išgelbėti žydų vaikai

Ką galiu papasakoti apie juos, tikruosius savo tėvus Abraomą Milerį ir Freidą Merę Rozenbergaitę-Milerienę? Aš jų neprisimenu ir nejaučiu. Netgi ne taip: sielos gelmėse liko kažkas, bet tas kažkas neišplaukia į paviršių, o tūno giliai pasąmonėje lyg nuojauta kažko tamsaus, susiliejusio į tirštą juodą vientisą masę. Galbūt tai baimė, kurią man perdavė vyresnieji? Gimiau 1940 m. liepos 20 d. Kaune, Abraomo Milerio ir Freidos Merės Rozenbergaitės-Milerienės šeimoje. Mano tėvų ir visų giminių namai buvo Vilijampolėje – būsimojo Kauno geto teritorijoje. Tėvas turėjo parduotuvę Panerių gatvėje, tuo ir vertėsi. Aš buvau vienintelis vaikas šeimoje. 1944 m. pavasarį, supratęs, kad artėja baisioji geto likvidavimo akcija, tėvas slapčia išnešė mane iš geto ir atidavė Stefanijos ir Antano Bukauskų šeimai. Daugiau savo tėvų nemačiau, nes visi mano artimieji sudegė geto teritorijoje: tėvai, seneliai ir keturi tėvo broliai su šeimomis. Išsigelbėti pavyko tik vienai mamos seseriai ir jos šešerių metų dukrai. Jos abi 1953 m. išvažiavo į Izraelį. 1946 m. Bukauskai mane įsidukrino ir aš, Liuba Milerytė, tapau Rūta Bukauskaite. Daugiau kaip ketvirtį amžiaus gyvenau kartu su savo antraisiais tėvais. Jie mane išlaikė, leido baigti vidurinį, o po to ir aukštąjį mokslą. Jie neturėjo savo vaikų, galbūt todėl mane taip saugojo nuo visko. Kol pradėjau lankyti mokyklą, gyvenau už aukštos dvimetrinės Bukauskų namo tvoros. Į mokyklą jie mane lydėdavo ir iš jos parsivesdavo. Tai kartojosi netgi tada, kai kiti vaikai patys ateidavo į mokyklą ir patys iš jos grįždavo. Vėliau, studijuodama institute, taip pat turėjau grįžti laiku. Kada sužinojau, koks mūsų giminystės ryšys? Labai anksti, kai pradėjau eiti į mokyklą, - pasaulyje yra blogų žmonių... 1980 m. mane susirado mano pusseserė Ela Diamanštein. 1990 m. mes susitikome Tel Avive. Ela man daug papasakojo apie mano šeimos ir visų giminių likimą.