresą, žinoma, pasakiau savo, Štormo, pavardę.
Suprantama, kad niekas neatėjo manęs pasitikti, dėl to aš tik labai džiaugiausi. Tuos, kurių niekas nepasitiko, apnakvindino ant grindų Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Reikėjo sulaukti, kol baigsis komendanto valanda. Mano kelionės draugas Ženka irgi pasiliko.
Ketvirtą ryto jau buvo galima vaikščioti gatvėmis, ir aš išėjau, tik ne namo, o pas senelį ir močiutę, į Smalininkų gatvę: maniau, kad pas mus namuose nieko nerasiu, kad tėvą tikriausiai seniai likvidavo arba jie pabėgo.
Atsiradau penktą ryto, pradėjau skambinti į duris. Niekas neatidaro – bijo. Nusprendžiau, kad senelio su močiute nėra. Ką gi, reikia eiti į mūsų butą, juk kažkas ten gyvena, gal pasakys man, kur buvusieji šeimininkai, kas jiems atsitiko. Ženka Medvedevas ėjo kartu, jis gyveno netoliese, Žemaitės gatvėje...
Stoviu apačioje, skambinu – niekas neatsako. Bet juk turi būti kas nors! Skambinu, skambinu – staiga iš balkono girdžiu sakant lietuviškai: „Vaikeli, tu ne ten pakliuvai. Ko tau reikia?“ Pakeliu galvą − ogi mama! Aš niekada nebuvau girdėjęs jos kalbant lietuviškai. Ji šiek tiek mokėjo lietuvių kalbą, tačiau lietuviškai kalbėjo tik su tarnaitėmis. Manęs ji nepažino, aš buvau visiškai pasikeitęs, drabužiais su manimi buvo pasidalinęs Ženka.
Mama sušuko: „Alikai!..“ Taip aš atsiradau namuose – lyg sniegas ant galvos nukritau...
Mano tėvas žuvo pirmomis karo dienomis. Aš buvau tuo metu Palangoje, o kai grįžau, nuo manęs tai smarkiai slėpė. Norėjo sukurti iliuziją, kad galbūt jis kažkur stovykloje, kad gyvas. Šeimoje visi žinojo, koks artimas man buvo tėvas, kaip buvau prie jo prisirišęs. Apie jo žūtį patyriau tik po karo.
Anksti rytą grįžęs iš Palangos, apėjau visus kambarius – tėvo nėra. Senelė Sofi, motinos mama, 41-aisiais atsiradusi čia, pabėgusi iš Paryžiaus nuo vokiečių, kalbanti daugeliu Europos kalbų – pasidžiaugė mamai prancūziškai: „Kaip gerai, kad berniukas neklausia apie tėvą.“ Aš nudaviau, kad neišgirdau ar nesupratau, nors prancūziškai supratau...
Po to buvo getas. Iš geto pabėgau. Išvadavus Kauną, iš karto, rugpjūčio pirmą dieną, nuskubėjau į buvusią geto teritoriją ieškoti savo artimųjų palaikų.
Ten aš sutikau Sniečkų . Kai jis suprato, kad esu Jurgio Štromo sūnus, tarė: „Mes žinom, kaip žuvo tavo tėvas“. O aš nežinojau. Žinojau tik, kad jį suėmė, kai manęs nebuvo Kaune. Paprašiau Sniečkaus papasakoti, kaip viskas atsitiko. Ir jis man pasakė (jie turėjo žvalgybos pranešimus), kad tėvas nužudytas garaže. Man tai buvo šokas.
O už kelerių metų Sniečkus man parodė fotografijas, publikuotas Vorwärts .
Sniečkus papasakojo: kai, nespėję evakuotis, prieš tai atsakingus postus užėmę žydai 1941-ųjų birželio 23-iąją atėjo į darbą, jau daugelio laukė sukilėlių užkardos. Visus sulaikytus žydus uždarė „Lietūkio“ garaže. Ten juos visus ir nužudė. Kaip nužudė – Sniečkus nepasakojo.
Jūs kalbate apie ypatingą mano tėvo likimo tragizmą – apie tai, kad šis visiškai asimiliavęsis žmogus mirė kaip žydas. Man regis, buvo dar sudėtingiau. Tiek man, tiek mamai asimiliacija buvo natūralus procesas, vykęs nuo pat gimimo. Su tėvu – daug sudėtingiau. Jis gimė tradicinėje litvakų šeimoje, vėliau pats, sąmoningai, pasirinko savo kelią. Toks buvo jo apsisprendimas – tapti pasaulio piliečiu.
„O kaip mama?“ – pasiteiravo Sniečkus. Aš atsakiau, kad atėjau ieškoti, ar nėra jos čia, tarp apanglėjusių lavonų. Ten, gete, pasiliko tūkstančiai apanglėjusių dvokiančių kūnų. Aš rausiausi ten, bet nieko neaptikau. Ieškojau visur, vaikščiojau visur, kur tik buvo galima praeiti, tačiau nieko neradau...
Tik vėliau paaiškėjo: motiną išvežė į Štuthofą. Sugrįžę iš ten kaliniai pasakė, kad ji ten žuvo. Iš Štuthofo kalinių sužinojau ir mamos žūties aplinkybes.
Taip likau be tėvų ir apsigyvenau pas Sniečkų. Jis priėmė mane į savo šeimą
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009