išgelbėti žydų vaikai
Julija Melcaitė-Beilinson
Atviras nepaklusnumo įrodymas
Julija Melcaitė-Beilinson
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Vokiečiai gete sakydavo: „Greitai žydą pamatysite tik muziejuje.“ Mano mama įsiminė šią frazę, ji aiškiai įsirėžė atmintyje ir man. Aš gimiau 1942-ųjų balandį Kauno gete Mejerio Melco ir Henios Krubelnik-Melc šeimoje, tuo metu, kai nėštumas buvo laikomas nusikaltimu ir už tai buvo baudžiama mirties bausme. Kol laukėsi ir per gimdymą mamą prižiūrėjo gydytojai Percikovičius (Pertzikovitz) ir Nabriskis, jie rizikavo gyvybe, paprasčiausiai atlikdami savo įprastą gydytojo pareigą. Mes – karo ir geto vaikai, gyvas nepaklusimo vokiečiams įrodymas – stebuklingai išlikome gyvi ir netapome „muziejiniais eksponatais“.
Kas rytą tėvus varydavo dirbti už miesto: mama eidavo į aerodromą, o tėtis – į vokiečių įmonę Grün und Bilfinger, jis statė tiltą. Nors visi vakare grįžtantys į getą buvo nuodugniai patikrinami žydų policijos, kartais kaliniams pavykdavo ką nors įsinešti ir išsikeisti tuos daiktus į maistą. Jei vis dėlto toks „pažeidėjas“ būdavo pagaunamas, geriausiu atveju jį žiauriai sumušdavo, bet dažniausiai tokie „nusikaltėliai“ būdavo nušaunami.
Kai vokiečiai sudegino su visais pacientais ir darbuotojais ligoninę, mano mama sirgo. Laimė, tėtis tada jos nepaguldė į ligoninę, o gydė namie vaistais, kurių jam pavyko gauti iš vaistininko. Prieš tai mama buvo priėmusi tą vaistininką pagyventi pas mus.
Gete gyvenau pusantrų sunkių, pavojingų metų: tai, kad aš egzistuoju, buvo laikoma paslaptyje. Pavojingiausiais momentais slėpdavomės slėptuvėje, vadinamojoje malinoje, anga į ją buvo pakeliui į tualetą. Kartais man duodavo migdomųjų, kad nepravirkčiau ir mane slepiantys žmonės nebūtų rasti.
Kai pasklido gandas apie Vaikų akciją, tėčiui pavyko rasti man slėptuvę Marytės ir Prano Kurpauskų ūkyje Jurbarko rajone. Pirmas mėginimas išnešti mane iš geto dideliame krepšyje, paslėptą po indais, žlugo. Tą kartą prie vartų budėjo žydų policininkas Tanchumas Arnstamas. Jis garsėjo toli gražu ne gera reputacija, todėl tėvai nusprendė nerizikuoti. Kitą kartą tėčiui su močiute pavyko išnešti mane rytą einant iš geto į darbą. Mane vėl užmigdė vaistais ir dar kartą įgrūdo į krepšį po indais. Tą dieną prie vartų stovėjo Jankelis Lipavskis (Yankel Lipavski), vienas iš tų, kurie visada kuo galėdami stengėsi padėti geto žmonėms.
Mane išnešė rytą, nes vakarais visus tikrindavo daug nuodugniau ir su šunimis, tad mane galėjo aptikti. Tėtis „brangųjį“ krepšį perdavė valstietei Butkienei, kuri laukė sutartoje vietoje vežime. O ji mane atidavė Orčikui Kelcui (Orchik Keltz), kuris gerai pažinojo apylinkes. Orčikui padėjo Sara Libmanaitė, septyniolikmetė šviesiaplaukė, kuri iš viso nebuvo panaši į žydaitę. Sutiktiems valstiečiams ir žmonėms, pas kuriuos nakvojome pakeliui į Jurbarko rajoną, Sara sakė, kad aš jos dukrelė, kurios ji susilaukė „po nakties mieste“ ir taip užtraukė šeimai didelę gėdą ir pražūtį sau. Kelyje patyrėme daug nuotykių, teko slėptis ir nuo vokiečių, ir nuo lietuvių. Ypač pavojinga tapo, kai aš pabudau ir pradėjau verkti. Orčikas sakė, kad tuo metu jis norėjo mane uždusinti. Kelionės pabaigoje Orčikas iškėlė mane iš vežimo ir nuėjo toliau nuo kelio. Po kelių dienų jis su manimi pagaliau pasiekė kelionės tikslą – Marytės ir Prano Kurpauskų ūkį. Ši šeima buvo neturtinga, jie augino dukrą, kuri buvo protiškai atsilikusi.
Marytė vokiečiams ir kaimynams sakė, kad aš esanti nesantuokinė jos netekėjusios sesers dukra. Marytė trinkdavo man plaukus geltonžiedžių gėlių nuovirais, kad, neduok Dieve, man nepatamsėtų plaukai. Po kurio laiko pradėjau vadinti Marytę Mama, ir lietuvių kalba man tapo gimtąja.
1944-aisiais padedant nepaprastai geriems valstiečiams Česlovui Rakevičiui ir poniai Butkienei mano tėvai pabėgo iš geto. Juos nuvežė į Eržvilko rajoną, ten slėpėsi daug žydų. Tarp jų buvo ir Brikų pora, kurių sūnus Aharonas Barakas (Aaron Barak) praėjus daugeliui metų tapo Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininku.
Buvo neįmanoma ilgiau likti vienoje vietoje, todėl mano tėvai keliavo iš vienos vietovės į kitą. Dieną jie dažniausiai slėpdavosi miško tankmėje, o naktimis pabelsdavo į patikimų valstiečių duris ir gaudavo stogą virš galvos ir nors kažko pavalgyti. Labai padėjo tai, kad tėtis gerai pažinojo apylinkes.
Tik po kelių mėnesių tėvai galėjo mane aplankyti Kurpauskų namuose. Kai pirmą kartą mane pamatė, mama ėmė raudoti, nes aš jos neatpažinau ir vadinau „ponia“. Aš buvau murzina, aprengta suplyšusiais drabužiais. Kai mama pamatė, kad aš įkišau rankytę į kiaulių ėdalą ir išsigriebusi bulvės lupeną džiaugsmingai susikišau ją į burną, ji suprato, kad aš alkana. Vis dėlto tėvai buvo labai dėkingi tai paprastai lietuvių šeimai, juk jie rizikavo gyvybe priimdami mane ir saugodami. Mes visą gyvenimą prisiminsime, ką jie dėl manęs padarė.
Kaimynai pradėję įtarti, kad Kurpauskai slepia žydaitę ir kad jų namuose naktimis lankosi pašaliniai, ir ėmė paleidinėti nuo grandinės sarginius šunis. O tai reiškė, kad mano tėvams tekdavo naktį bėgti, kristi į pusnis, drebėti iš šalčio ir baimės, nepamačius manęs kaip planuota.
Kartą viena kaimynė užsukusi į mūsų namus pastebėjo, kad parkritusi ant žemės paskui aš nubėgau nusiplauti rankų. Moteriai kilo įtarimas, kad aš ne kaimo vaikas; mama ėmė labai būgštauti, kad Marytę ir Praną gali įskųsti gestapui. Namuose, kuriuose išgyvenau beveik metus, pasidarė nebesaugu likti.
Kurpauskai irgi baiminosi kaimynų ir jautė, kad reikia kuo greičiau rasti man kitą prieglobstį. Vėliau, jau po karo, vėl teko pamatyti tą kaimynę. Jie su vyru stovėjo prie tvoros ir įspėjo mane, kad miške pavojinga, nes labai daug gyvačių. Mano mama tada pasakė, kad blogesnės gyvatės už tą kaimynę nėra.
Tėvai pasiėmė mane iš Kurpauskų namų ir pradėjo ieškoti man kitos vietos. Mama pasakojo, kaip kartą persigando viename ūkyje, kur mus laikinai buvo priėmusi kita valstiečių šeima, kai staiga pasirodė vokiečiai. Tos šeimos suaugusieji tąkart buvo išėję į mišką, namuose buvo likusi tik mano mama su manimi, dviem jų mažais vaikais ir su vokiečiais. Mama apsimetė nebyle, kad akcentas jos neišduotų, ji suprato, ko nori nekviesti svečiai. Aš buvau pasodinta vienam vokiečiui ant rankų, o mama nulipo į rūsį atnešti pieno, lašinių ir kopūstų. Dengiant stalą iš baimės jai virpėjo rankos. Vokiečiai mane pasodino ant stalo ir žaidė su manimi. Pasistiprinę jie išėjo. Šeimininkai, parskubėję iš miško, labai nustebo radę mus sveikas ir gyvas. Tikriausiai tada ir pražilo mamos plaukai, nes kiek atmenu, jie visada buvo sidabriniai.
Aš turėjau vėl iškeliauti, ir tėčio draugas Rakevičius dar kartą rado man vietą, šį kartą buhalterio Jakubausko šeimoje, kuri turėjo ir tris savo dukras. Bet kai mane atvežė į tuos namus, šeimininkas labai susijaudino. Jis pabūgo ir nebenorėjo leisti man pasilikti, nes buvo atvejų, kai už žydų slėpimą būdavo išžudomos visos lietuvių šeimos. Mano mama apsipylė ašaromis ir pradėjo maldauti jo, nes ji nebeturėjo kur eiti. Galiausiai Jakubauskui pagailo mano išsekusių, į beviltišką situaciją patekusių tėvų, ir jis sutiko mane priimti.
Kai baigėsi vokiečių okupacija, tėvai atvyko manęs pasiimti, bet aš nelabai norėjau palikti tą lietuvių šeimą. Ilgai šaukiau, kad aš ne žydė, o lietuvė.
Kaune kurį laiką gyvenome su gydytojos Gurvičienės šeima. Kai atvykome pas ją, ji padėjo man atsigauti: aš buvau išsekusi, apnikta utėlių ir piktžaizdžių. Vėliau buvo įsteigtas žydų darželis ir netgi žydų mokykla, lankiau ją dvejus metus. Niekada nepamiršiu mūsų mokytojų pono Londono ir ponų Gertnerių. Mano žydiškas ugdymas truko neilgai, nes sovietų valdžia greitai uždarė žydų įstaigas ir mane perkėlė į 11-ąją rusų mokyklą. Tuo metu rusiškai mokėjau tik du žodžius: „viso gero“. Todėl dažnai praleidinėdavau pamokas.
Pirmais pokario metais tėtis su kitais žydų vyrais važinėjo po aplinkinius kaimus, ieškodami vietinių šeimų išgelbėtų žydukų. Labai gerai prisimenu, kad kartais mūsų namuose atsirasdavo, o paskui vėl dingdavo tamsiaplaukiai maži berniukai ir mergaitės. Tuo metu nesupratau tų dalykų, o dabar, deja, nebeliko nė vieno žmogaus, kurio galėčiau to paklausti.
Ištekėjau už Estijos žydo, pradėjau Kaune studijuoti mediciną, studijas baigiau Tartu. 1966-aisiais mano tėvai su dviem po karo gimusiomis mano seserimis išvyko į Izraelį. 1974-aisiais po vieno neigiamo atsakymo galiausiai ir mes gavome leidimą išvykti į Izraelį, kur mūsų laukė likusi šeimos dalis.
Visus tuos metus palaikėme ryšį su mus gelbėjusiais lietuviais. Česlovas Rakevičius gyveno Kaune, reguliariai lankėsi sinagogoje ir buvo aktyvus žydų bendruomenės narys. Jis buvo atvykęs į iškilmingą Jad Vašem ceremoniją Izraelyje, jam buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, dalyvavo ir keli jo išgelbėti žydai, tarp jų ir Aharonas Barakas, kuriam gete buvo 6–7-eri metai. Kurpauskai taip pat buvo paskelbti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 2000 metais Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje netikėtai radau Prano Kurpausko laišką, kuriame jis pasakojo, kaip priėmė ir gelbėjo mažą žydų mergaitę Julytę Melcaitę. Tas laiškas mane be galo sujaudino, aš dar ilgai po jo verkiau.
Tikiuosi, mano vaikams ir anūkams niekada neteks patirti nieko panašaus į tai, kas nutiko mums.
Tel Avivas, Izraelis, 2009-ųjų vasaris
Julija Melcaitė-Beilinson
Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg “Smuggled in Potato Sacks”, 2011
Vokiečiai gete sakydavo: „Greitai žydą pamatysite tik muziejuje.“ Mano mama įsiminė šią frazę, ji aiškiai įsirėžė atmintyje ir man. Aš gimiau 1942-ųjų balandį Kauno gete Mejerio Melco ir Henios Krubelnik-Melc šeimoje, tuo metu, kai nėštumas buvo laikomas nusikaltimu ir už tai buvo baudžiama mirties bausme. Kol laukėsi ir per gimdymą mamą prižiūrėjo gydytojai Percikovičius (Pertzikovitz) ir Nabriskis, jie rizikavo gyvybe, paprasčiausiai atlikdami savo įprastą gydytojo pareigą. Mes – karo ir geto vaikai, gyvas nepaklusimo vokiečiams įrodymas – stebuklingai išlikome gyvi ir netapome „muziejiniais eksponatais“.
Kas rytą tėvus varydavo dirbti už miesto: mama eidavo į aerodromą, o tėtis – į vokiečių įmonę Grün und Bilfinger, jis statė tiltą. Nors visi vakare grįžtantys į getą buvo nuodugniai patikrinami žydų policijos, kartais kaliniams pavykdavo ką nors įsinešti ir išsikeisti tuos daiktus į maistą. Jei vis dėlto toks „pažeidėjas“ būdavo pagaunamas, geriausiu atveju jį žiauriai sumušdavo, bet dažniausiai tokie „nusikaltėliai“ būdavo nušaunami.
Kai vokiečiai sudegino su visais pacientais ir darbuotojais ligoninę, mano mama sirgo. Laimė, tėtis tada jos nepaguldė į ligoninę, o gydė namie vaistais, kurių jam pavyko gauti iš vaistininko. Prieš tai mama buvo priėmusi tą vaistininką pagyventi pas mus.
Gete gyvenau pusantrų sunkių, pavojingų metų: tai, kad aš egzistuoju, buvo laikoma paslaptyje. Pavojingiausiais momentais slėpdavomės slėptuvėje, vadinamojoje malinoje, anga į ją buvo pakeliui į tualetą. Kartais man duodavo migdomųjų, kad nepravirkčiau ir mane slepiantys žmonės nebūtų rasti.
Kai pasklido gandas apie Vaikų akciją, tėčiui pavyko rasti man slėptuvę Marytės ir Prano Kurpauskų ūkyje Jurbarko rajone. Pirmas mėginimas išnešti mane iš geto dideliame krepšyje, paslėptą po indais, žlugo. Tą kartą prie vartų budėjo žydų policininkas Tanchumas Arnstamas. Jis garsėjo toli gražu ne gera reputacija, todėl tėvai nusprendė nerizikuoti. Kitą kartą tėčiui su močiute pavyko išnešti mane rytą einant iš geto į darbą. Mane vėl užmigdė vaistais ir dar kartą įgrūdo į krepšį po indais. Tą dieną prie vartų stovėjo Jankelis Lipavskis (Yankel Lipavski), vienas iš tų, kurie visada kuo galėdami stengėsi padėti geto žmonėms.
Mane išnešė rytą, nes vakarais visus tikrindavo daug nuodugniau ir su šunimis, tad mane galėjo aptikti. Tėtis „brangųjį“ krepšį perdavė valstietei Butkienei, kuri laukė sutartoje vietoje vežime. O ji mane atidavė Orčikui Kelcui (Orchik Keltz), kuris gerai pažinojo apylinkes. Orčikui padėjo Sara Libmanaitė, septyniolikmetė šviesiaplaukė, kuri iš viso nebuvo panaši į žydaitę. Sutiktiems valstiečiams ir žmonėms, pas kuriuos nakvojome pakeliui į Jurbarko rajoną, Sara sakė, kad aš jos dukrelė, kurios ji susilaukė „po nakties mieste“ ir taip užtraukė šeimai didelę gėdą ir pražūtį sau. Kelyje patyrėme daug nuotykių, teko slėptis ir nuo vokiečių, ir nuo lietuvių. Ypač pavojinga tapo, kai aš pabudau ir pradėjau verkti. Orčikas sakė, kad tuo metu jis norėjo mane uždusinti. Kelionės pabaigoje Orčikas iškėlė mane iš vežimo ir nuėjo toliau nuo kelio. Po kelių dienų jis su manimi pagaliau pasiekė kelionės tikslą – Marytės ir Prano Kurpauskų ūkį. Ši šeima buvo neturtinga, jie augino dukrą, kuri buvo protiškai atsilikusi.
Marytė vokiečiams ir kaimynams sakė, kad aš esanti nesantuokinė jos netekėjusios sesers dukra. Marytė trinkdavo man plaukus geltonžiedžių gėlių nuovirais, kad, neduok Dieve, man nepatamsėtų plaukai. Po kurio laiko pradėjau vadinti Marytę Mama, ir lietuvių kalba man tapo gimtąja.
1944-aisiais padedant nepaprastai geriems valstiečiams Česlovui Rakevičiui ir poniai Butkienei mano tėvai pabėgo iš geto. Juos nuvežė į Eržvilko rajoną, ten slėpėsi daug žydų. Tarp jų buvo ir Brikų pora, kurių sūnus Aharonas Barakas (Aaron Barak) praėjus daugeliui metų tapo Izraelio aukščiausiojo teismo pirmininku.
Buvo neįmanoma ilgiau likti vienoje vietoje, todėl mano tėvai keliavo iš vienos vietovės į kitą. Dieną jie dažniausiai slėpdavosi miško tankmėje, o naktimis pabelsdavo į patikimų valstiečių duris ir gaudavo stogą virš galvos ir nors kažko pavalgyti. Labai padėjo tai, kad tėtis gerai pažinojo apylinkes.
Tik po kelių mėnesių tėvai galėjo mane aplankyti Kurpauskų namuose. Kai pirmą kartą mane pamatė, mama ėmė raudoti, nes aš jos neatpažinau ir vadinau „ponia“. Aš buvau murzina, aprengta suplyšusiais drabužiais. Kai mama pamatė, kad aš įkišau rankytę į kiaulių ėdalą ir išsigriebusi bulvės lupeną džiaugsmingai susikišau ją į burną, ji suprato, kad aš alkana. Vis dėlto tėvai buvo labai dėkingi tai paprastai lietuvių šeimai, juk jie rizikavo gyvybe priimdami mane ir saugodami. Mes visą gyvenimą prisiminsime, ką jie dėl manęs padarė.
Kaimynai pradėję įtarti, kad Kurpauskai slepia žydaitę ir kad jų namuose naktimis lankosi pašaliniai, ir ėmė paleidinėti nuo grandinės sarginius šunis. O tai reiškė, kad mano tėvams tekdavo naktį bėgti, kristi į pusnis, drebėti iš šalčio ir baimės, nepamačius manęs kaip planuota.
Kartą viena kaimynė užsukusi į mūsų namus pastebėjo, kad parkritusi ant žemės paskui aš nubėgau nusiplauti rankų. Moteriai kilo įtarimas, kad aš ne kaimo vaikas; mama ėmė labai būgštauti, kad Marytę ir Praną gali įskųsti gestapui. Namuose, kuriuose išgyvenau beveik metus, pasidarė nebesaugu likti.
Kurpauskai irgi baiminosi kaimynų ir jautė, kad reikia kuo greičiau rasti man kitą prieglobstį. Vėliau, jau po karo, vėl teko pamatyti tą kaimynę. Jie su vyru stovėjo prie tvoros ir įspėjo mane, kad miške pavojinga, nes labai daug gyvačių. Mano mama tada pasakė, kad blogesnės gyvatės už tą kaimynę nėra.
Tėvai pasiėmė mane iš Kurpauskų namų ir pradėjo ieškoti man kitos vietos. Mama pasakojo, kaip kartą persigando viename ūkyje, kur mus laikinai buvo priėmusi kita valstiečių šeima, kai staiga pasirodė vokiečiai. Tos šeimos suaugusieji tąkart buvo išėję į mišką, namuose buvo likusi tik mano mama su manimi, dviem jų mažais vaikais ir su vokiečiais. Mama apsimetė nebyle, kad akcentas jos neišduotų, ji suprato, ko nori nekviesti svečiai. Aš buvau pasodinta vienam vokiečiui ant rankų, o mama nulipo į rūsį atnešti pieno, lašinių ir kopūstų. Dengiant stalą iš baimės jai virpėjo rankos. Vokiečiai mane pasodino ant stalo ir žaidė su manimi. Pasistiprinę jie išėjo. Šeimininkai, parskubėję iš miško, labai nustebo radę mus sveikas ir gyvas. Tikriausiai tada ir pražilo mamos plaukai, nes kiek atmenu, jie visada buvo sidabriniai.
Aš turėjau vėl iškeliauti, ir tėčio draugas Rakevičius dar kartą rado man vietą, šį kartą buhalterio Jakubausko šeimoje, kuri turėjo ir tris savo dukras. Bet kai mane atvežė į tuos namus, šeimininkas labai susijaudino. Jis pabūgo ir nebenorėjo leisti man pasilikti, nes buvo atvejų, kai už žydų slėpimą būdavo išžudomos visos lietuvių šeimos. Mano mama apsipylė ašaromis ir pradėjo maldauti jo, nes ji nebeturėjo kur eiti. Galiausiai Jakubauskui pagailo mano išsekusių, į beviltišką situaciją patekusių tėvų, ir jis sutiko mane priimti.
Kai baigėsi vokiečių okupacija, tėvai atvyko manęs pasiimti, bet aš nelabai norėjau palikti tą lietuvių šeimą. Ilgai šaukiau, kad aš ne žydė, o lietuvė.
Kaune kurį laiką gyvenome su gydytojos Gurvičienės šeima. Kai atvykome pas ją, ji padėjo man atsigauti: aš buvau išsekusi, apnikta utėlių ir piktžaizdžių. Vėliau buvo įsteigtas žydų darželis ir netgi žydų mokykla, lankiau ją dvejus metus. Niekada nepamiršiu mūsų mokytojų pono Londono ir ponų Gertnerių. Mano žydiškas ugdymas truko neilgai, nes sovietų valdžia greitai uždarė žydų įstaigas ir mane perkėlė į 11-ąją rusų mokyklą. Tuo metu rusiškai mokėjau tik du žodžius: „viso gero“. Todėl dažnai praleidinėdavau pamokas.
Pirmais pokario metais tėtis su kitais žydų vyrais važinėjo po aplinkinius kaimus, ieškodami vietinių šeimų išgelbėtų žydukų. Labai gerai prisimenu, kad kartais mūsų namuose atsirasdavo, o paskui vėl dingdavo tamsiaplaukiai maži berniukai ir mergaitės. Tuo metu nesupratau tų dalykų, o dabar, deja, nebeliko nė vieno žmogaus, kurio galėčiau to paklausti.
Ištekėjau už Estijos žydo, pradėjau Kaune studijuoti mediciną, studijas baigiau Tartu. 1966-aisiais mano tėvai su dviem po karo gimusiomis mano seserimis išvyko į Izraelį. 1974-aisiais po vieno neigiamo atsakymo galiausiai ir mes gavome leidimą išvykti į Izraelį, kur mūsų laukė likusi šeimos dalis.
Visus tuos metus palaikėme ryšį su mus gelbėjusiais lietuviais. Česlovas Rakevičius gyveno Kaune, reguliariai lankėsi sinagogoje ir buvo aktyvus žydų bendruomenės narys. Jis buvo atvykęs į iškilmingą Jad Vašem ceremoniją Izraelyje, jam buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas, dalyvavo ir keli jo išgelbėti žydai, tarp jų ir Aharonas Barakas, kuriam gete buvo 6–7-eri metai. Kurpauskai taip pat buvo paskelbti Pasaulio Tautų Teisuoliais. 2000 metais Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje netikėtai radau Prano Kurpausko laišką, kuriame jis pasakojo, kaip priėmė ir gelbėjo mažą žydų mergaitę Julytę Melcaitę. Tas laiškas mane be galo sujaudino, aš dar ilgai po jo verkiau.
Tikiuosi, mano vaikams ir anūkams niekada neteks patirti nieko panašaus į tai, kas nutiko mums.
Tel Avivas, Izraelis, 2009-ųjų vasaris