išgelbėti žydų vaikai

Ahuva (Liuba) Peres-Gold

Aš paklausiau, ar „saugu“ būti pažįstamai su ja?

Ahuva (Liuba) Peres-Gold

Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011


Viskas, ką žinau apie savo šeimą iki karo ir apie mano išgelbėjimą, yra tai, ką man papasakojo mama. Tėtis niekada nekalbėjo apie savo išgyvenimus okupacijos metu ir apie savo tėvų likimą. Jam buvo per daug skaudu visa tai prisiminti.
Daugelį metų aš nepasakojau savo istorijos. Tik neseniai kai ką užrašiau, nes to prašė mano anūkai.
Per Didžiąją akciją mūsų šeima buvo nusiųsta į pasmerktųjų eilę, “greitąjį kelią” į mirtį. Vienas lietuvis policininkas čiupo mane ir mamą ir ištempė mus į kitą eilę, kurioje esantys žmonės galėjo pagyventi šiek tiek ilgiau. Vėliau sužinojome, kad šis policininkas buvo mūsų kaimynas prieš karą.
Mama keletą kartų slapta išėjo iš geto ieškodama patikimų žmonių norinčių suteikti mums prieglobstį nuo vokiečių, lietuvių policijos ir kolaborantų. Mano brolis Šalomas (Shalom) galvoja, jog tai teta Nesia (Nehmod) Budnik kažkur išgirdo, kad kunigas Bronius Paukštys padeda gelbėti žydų vaikus. Taigi mama nuėjo su juo susitikti. Nepatikėjęs, kad ji žydė, paprašė jos paskaityti Senąjį Testamentą hebrajų kalba. Mama lankė hebrajišką gimnaziją Panevėžyje, todėl galėjo perskaityti tekstą sklandžiai ir jam nebeliko abejonių dėl jos tautybės.
Mane išnešė iš geto pirmą. Mane paliko pas kunigą Paukštį, kuris vėliau sutarė dėl mano perkėlimo į gydytojo Baublio kūdikių namus.
Po kelių mėnesių mama susapnavo košmarą. Sapne ji matė mane plika galva, mano nuogas kūnas buvo nusėtas pūlingų opų. Ji nubudo su jausmu, kad privalo nueiti į kūdikių namus. Nors galėjo sukelti pavojų mums abiems, niekas negalėjo atkalbėti jos nuo apsilankymo „Lopšelyje“. Kunigas Paukštys suorganizavo, kad ji galėtų mane pamatyti per atstumą pro kūdikių namų tvorą. Kai ji pagaliau mane pamatė aš sveikau po tymų. Buvau labai sulysusi ir mano plaukai buvo nuskusti. Mama man pasakojo, kad aš ją pastebėjau, parodžiau pirštu į jos pusę ir pasakiau „Ten mano mama!” ir nubėgau į sodo pakraštį.
Po to kai mama mane ir brolį slapta išnešė iš geto, ji pradėjo ieškoti slėptuvės savo seseriai, mūsų tėčiui ir sau. Tėtis negalėjo klaidžioti Kauno gatvėmis dėl savo akivaizdžiai žydiškos išvaizdos. Vokiečių arba lietuvių policininkai tuoj pat jį suimtų. Tuo tarpu mama keliavo po Kauno priemiesčius ieškodama slėptuvės ir galėjo jaustis palyginti saugiai. Po ganėtinai desperatiškos paieškos atrodė, kad ji rado tinkamą vietą kažkokiame kaime. Mama susitarė su namo savininke: nuomotis rūsį mainais į kai kuriuos daiktus vietoje užmokesčio. Ji atnešė „užmokestį“ ir sutarė, kad su tėčiu atvyks kitą dieną. Per ankstesnius apsilankymus mama buvo pristatyta kaimynams kaip namo savininkės pusseserė gyvenanti Kaune, planuojanti persikraustyti į kaimą.
Po to kai atnešė „užmokestį“ mama nakvojo tame kaime, kadangi planavo grįžti namo laivu sekančią popietę. Anksti ryte jos „pusseserė“ išvyko iš namų sutvarkyti kažkokių pavedimų. Po poros valandų pro šalį einanti kaimynė paklausė mano mamos, ar labai rimtas buvo ginčas su „jos pussesere“? Suprasdama, kad tai gali būti svarbu, mama apsimetė žinanti apie šį neegzistuojantį ginčą ir sugebėjo „sužvejoti“ lemiamos informacijos, kad jos „pusseserė“ nuėjo pas kaimelio seniūną ir pranešė jam, kad mano mama žydė. Jis prižadėjo apie tai informuoti vokiečius, bet atidėjo tai vėlesniam laikui, kadangi nepatikėjo jos istorija. Seniūnas papasakojo šią „juokingą, kvailą, išgalvotą istoriją“ savo žmonai, kuri papasakojo ją kaimynei, kalbėjusiai su mano mama. Mama pasijuokė iš to, bet, žinoma, ji išvyko iš namo, vos tik kaimynei išėjus. Mama buvo taip šokiruota šios situacijos, kad kurį laiką nežinojo, ką daryti. Galiausiai sėdo į laivą plaukiantį į Kauną. Per dokumentų patikrinimą, dėka “tipiškos lietuviškos„ išvaizdos, mamos net neprašė parodyti dokumentų.
Galiausiai mama rado slėptuves sau ir tėčiui. Tėtis praleisdavo visas dienas mažame, tvankiame rūsyje ir tik naktimis galėdavo įkvėpti gryno oro. Mama dirbo siuvėja ne žydų namuose, už tai vietoje pinigų gaudavo maistą. Ji ėmė jausti, kad per daug pavojinga mane palikti gydytojo Baublio kūdikių namuose, taigi mane atsivežė į savo slėptuvę. Kad galėtų geriau mane pamaitinti, mama vesdavosi mane su savimi ir aš žaisdavau tuose namuose, kol ji siūdavo drabužius. Vizitai nutrūko po to, kai aš sumurmėjau kelis žodžius jidiš kalba. Iki tol aš visiškai nekalbėjau.
Praėjus kelioms dienoms po išlaisvinimo, mama sugebėjo gauti butą centrinėje Kauno dalyje, kur mes gyvenome iki emigracijos į Izraelį. Mano pirmas aiškus vaikystės prisiminimas – mama neša mane į naują butą ir sodina ant sofos tamsiame kambaryje...
Visas mūsų šeimos branduolys buvo išgelbėtas, bet namuose vis tiek buvo daug skausmo – seneliai, broliai, seserys ir daugelis kitų giminaičių bei draugų buvo nužudyti.
Po karo aš lankiau žydišką mokyklą, kuri labai greitai buvo uždaryta. Prasidėjo nauja antisemitizmo banga. Rusiškoje mokykloje aš buvau gana nelaiminga, kol nepradėjau sklandžiai kalbėti rusiškai. Vėliau aš atsiskleidžiau: buvau jauna, stipri ir graži, todėl tapau klasės lydere ir karaliene. Man sekėsi įvairios sporto rūšys: slidinėjimas, čiuožimas, dviračių sportas ir ypač tinklinis.
1957-59-ieji – buvusių Lenkijos piliečių repatriacijos iš SSRS į Lenkiją laikotarpis. Daug Lietuvos žydų pasinaudojo šia galimybe emigruoti į Izraelį, fiktyviai vesdami buvusius Lenkijos piliečius, kadangi Lenkijos vadovas Vladislavas Gomulka leido jiems išvykti iš šalies. Žmonės, turintys teisę į Lenkijos pilietybę, fiktyviai tuokėsi su žydais dėl pinigų. Šalomas vedė tokiu būdu, tačiau įsimylėjo savo „taip vadinamą žmoną“ ir jų fiktyvi santuoka tapo tikra. Šalomo santuokos dėka, mūsų šeima gavo leidimą išvykti iš SSRS.
Po aštuonių mėnesių praleistų Lenkijoje mes persikraustėme į Izraelį. Atsimenu kokie šokiruojantys buvo pirmieji Izraelio įspūdžiai: smėlis ir akmenys vietoje lietuviško kraštovaizdžio – medžių ir žolės. Norėjau kuo greičiau tapti izraeliete, tačiau pasijutau tokia tik tada, kai atlikau karinę tarnybą. Po mano privalomosios tarnybos mane įdarbino armijoje, ten dirbau iki pat išėjimo į pensiją.
1962-aisias ištekėjau už Šmuelio Goldo (Shmuel Gold), kuris buvo tarp pabėgėlių, imigravusių į Izraelį žymiuoju „Exodus“ laivu, ir mes susilaukėme trijų vaikų. 1985-aisiais mirė mano tėvai ir vyras. Po keleto metų aš sutikau našlį, turintį keturis vaikus. Kartu mes sukūrėme naują, šiltą ir draugišką šeimą, kurioje gyvenome su mūsų septyniais vaikais ir keturiolika anūkų. Paskutinis likimo smūgis ištiko, kai mano gražus ir talentingas sūnus Zivas žuvo avarijoje, palikdamas žmoną ir vaiką. 2004-aisiais mano dukra pagimdė mūsų jauniausiąją anūkę, taip grąžindama džiaugsmą į mano pasaulį.


Haifa, Izraelis, 2009