išgelbėti žydų vaikai
Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič
Aušra Petrauskaitė pasakoja apie Danutės Pomerancaitės atsiradimą jų šeimoje
Jinai verždavosi pas mus, o aš jos vis reikalaudavau, ir jausdavausi taip, lyg kas būtų išplėšęs iš manęs mėsos gabalą. Danutė jautė tą patį. Būdavo taip, kad ir naktį ją atveždavo į mūsų namus. Ir tada mes, žinoma, su dideliu džiaugsmu pasiklodavom ant žemės ir suguldavom, ir visi būdavom laimingi.
Staiga, būdama Australijoj, aš sužinau, kad Danutė išvažiavo iš Lietuvos! Kaip čia – niekas man nei sudiev nepasakė ir aš neatsisveikinau?! Tada pradėjau lakstyti po visas ambasadas – Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, ieškodama galimybių „apgauti“ tarybų valdžią, kad galėčiau grįžti į Lietuvą ne per Singapūrą, o per Italiją.
Galiausiai man pavyko – italai buvo labiausiai nedisciplinuoti, nieko nereikalavo, nieko neklausinėjo, paprastai jų dar ir darbo vietoje nebūdavo, vis kažkur pietaudavo. Ir man pasisekė gauti leidimą.
Paskambinau į mūsų atstovybę ir sakau, kad aš norėčiau grįžti ne pro Singapūrą, o pro Romą. O jie klausia, ką aš ten veiksiu. Sakau, nieko, tiesiog man taip įdomiau – atgal vykti kitu keliu, tiesiog noriu papulti į Romą. Klausia, ar jūs ten žadat ilgai būti? Sakau, kad aš tik įlipsiu ir išlipsiu. Sudariau tokį vaizdą, kad aš tik persėsiu iš vieno lėktuvo ir į kitą. O ten Danutė su Jurijumi jau laukė manęs. Jura aerodrome, o Danutė namuose. Tada aš buvau tokia laiminga, kad aš jums nemoku apsakyti. Man buvo visai nesvarbu, kad italai supainiojo mėnesius, ten buvo visai nebe tos datos, pradėjo man po to visi aiškinti, kad aš esu apgavikė ir dar kažką. Man buvo viskas vis tiek ir aš penkias dienas praleidau Italijoj pas Danutę! Tas mūsų susitikimas ir tos penkios dienos Italijoj buvo kažkas tokio nepaprasto ir kai aerouoste užsidarė vartai, ir aš supratau, kad aš vėl esu Tarybų Sąjungoje ir niekados daugiau jų nepamatysiu, tai man atrodė, kad aš lyg kokią mirtį praėjau.
Jinai verždavosi pas mus, o aš jos vis reikalaudavau, ir jausdavausi taip, lyg kas būtų išplėšęs iš manęs mėsos gabalą. Danutė jautė tą patį. Būdavo taip, kad ir naktį ją atveždavo į mūsų namus. Ir tada mes, žinoma, su dideliu džiaugsmu pasiklodavom ant žemės ir suguldavom, ir visi būdavom laimingi.
Staiga, būdama Australijoj, aš sužinau, kad Danutė išvažiavo iš Lietuvos! Kaip čia – niekas man nei sudiev nepasakė ir aš neatsisveikinau?! Tada pradėjau lakstyti po visas ambasadas – Italijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, ieškodama galimybių „apgauti“ tarybų valdžią, kad galėčiau grįžti į Lietuvą ne per Singapūrą, o per Italiją.
Galiausiai man pavyko – italai buvo labiausiai nedisciplinuoti, nieko nereikalavo, nieko neklausinėjo, paprastai jų dar ir darbo vietoje nebūdavo, vis kažkur pietaudavo. Ir man pasisekė gauti leidimą.
Paskambinau į mūsų atstovybę ir sakau, kad aš norėčiau grįžti ne pro Singapūrą, o pro Romą. O jie klausia, ką aš ten veiksiu. Sakau, nieko, tiesiog man taip įdomiau – atgal vykti kitu keliu, tiesiog noriu papulti į Romą. Klausia, ar jūs ten žadat ilgai būti? Sakau, kad aš tik įlipsiu ir išlipsiu. Sudariau tokį vaizdą, kad aš tik persėsiu iš vieno lėktuvo ir į kitą. O ten Danutė su Jurijumi jau laukė manęs. Jura aerodrome, o Danutė namuose. Tada aš buvau tokia laiminga, kad aš jums nemoku apsakyti. Man buvo visai nesvarbu, kad italai supainiojo mėnesius, ten buvo visai nebe tos datos, pradėjo man po to visi aiškinti, kad aš esu apgavikė ir dar kažką. Man buvo viskas vis tiek ir aš penkias dienas praleidau Italijoj pas Danutę! Tas mūsų susitikimas ir tos penkios dienos Italijoj buvo kažkas tokio nepaprasto ir kai aerouoste užsidarė vartai, ir aš supratau, kad aš vėl esu Tarybų Sąjungoje ir niekados daugiau jų nepamatysiu, tai man atrodė, kad aš lyg kokią mirtį praėjau.