išgelbėti žydų vaikai

Grigorijus (Stanislavas) Šeršnevskis

Motulė

Grigorijus (Stanislavas) Šeršnevskis

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Mano gelbėtoja – Aleksandra Dževecka. Aš nežinau jos gimimo datos. Ir man, ir mano žmonai atrodė, kad karui pasibaigus jai turėjo būti apie šešiasdešimt. Ji mirė Lenkijoje 1968 metais.
Nežinau, ar ji buvo kada ištekėjusi, tik žinau, kad per karą gyveno viena, savo vaikų neturėjo. Visą gyvenimą buvo labai neturtinga. Man atrodė, kad vienintelis jos pragyvenimo šaltinis po karo – 60 rublių pensija, kurią ji gavo už Tarybinės armijos majoro išgelbėjimą (1944-ųjų liepą, frontui priartėjus prie Vilniaus, kaip tik prieš namą, kuriame gyveno A. Dževecka, vokiečiai išsikasė tranšėjas ir tenai įsitvirtino. Keletą dienų vyko mūšiai Aleksandros Dževeckos kieme Užupio gatvėje Nr. 5. Aplinkinių namų gyventojai sėdėjo užsidarę, be vandens. Jei tik kas bandydavo išeiti, vokiečiai tuojau pat apšaudydavo. Aleksandra Dževecka, nepaisydama apšaudymo, užsirišusi baltą raištį ant rankovės vaikščiojo į kiemą, tvarstė sužeistuosius, o sunkiai sužeistą ir kieme gulintį tarybinį karininką atsitempė į savo rūsį, jį slaugė kol viskas nurimo, o sužeistuosius pasiėmė sanitarai. Krasnoarmeijskaja pravda, 1944 liepos 30).
Kai mane perdavė Aleksandrai Dževeckai – Motulei, kaip aš ją vadinau vėliau, man buvo septyni mėnesiai. Todėl nelabai ką galiu atsiminti. Viskas, ką žinau – žinau iš mano tėvo, pamotės Fridos Mackevič, mano dėdės Danielio Kaco ir pačios Aleksandros Dževeckos prisiminimų. Kaip pasakoja Frida, Užupio gatvėje, netoliese nuo Aleksandros Dževeckos, gyveno Sonia Madeiskerytė. Sonia žinojo, kad Aleksandra padeda vaikams, papasakojo apie tai mano tėvams ir padėjo užmegzti pirmuosius ryšius. Pagal mano paskaičiavimus, aš buvau perduotas Aleksandrai Dževeckai 1941-ųjų lapkričio pradžioje. Nemanau, kad mano tėvai, Vilniaus geto pogrindininkai Beras ir Roza Šeršnevskiai, galėjo padėti Aleksandrai materialiai. Nors esu girdėjęs pasakojimus, kad pogrindininkai, o vėliau ir partizanai padėdavo jai maisto produktais.
Aleksandros Dževeckos rūsyje Užupio gatvėje aš gyvenau iki karo pabaigos. Šio tamsaus, dūmų pritvinkusio rūsio vaizdas man taip giliai įsirėžė į atmintį, kad kartais atrodo – gal tai susapnavau, gal taip nebuvo realybėje... Nors ir Motulė, ir Frida patvirtino, kad butas lygiai taip ir atrodė: iš kiemo laipteliais reikėjo nusileisti į rūsį, atidarius duris į butą buvo dar keli laipteliai, kuriais reikėjo nulipti dar žemiau. Didelę patalpą perpus dalijo skliautuota arka. Prisimenu, kad pirmoje pusėje, durų dešinėje, buvo virtuvinė plyta – viryklė. Neturiu supratimo, iš kur Motulė gaudavo kuro viryklei, tik prisimenu, kad čia visada būdavo pilna dūmų. Kitoje patalpos dalyje, beveik prie lubų, žemės lygyje buvo siauras langelis į kiemo pusę.
Neturiu jokių abejonių dėl gelbėjimo motyvų – tiktai gilūs religiniai įsitikinimai (ji buvo katalikė), meilė vaikams, gailestingumas paaiškina jos pasiaukojimą. Jinai gelbėjo, padėjo ir kitiems vaikams, nesvarbu, kokios jie buvo tautybės. Tačiau gelbėdama žydus rizikavo gyvybe. Tai jos nesustabdė, todėl ne tik aš, bet ir dabar Izraelyje gyvenanti Getelė Gitelman likome gyvi. Ir tik todėl dabar gyvena mūsų vaikai ir anūkai.
Registruodama mane savivaldybėje motinėlė pasakė radusi mane ant bažnyčios laiptų ir norint įsisūnyti. Šią istoriją ji papasakojo ir kaimynams, ir vyresnio amžiaus savo augintiniams. Niekas nežinojo, kad aš žydų vaikas, tuo labiau, kad vaikystėje (kaip ir dabar) nebuvau panašus į tipišką žydą.
Po karo Motulę lankiau retokai. Dažniausiai per katalikų šventes. Nors ji buvo itin neturtinga, Kūčių vakarienei visada paruošdavo, kaip ir priklauso, dvylika patiekalų – keptų bulvių, bulvinių blynų, kelių rūšių silkių... Paskutinį sykį mačiau ją Vilniuje 1957 metais, kai ji ruošėsi išvažiuoti į Lenkiją. 1967-aisiais, likus vieneriems metams iki Motulės mirties, kartu su žmona Raja, dėde Danieliu Kacu aplankėme ją Lenkijoje. Kaip ir daugelis kitų įvykių, šis susitikimas aprašytas mano dėdės Danielio Kaco knygoje Concert played for alives. Dėdė irgi tada ten buvo.


/.../Praėjo metai. Su Stasiku Grigorijumi Šeršnevskiu ir jo žmona Raja atvažiavome į Poznanę, Katalikų senelių namus Reitano Nr. 6, ten gyveno Aleksandra Dževecka. Švariame, baltame kambarėlyje ant sienos kabojo kryžius ir tas pats šventas paveikslas iš Užupio gatvės 5-ojo namo – Nuo kalno žengiantis Kristus. Krėsle sėdėjo mažytė senutė ir nustebusi žiūrėjo į atėjusius. Stasikas prieina prie jos, apkabina ir klausia: „Ar pažįsti mane?“ Atidžiai į jį pažiūrėjusi, atsako: „Ne, aš pono nepažįstu“. O Stasikas: „Motule, pažiūrėk geriau, juk pažįsti mane“. Jau beveik supykusi ji reaguoja karščiau: „Mano regėjimas geras, aš pono nepažįstu“. – „Motule, tai aš, Stasikas...“ Nebūčiau patikėjęs, jei nebūčiau matęs savo akimis to, kas atsitiko. Senutė taip pašoko, lyg jai būtų buvę penkiolika metų, pasistiepusi apkabino jį ir verkė, verkė. Kalbėjo lyg su mažu vaiku: „Stasikai, mylimiausias...“ Vis žiūrėjo į jį. Po to nukreipė savo žvilgsnį į ant sienos kabantį Kristų, puolė ant kelių ir kalbėjo su Juo be žodžių...
Netrukdėme, girdėjome tik Rajos kūkčiojimą, man peršėjo gerklę. Žiūrėjau į Stasiką. Tai buvo kitas Stasikas, ne tas, kurį aš pažinojau. Šis Stasikas buvo Aleksandros Dževeckos sūnus, o ji – jo Motulė...
(Daniel Kac. Koncert grany Zywym. – Warszawa: Agencja Wydawnicza TU, 1998 / Versta iš: Concert played for alives)

Prieš keletą metų lankydamasis Izraelyje, apsilankiau ir Jad Vašem institute Jeruzalėje. Ten sužinojau, kad dėl Aleksandros Dževeckos pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuole kreipėsi Getelės Gitelman motina. Aleksandros Dževeckos vardas, tarp šimtų kitų Teisuolių vardų iškaltas Jad Vašem instituto Atminties sienoje Teisuolių sodelyje. Laimingo sutapimo dėka jos vardą galime rasti ir Vašingtono Holokausto muziejuje – ekspozicijos pabaigoje yra keleto monumentų kopijos iš Jad Vašem Teisuolių sodo – tarp jų ir monumento su Aleksandros Dževeckos vardu kopija.



Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009