išgelbėti žydų vaikai

Julius Neumarkas

Žaidžiau su katinu ir višta
Julius Neumarkas

Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui mano senelis Leonas (Leibas) Neumarkas su trimis partneriais žydais įsteigė firmą Nektaras. Ją sudarė dvi alaus daryklos, spirito varykla ir mielių gamybos įmonė. Visa tai buvo pastatyta senelio valdoje, kurią jis nusipirko iš lenkų didiko. Ta vieta vadinosi Antanavo dvaras, ten dar buvo nedidelė pilaitė ir 220 arų sodas.
Senelis mirė prieš vokiečių įsiveržimą į Lietuvą. Jo antroji žmona, mano močiutė Paulina (Pesia) Neumark (mergautine pavarde Grosmanaitė) buvo nužudyta Kauno gete 1944 m. kovą.
Mano tėvas Filipas (Šraga) Neumarkas gimė Telšiuose ir iki dešimties metų ten mokėsi chederyje. Vėliau jis tęsė mokslus Kaune, Švabės hebrajų gimnazijoje. Jis buvo pasaulinio sionistų judėjimo Beitar narys, dalyvavo orgnizacijos Hachšara programoje, kuria buvo siekiama ugdyti jaunuosius žydų lyderius. Tėvas toliau studijavo ekonomiką Berlyne ir Vienoje. Vienoje jis sutiko Giselę (Gitelę) Neuman ir 1936 m. jiedu susituokė.
1936–1940 m. tėvas vadovavo senelio įkurtai įmonei. Lietuvą užėmus sovietams, senelio turtas buvo nacionalizuotas. Tėvas buvo paliktas vadovauti įmonei, o mama dirbo joje buhaltere.
Mamos tėvas senelis Hiršas (Hermanas, Cvi) Neumanas Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Austrijos armijoje. 1938 m. senelis, padedant mano tėvui gavęs Lietuvos vizą, pabėgo iš Austrijos į Lietuvą. 1944 m. kovą jis žuvo Kauno gete per Vaikų akciją – tuomet visi seni ir ligoti žmonės, taip pat ir tėvo mama senelė Gitelė Neumark, buvo nuvaryti į IX fortą.
Gimiau 1940 m. liepos 19 d. Kaune, praėjus trims savaitėms po sovietų okupacijos. Šeimai nepavyko evakuotis į Rusiją 1941 m. birželį, tad visi atsidūrėme gete.
Gete tėvas tarnavo žydų policijoje, turėjo ryšių su pogrindininkais. Mama dirbo Aleksoto aerodrome.
Per vieną akciją jai pavyko mane paslėpti. Kai vokiečiai ir su jais bendradarbiaujantys lietuviai šukavo žydų namus, mama įkišo mane klozetą ir dėdamasi, kad jai paleido vidurius, pati ant jo atsisėdo. Kai kažkas atidarė tualeto duris, ji apsimetė, jog gėdinasi savo problemos. Pusantrų metų mane tėvas užmigdė ir išnešė iš geto. Padedamas lietuvio kunigo, jis surado porą, kuri sutiko mane paslėpti savo namuose. Šie mano įtėviai buvo meilės kupini žmonės Elena ir Jonas Beliajevai. Mano prisiminimai iš namo, kurio palėpėje buvau slepiamas, būdingi mažam vaikui. Draugai man buvo katinas ir višta. Kas dieną tikrinau, ar višta padėjo kiaušinį; jei padėdavo, tą kiaušinį išvirdavo ir visada leisdavo man suvalgyti. Buvau visą laiką slėptuvėje, globėjai nepakeitė mano tapatybės. Niekas iš kaimynų, išskyrus vieną mano įmotės draugę Agnesą Žylaitienę, nieko apie mane nežinojo. Prisimenu, kad slėptuvėje neavėjau batų. Išvadavus Lietuvą, gavau pirmuosius batus, bet nenorėjau jų autis. Tiesiog negalėjau apsiavęs paeiti.
Netrukus po Vaikų akcijos tėvas su keliais draugais nutarė, kad reikia bėgti iš geto. Mamai, močiutei iš mamos pusės Sesilei (Sofijai) Neuman, tėvui ir dar aštuoniems žydams, vienam iš jų gydytojui, kuris vėliau slėptuvėje mirė, pavyko pabėgti. Jie gyveno ūkyje ir pasirodžius kokiam nepažįstamajam iškart slėpdavosi giliame griovyje, kuris būdavo uždengiamas šakomis ir šiaudais.
Išvadavus Lietuvą tėvai tuojau atvyko manęs pasiimti iš globėjų. Su jais palaikėme artimus santykius iki pat mūsų emigracijos 1946-aisiais. Globėja mirė netrukus po išvadavimo. Prisimenu laidotuves ir tai, ką sakė prie jos kapo mama. Ji man paaiškino, kad Elena dabar ilgai miegos. Kadangi mama ir močiutė turėjo Austrijos pilietybę, joms buvo leista išvykti iš Lietuvos ir grįžti į savo tėvynę Austriją. Kelionė per Lenkiją buvo ilga, gal kelis mėnesius važiavome, kol atvykome į Vieną.
Tėvas liko Lietuvoje: turėdamas puikų ekonomisto išsilavinimą jis gavo aukštas pareigas naujojoje Lietuvos vyriausybėje. Tačiau netrukus ir jis nutarė kuo skubiau išvykti iš Sovietų Sąjungos, kadangi buvo kapitalisto sūnus ir dar aktyvus sionistinių judėjimų dalyvis. Pasinaudojęs padirbtais dokumentais, jis prisijungė prie mūsų Austrijoje, ten ėmė dėstyti universitete, parašė diseratciją apie Lietuvos ekonomiką ir 1947 m. tapo ekonomikos daktaru. Austrijoje jis buvo Beitar judėjimo narys, vienu metu net jo vadovas. Iki 1949 m. jis buvo Teodoro Herclio įsteigto sionistinio laikraščio Die Welt redaktorius, vadovavo kitoms žydų organizacijoms. Tėvas mirė 1986 m. rugpjūtį, mama – 2008 m. vasario 1 d. Vienoje.
1946–1965 m. dėl politinių aplinkybių valdant sovietams neturėjome jokio ryšio su Jonu Beliajevu. 1965 m. ryšius atnaujinome ir iki pat jo mirties 1976-aisiais siųsdavau jam siuntinius.
Baigiau mediciną Vienoje, tapau anesteziologu ir reanimatologu, specializavausi Vienos universitetinėje ligoninėje. 1992 m. buvau paskirtas didelės ligoninės SMZ-Ost anesteziologijos ir reanimatologijos skyriaus vedėju ir chirurginių intervencijų centro vadovu. Ten dirbau iki pat pensijos.

2012, Viena, Austrija
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014