išgelbėti žydų vaikai
Ira Reiches-Roth ir Tamara Chonovič-Apelbaum
Jos mane užaugino
Ira Roth (Reiches)
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Apie savo tikruosius tėvus aš labai ilgai nieko nežinojau. Gimiau 1941 metų kovo 21 dieną Vilniuje. Šiame mieste prieš karą gyveno mano tėvai Izraelis ir Ida Reiches.
Užėjus vokiečiams, mes apsigyvenome senelių vasarnamyje šalia Vilniaus. Vasarnamyje buvo mano tėvai, seneliai, tetos – iš viso apie 10 žmonių. Vieną rugsėjo naktį visi jie iš čia buvo nuvaryti į Vilniaus getą.
Tą naktį mano tėvai pabėgo, o mane ir mano pusseserę Tamarą Chonovič, kuri, kaip ir aš, buvo vos kelių mėnesių (gimė 1941 m.), į getą nuvežė mano teta – Tamaros motina Lida Chonovič.
Tėvus greitai sugavo ir su kitais žmonėmis nuvarė į getą. Pakeliui žmonės mėgino bėgti, į juos bėgančius šaudė. Mamai išsigelbėti pasisekė – ją tėvas įstūmė į griovį, tačiau tėvo ji daugiau nebepamatė. Tėvo žūties vieta tebėra nežinoma.
Paklaidžiojusi mama nutarė eiti į getą, nes vis tiek neturėjo kur dėtis. Abi su teta pradėjo svarstyti, kur paslėpti vaikus, t.y. mane ir mano pusseserę Tamarą.
Jos susirado pažįstamą batsiuvį, kuris prižadėjo paieškoti geros moters. Greitai ją rado, davė mamai adresą, ir vieną dieną mano motina ir teta mus abi su Tamara vienu vežimėliu nuvežė į Kalvarijų g. 4-o namo 2-ą butą. Taip mes patekome pas nepaprastai geros širdies moterį Jeleną Stepanovną Grigorjevą. Kad ne taip pavojinga būtų mus laikyti, buvo paskleistas gandas, jog esame jos vyresniosios dukters Liusės dvynukės dukterys. Taip Jelena Grigorjeva mums tapo antrąja mama. Aš buvau šviesiaplaukė, nepanaši į žydukę, man parūpino dokumentus Iros Burak vardu. Jau vėliau (kaip Ira Burak) pradėjau lankyti mokyklą.
Kartu su Jelena Stepanovna gyveno jos dukra – mano bendravardė Irina, tada šešiolikmetė. Jos abi mumis rūpinosi lyg savo tikrosiomis dukrytėmis.
Mano motina drauge su Tamaros motina tą patį rudenį pabėgo iš Vilniaus geto ir iki karo pabaigos slapstėsi Baltarusijos kaimuose. Po karo Tamaros motina atsiėmė savo dukrą, o aš pasilikau pas savo gelbėtojas ilgam.
Apie savo tikrąją motiną labai ilgai nieko nežinojau.
O ji, pasirodo, po karo emigravo į Lenkiją, manė mane atsiimti vėliau, tačiau jai to padaryti nepavyko, nes Tarybų Sąjunga emigrantų neįsileisdavo. Ji pradėjo manęs ieškoti, ir vieną dieną (tada man buvo apie 10 metų) aš ir Jelena Stepanova buvom iškviestos į KGB. Ten mano mamą Jeleną paliko koriduriuje, o mane suaugę „dėdės“ įsivedė į kabinetą ir pasakė, kad mano mama žydė ir nori mane išsivežti į Izraelį. Aš pradėjau verkti ir pasakiau, kad niekur nevažiuosiu, nes nenorėjau tuo patikėti, labai mylėjau savo „rusišką mamą“, kitos mamos tada nepažinojau. „Gerieji“ dėdės man liepė pasirašyti, kad aš atsisakau vykti į Izraelį. Taip ir padariau.
Tik tada Jelena Stepanovna man pasakė, kad viskas tiesa – tikroji mano mama Ida Reiches gyvena Izraelyje
Pradėjom gauti laiškus iš Izraelio. Pirmą kartą savo motiną pamačiau 1957-aisiais, kai ji gavo leidimą mane aplankyti, o 1961-aisiais aš išvykau į Izraelį. Teko išsiskirti su savo „rusiška mama“ Jelena Stepanovna, jos dukra Irina, o tai padaryti buvo nelengva. Jos mane užaugino, gyvendama pas jas baigiau mokyklą, pradėjau studijuoti institute, jų visą laiką buvau mylima ir lepinama. Baisu ir pagalvoti, kas būtų nutikę, jei ne jos – tos kilniaširdės drąsuolės, nepabijojusios rizikuoti savo gyvybėmis dėl dviejų visai joms nepažįstamų mažų mergaičių.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Ira Roth (Reiches)
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Apie savo tikruosius tėvus aš labai ilgai nieko nežinojau. Gimiau 1941 metų kovo 21 dieną Vilniuje. Šiame mieste prieš karą gyveno mano tėvai Izraelis ir Ida Reiches.
Užėjus vokiečiams, mes apsigyvenome senelių vasarnamyje šalia Vilniaus. Vasarnamyje buvo mano tėvai, seneliai, tetos – iš viso apie 10 žmonių. Vieną rugsėjo naktį visi jie iš čia buvo nuvaryti į Vilniaus getą.
Tą naktį mano tėvai pabėgo, o mane ir mano pusseserę Tamarą Chonovič, kuri, kaip ir aš, buvo vos kelių mėnesių (gimė 1941 m.), į getą nuvežė mano teta – Tamaros motina Lida Chonovič.
Tėvus greitai sugavo ir su kitais žmonėmis nuvarė į getą. Pakeliui žmonės mėgino bėgti, į juos bėgančius šaudė. Mamai išsigelbėti pasisekė – ją tėvas įstūmė į griovį, tačiau tėvo ji daugiau nebepamatė. Tėvo žūties vieta tebėra nežinoma.
Paklaidžiojusi mama nutarė eiti į getą, nes vis tiek neturėjo kur dėtis. Abi su teta pradėjo svarstyti, kur paslėpti vaikus, t.y. mane ir mano pusseserę Tamarą.
Jos susirado pažįstamą batsiuvį, kuris prižadėjo paieškoti geros moters. Greitai ją rado, davė mamai adresą, ir vieną dieną mano motina ir teta mus abi su Tamara vienu vežimėliu nuvežė į Kalvarijų g. 4-o namo 2-ą butą. Taip mes patekome pas nepaprastai geros širdies moterį Jeleną Stepanovną Grigorjevą. Kad ne taip pavojinga būtų mus laikyti, buvo paskleistas gandas, jog esame jos vyresniosios dukters Liusės dvynukės dukterys. Taip Jelena Grigorjeva mums tapo antrąja mama. Aš buvau šviesiaplaukė, nepanaši į žydukę, man parūpino dokumentus Iros Burak vardu. Jau vėliau (kaip Ira Burak) pradėjau lankyti mokyklą.
Kartu su Jelena Stepanovna gyveno jos dukra – mano bendravardė Irina, tada šešiolikmetė. Jos abi mumis rūpinosi lyg savo tikrosiomis dukrytėmis.
Mano motina drauge su Tamaros motina tą patį rudenį pabėgo iš Vilniaus geto ir iki karo pabaigos slapstėsi Baltarusijos kaimuose. Po karo Tamaros motina atsiėmė savo dukrą, o aš pasilikau pas savo gelbėtojas ilgam.
Apie savo tikrąją motiną labai ilgai nieko nežinojau.
O ji, pasirodo, po karo emigravo į Lenkiją, manė mane atsiimti vėliau, tačiau jai to padaryti nepavyko, nes Tarybų Sąjunga emigrantų neįsileisdavo. Ji pradėjo manęs ieškoti, ir vieną dieną (tada man buvo apie 10 metų) aš ir Jelena Stepanova buvom iškviestos į KGB. Ten mano mamą Jeleną paliko koriduriuje, o mane suaugę „dėdės“ įsivedė į kabinetą ir pasakė, kad mano mama žydė ir nori mane išsivežti į Izraelį. Aš pradėjau verkti ir pasakiau, kad niekur nevažiuosiu, nes nenorėjau tuo patikėti, labai mylėjau savo „rusišką mamą“, kitos mamos tada nepažinojau. „Gerieji“ dėdės man liepė pasirašyti, kad aš atsisakau vykti į Izraelį. Taip ir padariau.
Tik tada Jelena Stepanovna man pasakė, kad viskas tiesa – tikroji mano mama Ida Reiches gyvena Izraelyje
Pradėjom gauti laiškus iš Izraelio. Pirmą kartą savo motiną pamačiau 1957-aisiais, kai ji gavo leidimą mane aplankyti, o 1961-aisiais aš išvykau į Izraelį. Teko išsiskirti su savo „rusiška mama“ Jelena Stepanovna, jos dukra Irina, o tai padaryti buvo nelengva. Jos mane užaugino, gyvendama pas jas baigiau mokyklą, pradėjau studijuoti institute, jų visą laiką buvau mylima ir lepinama. Baisu ir pagalvoti, kas būtų nutikę, jei ne jos – tos kilniaširdės drąsuolės, nepabijojusios rizikuoti savo gyvybėmis dėl dviejų visai joms nepažįstamų mažų mergaičių.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009