1946 m. pradžioje demobilizuotas Jakovas Šeftelis grįžo į Kauną. Kadaise jis irgi buvo vienas mamos gerbėjų Varniuose. Nuo 1942 m. jis tarnavo Raudonosios armijos Šešioliktojoje lietuvių divizijoje, dalyvavo daugelyje mūšių ir atėjo beveik iki pat Karaliaučiaus, bet netoli Tilžės buvo kontūzytas. Sužeistas į galvą, be sąmonės jis gulėjo mūšio lauke ir visi manė, kad jisai negyvas. Jį rado specialiosios kuopos kariai, kurie rinko nukautuosius iš mūšio lauko. Pradžioj jis buvo nusiųstas į karo lauko ligoninę, paskui nutarta kuo skubiau jį pervežti į Oriolo karo ligoninę. Ten jį operavo chirurgas žydas, ištraukė iš mirties nagų, nors atrodė, kad vilties nėra. Jakovas Šeftelis buvo demobilizuotas ir gavęs aukščiausiojo laipsnio invalidumą grįžo į Kauną. Grįžęs vėl sutiko mamą, tada po visų kančių, kurias jiems abiem teko pergyventi per kelis praėjusius metus, jiedu nutarė susituokti ir pradėti naują bendrą gyvenimą.
1948 m. gimė mano sesuo Sara. Tėvas Jakovas Šeftelis (visą gyvenimą laikiau jį savo tėvu ir taip vadinau) atidarė mėsos gaminių įmonę ir parduotuvę, neblogai uždirbdavo. Jis buvo dosnus žmogus, daug aukodavo žydų našlaičiams, vaikų darželiams, o ypač tiems mūsų namuose 1946–1948 m. dažnai viešėjusiems žydams, kuriems mes tapdavo paskutine stotele prieš išvykstant į Palestiną.
Ketverius metus (1946–1950) mokiausi žydų mokykloje, o kai sovietų valdžia ją uždarė, perėjau į rusų mokyklą, ją baigiau 1956-aisiais. Įstojau į Kauno politechnikos institutą, 1961 m. baigiau elektros inžinerijos mokslus.
Įsidarbinau Kauno Pramprojekte (pramonės įmonių projektavimo centre), greit buvau paskirtas skyriaus vedėju, tapau komjaunimo komiteto nariu. 1963 m. šeima nutarė pateikti dokumentus emigruoti į Izraelį. Anksčiau tėvas, karo invalidas, baiminosi žengti šį žingsnį. Manau, tai buvo pirmas kartas, kai valdžia, įskaitant ir KGB, gavo tokį begėdišką prašymą iš jauno inžinieriaus, ir dar komjaunimo komiteto nario.
Pagal tuometinius sovietinės biurokratijos reikalavimus, prašymas emigruoti turėjo būti svarstomas komjaunimo posėdyje. Išklausius darbovietės pateiktą charakteristiką, „išdavikas“ būdavo išmetamas ir komjaunimo. Negana to, šis mano prašymas metė šešėlį ant Pramprojekto vadovybės, atskleidė jų nepakankamą politinį budrumą. Prireikė trijų tarybos posėdžių, kad būčiau išmestas iš komjaunimo, net ir tada nebuvo nutarta vienbalsiai. Tuomet buvau vienas iš pirmųjų jaunų vyrų, turėjusių drąsos pateikti prašymą emigruoti į Izraelį. Suprantama, atsakymą gavome neigiamą.
1967 m. vedžiau Šulamitą Leviną, labai gražią žydaitę. Ji gimė 1945 m., jau po karo, Ošo mieste Rusijoje, ten jos mama Mirijam buvo pasitraukusi karo metais.
1967 m. gimė pirmasis mūsų sūnus Arikas. 1969 m. mano uošvė su seserimi emigravo į Izraelį. Mes pateikėme prašymus antrą kartą ir 1972 m. sausio 20 d. išskridome Į Izraelį. Kai tik baigiau mokytis hebrajų kalbą ulpane (hebrajų kalbos studijoje), įsidarbinau inžinieriumi. Žmona rado vertėjos darbą, nes buvo baigusi anglų literatūrą. 1974 m. gimė antrasis sūnus Alonas, o 1985 m. – duktė Miri.
1987 m. mano tėvas Jakovas Šeftelis mirė. Mama mire 1995 metais. Tik po jos mirties šeimos draugas iš Varnių Jakovas Levinas man papasakojo, kas nutiko mūsų šeimai pirmaisiais mano gyvenimo metais. Išklausęs jo pasakojimą, prisiminiau, kaip vaikystėje mūsų namuose svečiai imdavo šnabždėtis man išėjus į savo kambarį, o kai grįždavau, visi nutildavo.
Mama viską laikė paslaptyje, nė karto nepaminėjo Arono Dambės vardo ir to fakto, kad Jakovas Šeftelis nėra mano biologinis tėvas. Nežinau, ar mano tikrasis tėvas nusipelnė tokio elgesio, tačiau nutariau nesikapstyti praeityje, palikti viską kaip yra, kaip norėjo mano velionė mama. Aš mylėjau savo tėvą Jakovą Šeftelį, kuris su begaline meile ir kantrybe padėjo mamai mane užauginti.
Šiandien esu pensininkas, turiu šešis nuostabius anūkus ir nepaprastai džiaugiuosi gyvenimu!
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
2012, Kfar Saba, Izraelis
