išgelbėti žydų vaikai
Tamara Ratnerytė-Kadišaitė-Levy
MANO SESERS VARDAS BUVO RUT
Tamara Ratnerytė-Kadišaitė-Levy
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Kol nebuvau radusi savo gimimo liudijimo Kauno archyvuose, nežinojau tikslios savo gimimo datos. Maniau, kad gimiau gete, bet vėliau sužinojau, jog pasaulį išvydau 1941-ųjų sausį, dar prieš karą. Mano tėtis Šimonas Ratneris (Shimon Ratner) buvo statybos rangovas ir inžinierius bei Bagrianskio (Bagriansky) partneris nedidelėje įmonėje. Mano mama Judesa, mergautine pavarde Zeigarnik, dirbo darželio auklėtoja.
Taigi buvau kūdikis, kai mano tėvus ir mane įkalino gete. Ida Šaterienė buvo ryšininkė, ji megzdavo ir palaikydavo ryšį su ne žydų tautybės žmonėmis, kurie norėjo padėti gelbėti žydų vaikus. Vladimiras Zubovas tarpininkavo tarp geto pogrindžio ir Vilijampolės kūdikių namų direktoriaus gydytojo [Petro] Baublio. Su juo buvo sutarta, kad žydų vaikai bus atnešami po vieną ir bus paliekami kaip pamestinukai. Ši veikla abiem pusėms buvo labai pavojinga.
Istorija, kaip aš buvau išnešta iš Kauno geto, aprašyta knygoje „Ir be ginklo kariai“: „[...] Tamsa gaubia Vilijampolę. Jos priedangoje šį vakarą reikia išnešti iš geto trejų metų Tamarą Ratnerytę. Pogrindininkė Ida Šaterienė laukia, kol mergytė užmigs. Tuomet ją įdės į lagaminą, kurį turi parengęs mergaitės tėvas [...]. Bet vaikas vis neužmiega. O juk viskas parengta. Išsiaiškinta, kokie sargybiniai šiandien patruliuoja prie tvoros. Ten jau budi „landžiojimo per tvorą specialistas“ Peisachas Šateris. O svarbiausia – gydytojas Baublys žino, kad šią naktį bus paliktas „pamestinukas“, tad jo įstaigoje jau irgi budi ir laukia patikimi žmonės. Deja, mergaitė taip ir neužmigo. Jos kūkčiojimą būtų galėję išgirsti sargybiniai. Kitą vakarą tenka viską kartoti iš naujo.“ (sud. Binkienė, Sofija. „Ir be ginklo kariai“, Vilnius, 1967, p. 120)
Seselė Berelovičienė suleido man migdomųjų, ir aš užmigau. Mane paguldė į lagaminą, ir Ida išnešė mane iš geto naktį blausiai apšviestomis Kauno gatvėmis. Ji padėjo lagaminą kūdikių namų prieangyje, paspaudė skambutį ir pasislėpusi tamsoje palaukė. Buvo sutarta, kad manęs pasiimti ateis vyresnioji seselė. Praėjo kelios ilgos minutės, tačiau niekas nepasirodė. Tokiu momentu kiekviena minutė atrodė kaip amžinybė. Pro šalį pravažiavo sunkvežimis su vokiečių kareiviais, laimė, jie neatkreipė dėmesio į ryšulį prieangyje. Apimta nevilties Ida nusprendė nešti mane atgal į getą, bet staiga durys prasivėrė, ir slaugutė mane paėmė. Vėliau Ida sužinojo, kad delsimas buvo susijęs su netikėtais svečiais, kurie buvo atėję pas gydytoją P. Baublį į kūdikių namus. Lopšelio darbuotojai negalėjo rizikuoti ir tuojau pat pasirūpinti prie durų paliktu vaiku. Gydytojas Baublys pasitikėjo ne visais savo darbuotojais, bet buvo mažiausiai bent dvi seselės – Pranciška Vitonytė ir Elena Uborevičienė, kurios padėjo jam visose pavojingose misijose.
Taip Ida Šaterienė išnešė net kelis geto vaikus, ir jie gyveno gydytojo P. Baublio kūdikių namuose. Gydytojas karo metais daugybei žydų išgelbėjo gyvybę, JadVašem jam suteikė Pasaulio Tautų Teisuolio vardą ir jo atminimui pasodino medį Teisuolių alėjoje. Mano tėtį, aktyvų geto pogrindinės antifašistinės organizacijos narį, nušovė, kai jis bandė prisidėti prie partizanų būrio, greičiausiai jį išdavė lietuvis sunkvežimio vairuotojas.
Tik Izraelyje iš dar prieš karą emigravusio į Palestiną mamos pusbrolio Dovo Alrojaus Zeigarniko (Dov Alroy Zeigarnik) sužinojau, kad aš turėjau vyresnę seserį: tuo metu, kai pakliuvome į getą, jai turėjo būti apie 6-erius metus. Ją su mama išvežė į Štuthofą, ten abi buvo nužudytos. Savo tėvų ir sesers visai neprisimenu.
Po daugelio metų, kai apie savo šeimą ieškojau informacijos Jad Vašem Holokausto muziejuje, labai nustebau, sužinojusi, kad mano sesers vardas buvo Golda Ruta (Golda-Ruth). Nežinodami to su vyru prieš aštuonerius metus Izraelyje gimusią mūsų dukrą irgi pavadinome Ruta (Ruth). Galbūt šis vardas pasąmoningai įsirėžė man atmintyje.
Idai Šaterienei pavyko pabėgti iš geto ir prisidėti prie partizanų. Ji žinojo, kokie vaikai buvo paslėpti. Po nacių pasitraukimo iš Lietuvos ji paėmė mus iš gydytojo P. Baublio kūdikių namų ir perkėlė į naujus žydų vaikų namus, aš ten buvau jauniausia. Man skyrė geriausią lovą, kuri prieš tai priklausė Rutai Ben David (Ruth Ben David), ji taip pat buvo Kauno geto „paslėptas vaikas“ ir vyriausia vaikų namuose mergaitė. Žinoma, ji buvo nepatenkinta ir nuo pat pradžių manęs nemėgo. Bet greitai jos požiūris pasikeitė, ir ji tapo mano drauge ir gynėja. Tai sužinojau iš buvusių žydų vaikų namų auklėtinių per susitikimą Izraelyje 1970-aisiais, kai buvusi mūsų mokytoja Malka Pogotsky, tuomet gyvenusi Masariko kibuce, pristatė man Rutą. Rutos tėvus nužudė, ir Malka vėliau slapta ją išvežė per sovietų sieną ir 1946-aisiais atvežė į Izraelį.
Dora ir Abraomas Kadišai (Dora ir Avraham Kadishas), kurie prieš karą pažinojo mano tėvus ir neturėjo savo vaikų, kelis kartus buvo mane pasiėmę iš kūdikių namų paviešėti jų namuose. Kai įsitikino, kad pas juos man patinka, 1946-ųjų pabaigoje jie mane įsidukrino.
Tik šiek tiek prisimenu gyvenimą vaikų namuose ir pirmus apsilankymus Kadišų namuose. Tai, kad aš nesu tikra Kadišų duktė, turėjo likti paslaptimi. Tik kai man suėjo 18 metų, profesorius Liolia Aizinbudas pasakė man tikrųjų mano tėvų vardus, bet paprašė nesakyti mamai, jog žinau tiesą. Jei atvirai, nuo mažens jaučiau, kad aš ne jų dukra, juk man buvo jau treji metai, kai mane išnešė iš geto. Pamenu, būdama 10-ies metų, apieškojau visu namus ir radau dokumentą, kad esu įvaikinta, bet niekam nieko nesakiau ir toliau apsimetinėjau tarsi nieko nežinočiau.
Mano įtėvis Abraomas Kadišas buvo inžinierius, labai protingas, išsilavinęs, šiltas, geras, išskirtinis žmogus. Jis mirė nuo širdies smūgio būdamas vos penkiasdešimties, aš jį labai mylėjau. Mano mama Dora Kadišienė buvo labai gera pediatrė, ją visi vertino ir gerbė. Ji daugiausia dirbo savo privačiame kabinete, buvo viena iš tų nedaugelio, išdrįsusių sovietinio režimo metais turėti privačią praktiką. Aš sekiau jos pėdomis: studijavau mediciną ir tapau pediatre. Mano mama Dora mirė beveik 96-ių, ji buvo stipri ir beveik iki pat gyvenimo pabaigos turėjo stebėtiną atmintį.
Kfar Saba, Izraelis, 2009
Tamara Ratnerytė-Kadišaitė-Levy
Iš Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Kol nebuvau radusi savo gimimo liudijimo Kauno archyvuose, nežinojau tikslios savo gimimo datos. Maniau, kad gimiau gete, bet vėliau sužinojau, jog pasaulį išvydau 1941-ųjų sausį, dar prieš karą. Mano tėtis Šimonas Ratneris (Shimon Ratner) buvo statybos rangovas ir inžinierius bei Bagrianskio (Bagriansky) partneris nedidelėje įmonėje. Mano mama Judesa, mergautine pavarde Zeigarnik, dirbo darželio auklėtoja.
Taigi buvau kūdikis, kai mano tėvus ir mane įkalino gete. Ida Šaterienė buvo ryšininkė, ji megzdavo ir palaikydavo ryšį su ne žydų tautybės žmonėmis, kurie norėjo padėti gelbėti žydų vaikus. Vladimiras Zubovas tarpininkavo tarp geto pogrindžio ir Vilijampolės kūdikių namų direktoriaus gydytojo [Petro] Baublio. Su juo buvo sutarta, kad žydų vaikai bus atnešami po vieną ir bus paliekami kaip pamestinukai. Ši veikla abiem pusėms buvo labai pavojinga.
Istorija, kaip aš buvau išnešta iš Kauno geto, aprašyta knygoje „Ir be ginklo kariai“: „[...] Tamsa gaubia Vilijampolę. Jos priedangoje šį vakarą reikia išnešti iš geto trejų metų Tamarą Ratnerytę. Pogrindininkė Ida Šaterienė laukia, kol mergytė užmigs. Tuomet ją įdės į lagaminą, kurį turi parengęs mergaitės tėvas [...]. Bet vaikas vis neužmiega. O juk viskas parengta. Išsiaiškinta, kokie sargybiniai šiandien patruliuoja prie tvoros. Ten jau budi „landžiojimo per tvorą specialistas“ Peisachas Šateris. O svarbiausia – gydytojas Baublys žino, kad šią naktį bus paliktas „pamestinukas“, tad jo įstaigoje jau irgi budi ir laukia patikimi žmonės. Deja, mergaitė taip ir neužmigo. Jos kūkčiojimą būtų galėję išgirsti sargybiniai. Kitą vakarą tenka viską kartoti iš naujo.“ (sud. Binkienė, Sofija. „Ir be ginklo kariai“, Vilnius, 1967, p. 120)
Seselė Berelovičienė suleido man migdomųjų, ir aš užmigau. Mane paguldė į lagaminą, ir Ida išnešė mane iš geto naktį blausiai apšviestomis Kauno gatvėmis. Ji padėjo lagaminą kūdikių namų prieangyje, paspaudė skambutį ir pasislėpusi tamsoje palaukė. Buvo sutarta, kad manęs pasiimti ateis vyresnioji seselė. Praėjo kelios ilgos minutės, tačiau niekas nepasirodė. Tokiu momentu kiekviena minutė atrodė kaip amžinybė. Pro šalį pravažiavo sunkvežimis su vokiečių kareiviais, laimė, jie neatkreipė dėmesio į ryšulį prieangyje. Apimta nevilties Ida nusprendė nešti mane atgal į getą, bet staiga durys prasivėrė, ir slaugutė mane paėmė. Vėliau Ida sužinojo, kad delsimas buvo susijęs su netikėtais svečiais, kurie buvo atėję pas gydytoją P. Baublį į kūdikių namus. Lopšelio darbuotojai negalėjo rizikuoti ir tuojau pat pasirūpinti prie durų paliktu vaiku. Gydytojas Baublys pasitikėjo ne visais savo darbuotojais, bet buvo mažiausiai bent dvi seselės – Pranciška Vitonytė ir Elena Uborevičienė, kurios padėjo jam visose pavojingose misijose.
Taip Ida Šaterienė išnešė net kelis geto vaikus, ir jie gyveno gydytojo P. Baublio kūdikių namuose. Gydytojas karo metais daugybei žydų išgelbėjo gyvybę, JadVašem jam suteikė Pasaulio Tautų Teisuolio vardą ir jo atminimui pasodino medį Teisuolių alėjoje. Mano tėtį, aktyvų geto pogrindinės antifašistinės organizacijos narį, nušovė, kai jis bandė prisidėti prie partizanų būrio, greičiausiai jį išdavė lietuvis sunkvežimio vairuotojas.
Tik Izraelyje iš dar prieš karą emigravusio į Palestiną mamos pusbrolio Dovo Alrojaus Zeigarniko (Dov Alroy Zeigarnik) sužinojau, kad aš turėjau vyresnę seserį: tuo metu, kai pakliuvome į getą, jai turėjo būti apie 6-erius metus. Ją su mama išvežė į Štuthofą, ten abi buvo nužudytos. Savo tėvų ir sesers visai neprisimenu.
Po daugelio metų, kai apie savo šeimą ieškojau informacijos Jad Vašem Holokausto muziejuje, labai nustebau, sužinojusi, kad mano sesers vardas buvo Golda Ruta (Golda-Ruth). Nežinodami to su vyru prieš aštuonerius metus Izraelyje gimusią mūsų dukrą irgi pavadinome Ruta (Ruth). Galbūt šis vardas pasąmoningai įsirėžė man atmintyje.
Idai Šaterienei pavyko pabėgti iš geto ir prisidėti prie partizanų. Ji žinojo, kokie vaikai buvo paslėpti. Po nacių pasitraukimo iš Lietuvos ji paėmė mus iš gydytojo P. Baublio kūdikių namų ir perkėlė į naujus žydų vaikų namus, aš ten buvau jauniausia. Man skyrė geriausią lovą, kuri prieš tai priklausė Rutai Ben David (Ruth Ben David), ji taip pat buvo Kauno geto „paslėptas vaikas“ ir vyriausia vaikų namuose mergaitė. Žinoma, ji buvo nepatenkinta ir nuo pat pradžių manęs nemėgo. Bet greitai jos požiūris pasikeitė, ir ji tapo mano drauge ir gynėja. Tai sužinojau iš buvusių žydų vaikų namų auklėtinių per susitikimą Izraelyje 1970-aisiais, kai buvusi mūsų mokytoja Malka Pogotsky, tuomet gyvenusi Masariko kibuce, pristatė man Rutą. Rutos tėvus nužudė, ir Malka vėliau slapta ją išvežė per sovietų sieną ir 1946-aisiais atvežė į Izraelį.
Dora ir Abraomas Kadišai (Dora ir Avraham Kadishas), kurie prieš karą pažinojo mano tėvus ir neturėjo savo vaikų, kelis kartus buvo mane pasiėmę iš kūdikių namų paviešėti jų namuose. Kai įsitikino, kad pas juos man patinka, 1946-ųjų pabaigoje jie mane įsidukrino.
Tik šiek tiek prisimenu gyvenimą vaikų namuose ir pirmus apsilankymus Kadišų namuose. Tai, kad aš nesu tikra Kadišų duktė, turėjo likti paslaptimi. Tik kai man suėjo 18 metų, profesorius Liolia Aizinbudas pasakė man tikrųjų mano tėvų vardus, bet paprašė nesakyti mamai, jog žinau tiesą. Jei atvirai, nuo mažens jaučiau, kad aš ne jų dukra, juk man buvo jau treji metai, kai mane išnešė iš geto. Pamenu, būdama 10-ies metų, apieškojau visu namus ir radau dokumentą, kad esu įvaikinta, bet niekam nieko nesakiau ir toliau apsimetinėjau tarsi nieko nežinočiau.
Mano įtėvis Abraomas Kadišas buvo inžinierius, labai protingas, išsilavinęs, šiltas, geras, išskirtinis žmogus. Jis mirė nuo širdies smūgio būdamas vos penkiasdešimties, aš jį labai mylėjau. Mano mama Dora Kadišienė buvo labai gera pediatrė, ją visi vertino ir gerbė. Ji daugiausia dirbo savo privačiame kabinete, buvo viena iš tų nedaugelio, išdrįsusių sovietinio režimo metais turėti privačią praktiką. Aš sekiau jos pėdomis: studijavau mediciną ir tapau pediatre. Mano mama Dora mirė beveik 96-ių, ji buvo stipri ir beveik iki pat gyvenimo pabaigos turėjo stebėtiną atmintį.
Kfar Saba, Izraelis, 2009