išgelbėti žydų vaikai
Rūta Lopianskaitė (Pomerancaitė)-Gorinienė
Aš, Rūta Lopianskaitė, gimiau Kaune 1938 metų kovo 28 dieną. Kai 1946 metais mane įdukrino mano mamos sesuo Riva Pomerancienė, tapau Pomerancaite.
Mano tėvas – Abraomas Lopianskis. Negaliu tiksliai pasakyti, kada jis gimė, maždaug 1907–1908 metais, vietos taip pat nežinau. Jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, baigė ekonomikos-teisės fakultetą. Mano tėvelis buvo žydų studentų Korporacijos „Vetaria“ narys, o 1930 metais ir šios korporacijos valdybos narys. Vėliau stažavosi Austrijoje.
Mano mama – Rocha Lopianskienė, jos mergautinė pavardė buvo Zolkaitė. Ji gimė apie 1913–1914 metus Kretingos miestelyje. Prieš karą mama dirbo stomatologijos kabinete medicinos sesele, ji buvo baigusi medicinos seserų mokyklą. Visi kartu gyvenome neilgai, nes 1941-ųjų birželio 22-ąją Vokietija paskelbė karą Tarybų Sąjungai ir vokiečių kariuomenė įžengė į Lietuvą. Jau 1941-ųjų liepą mūsų šeimą įkalino Kauno žydų gete.
1941 rugpjūčio 18-tą buvo paskelbtas SA hauptšturmfiurerio Jordano įsakymas, kad žydų taryba privalo surinkti 500 žydų vyrų iš išsilavinusių sluoksnių darbams Kauno miesto archyve. Prie geto vartų susirinko daugiau nei reikalauta – 534 vyrai, tarp kurių buvo ir mano tėvas. Deja, vakare niekas iš jų nebegrįžo į namus, kadangi juos visus nužudė.
Gete, kartu su mumis gyveno mano mamos sesuo Riva Pomerancienė su savo dukrele, kuriai buvo tada pusantrų metų ir jos vyras Danielius Pomerancas, žinomas prieškarinio Kauno smuikininkas.
Mano mama, kaip ir kiti geto kaliniai, vaikščiojo į priverstinius darbus mieste. Kiekvieną vakarą, grįžtant į getą, prie vartų ji būdavo apieškoma sargybinių, o gal, neduok dieve, atnešė savo šeimai trupinėlį duonos. Tokios kratos priversdavo ją baisiai kentėti, dėl nuolatinės įtampos sušlubavo jos sveikata.
Geto kaliniai sužinojo, kad vokiečiai ruošiasi vykdyti Vaikų akciją. Susirūpinę tėvai mėgino visokiais būdais gelbėti savo vaikus. Rengė slėptuves įvairiose vietose – rūsiuose, palėpėse. Mano šeima nusprendė tris vaikus – mane ir šalia gyvenusius mamos pusseserės dvynukus, truputį už mane vyresnius mergaitę ir berniuką, paslėpti krosnyje. Krosnies vidus buvo išardytas, išimtos visos plytos, kad užtektų vietos trims vaikams. Ir atėjus šiai baisiai dienai mes buvome paslėpti toje krosnyje.
Vokiečiai, įėję į butą, su guminėm lazdom viską švaistė, mėtė. Netrukus vienas iš dvynukų nusičiaudėjo, ir vokiečiai tai išgirdo. Tuoj pat jie atidarė krosnies duris ir mus visus tris ištraukė. Nors aš buvau maža, bet, matyt, ir man tai buvo neeilinis įvykis, kad iki šiol viską prisimenu. Vienas vokietis, paėmęs tuos dvynukus ir jų motiną, įsodino į mašiną ir kažkur išvežė. Kaip vėliau sužinojome – vaikus sušaudė. Mama, paėmusi mane ant rankų, lyg nujausdama kažką negero, ilgai žiūrėjo ir, pasodinusi ant poliruoto, rudo stalo, kaip šiandien prisimenu, labai pamažu rengė. Vėliau, įsodinęs mane ir mamą į mašiną, vokietis mus išvežė ir netrukus mes atsidūrėme plyname lauke. Vokietis išlipo iš mašinos, duodamas suprasti, kad mums reikia bėgti, mama, greitai mane pagriebusi, išbėgo iš mašinos ir taip mes išsigelbėjome.
Tai buvo labai geras signalas, kad reikia gelbėti mane ir kitus vaikus, kadangi kitos galimybės išgyventi gali ir neatsirasti. Tie, kas turėjo pažinčių ar pažįstamų, mėgino išvežti vaikus iš geto ir paslėpti.
Tokį pažįstamą turėjo ir mano mama. Tai buvo ponas Balys Simanavičius. Jisai dirbo Kauno kailių, fabrike, kuris vadinosi „Lapė“, buvo šio fabriko direktoriumi. Mano mama jį pažinojo dar prieš karą. Viena gražią dieną jie susitarė išvežti mane iš geto. Netrukus aš buvau užmigdyta, įdėta į bulvių maišą ir, sutarus su sargybiniu, išvežta pro geto vartus.
Balys Simanavičius mane nuvežė į kaimą netoli Kauno, pas valstiečius ir tenai paliko. Mama taip pat turėjo galimybę pasislėpti Kaune. Tas pats Balys Simanavičius jai padėjo surasti slėptuvę, viename iš Kauno rajono namų, palėpėje. Ji ilgas dienas ir naktis sėdėjo ten viena ir slapstėsi.
Grįžus rusams, nežiūrint savo gerų darbų, Balys Simanavičiaus buvo išvežtas į Sibirą. 1953–1954 metais, kai jis sugrįžo, mes ne kartą buvom susitikę. Jis man daug papasakojo apie mano tėvus, apie getą ir išnešimą iš jo.
Beveik tuo pačiu metu mano tetos Rivos Pomerancienės duktė Danutė buvo taip pat išvežta iš geto panašiom sąlygom, vėl su to paties Balio Simanavičiaus pagalba ir atiduota į visiems žinomo dainininko Kipro Petrausko šeimą. Petrauskų šeima puikiai pažinojo Danielių Pomerancą, garsų smuikininką ir jo šeimą. Patį Danielių Pomerancą vokiečiai išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Petrauskai rizikavo savo ir savo trijų vaikų gyvybėmis, priėmę globoti pusantrų metų žydų mergaitę, kuri jiems buvo atvežta užmigdyta. Petrauskus pažinojo beveik visas miestas ir, be abejo, buvo žinoma, kad jie mažų vaikų neturi.
Kaip pasakojo ponia Petrauskienė, ji labai laukė ir bijojo, kokia kalba užkalbės mergaitė, kai prabus. Mergaitę pavadino Danute.
Taigi aš ir mano pusseserė apsigyvenome pas svetimus žmones, o mano motina Rocha Lopianskienė ir teta Riva Pomerancienė slapstėsi.
Ką galėčiau pasakyti apie buvimą pas svetimus žmones? Nors aš irgi daug ko neprisimenu, kadangi buvau maža, bet tam tikros nuotrupos įstrigo į atmintį. Žmonės labai bijojo ir puikiai žinojo kuo rizikuoja, todėl ir aš buvau įbauginta, kad jeigu kas nors įeis į butą – turiu tuoj pat bėgti ir slėptis po lova. Ant durų buvo pakabintas varpelis, kuris pranešdavo apie kiekvieną ateinantį.
Taip prasidėjo mano sunkus gyvenimas: nebuvo kam mane prižiūrėti, šukuoti, valgydinti, niekas su manim žaidė. Atsimenu į kaimą mane atvežė su ilgais plaukais. Tačiau vėliau juos teko nusikirpti trumpai, kad nereiktų plauti ir šukuoti.
Mano mamos prašymu, ponas Balys Simanavičius mane aplankė, nes mamai buvo labai svarbu sužinoti kaip aš gyvenu, ar pripratau prie naujos vietos. Ponas Simanavičius vėliau man papasakojo apie savo apsilankymą. Išgirdusi skambantį varpelį, aš tuoj pat puoliau slėptis po lova. Ir kaip jis tik manęs neprašė, kad išlysčiau, kad jis nori su manim pašnekėti, įtikinėjo, kad jis savas, mano mamos pažįstamas, aš vis tiek neišlindau. Paskui tik supratom, kodėl taip buvo. Tuo metu jisai buvo apsirengęs ilgu, odiniu paltu, o vokiečiai, kiek ir man pačiai teko matyti, irgi vaikščiojo su ilgais, odiniais paltais, todėl pagalvojusi, kad tai vokietis, aš taip ir neišlindau. Aišku, kad susitikęs su mama jis nepasakė, kad aš taip ir pratūnojau visą laiką po lova ir kad su juo net nešnekėjau, bet patikino mamą, kad viskas labai gerai, kad aš gerai atrodau. Nors toli gražu ne viskas buvo gerai. Mama, tarsi ką nujausdama, man buvo pasiuvusi daug įvairių drabužių, bet kadangi buvo sunku gyventi, juos teko parduoti.
Valstiečių šeimoje, kurioje gyvenau, buvo senutė, kuri, kiek įmanydama, mane globodavo ir glostydavo. Kai didelėje krosnyje kepdavo duoną, senutė man iškepdavo mažiuką kepaliuką ir sakydavo, kad čia yra mano kepaliukas, ir aš prisimenu, kaip skaniai grauždavau tą kepaliuką. O kai senutė skusdavo bulves, prisimenu, kaip prašydavau, kad man duotų tą žalią bulvę pagraužti. Šaltą rudenį ir žiemą, daugiausia sėdėdavau namie, nes buvo problema su drabužiais, o pavasarį, kai atšildavo oras, ir vasarą buvau išleidžiama į lauką, bet ne pasivaikščioti ar pažaisti, o ganyti žąsis, vėliau ir karves. Ne kartą būdavo taip, kad per karštą vasaros dieną, karvės nuklysdavo aš bėgdavau paskui jas ir atsidurdavau miške, nežinodavau kelio atgal. Ir reikėdavo laukti vakaro, kol karvės pačios grįždavo į namus, o kartu ir mane parvesdavo. Gyvenimas buvo nelengvas.
1944-ųjų pavasarį ir vasarą, frontui artėjant, vokiečiai traukdamiesi stengėsi visur pridaryti kuo daugiau blogų darbų. Vieną iš tų dienų žuvo mano mama.
Nepažįstama moteris su mažu vaiku bėgo gatve, pro tą namą, kur slėpėsi mano mama šaukdama: „Gelbėkit, gelbėkit!“. Mama išgirdusi šitą šauksmą išbėgo iš savo slėptuvės į gatvę ir, pašaukusi moterį su vaiku, nusivedė juos pas save. Kadangi slėptuvėje vietos buvo labai mažai, ji pati iš ten išėjo. Štai čia ir nutrūksta visos žinios apie mano mamą.
Balys Simanavičius man sakė, kad, kuomet sugrįžęs iš darbo, sužinojo apie šį įvykį, apvaikščiojo visus namus, visus pažįstamus, galvojo, gal mano mama nuėjo pasislėpti pas kitus žmones. Bet taip jos ir nesurado. Iki šiol nežinau, kaip žuvo mano mama ir kur yra jos amžino poilsio vieta.
Taigi karas pasibaigė. Mano teta, Riva Pomerancienė ir mano mama buvo susitarusios, kuri iš seserų liks gyva po karo pasiims auginti vaikus, t. y. mane ir Danutę. Ir Pomerancienė vieną gražią dieną, tai buvo 1945 ar 1946 m. atvažiavo į tą kaimą, kur aš gyvenau ir mane pasiėmė. Aišku, aš jos nepažinau, jinai man buvo visai svetimas žmogus. Nežiūrint į tai, kad kaime gyvenau sunkiomis sąlygomis, aš labai verkiau, kai mane pradėjo rengti ir vynioti į antklodę, sodinti į roges. Kadangi jau antrą kartą netekau artimų žmonių ir nežinojau, kur mane veža.
Grįžusios į Kauną, apsigyvenome Kęstučio gatvėje. Teta Riva nežinojo nei savo vyro, nei dukros likimo, jinai tiktai žinojo, kad mano tėvų nebėra. Praėjus kuriam laikui, vieną gražią dieną kažkas paskambino į duris. Teta įleido nedidelio ūgio, labai vargingai atrodantį vyrą su ilgu kareivišku apsiaustu. Pasirodo, kad tai pėsčias iš Vokietijos sugrįžo jos vyras Danielius Pomerancas! Jis nežinojo, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos, kurioje jis kalėjo, gyveno į Vokietiją išvažiavusi Kipro Petrausko žmona Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė su savo vaikais ir jo dukra Danute. Išlaisvinus Dachau kalinius, Petrauskienė bandė susisiekti su Danieliumi Pomerancu, tačiau nesėkmingai.
Taigi, apie dukros likimą nei Pomerancas nei Pomerancienė nieko nežinojo. 1946-ųjų rugpjūtį jie nusprendė mane įdukrinti ir taip aš tapau Rūta Pomerancaite.
1948-ųjų vasarą į mūsų butą pasibeldė laimingas Kipras Petrauskas ir pasakė, kad atsirado jo žmona, o kartu ir Pomerancų duktė Danutė, ir jau greitai jos grįžta iš Vokietijos. Kaip atsirado Elena Petrauskienė Vokietijoje? Tam kad nuslėptų nuo svetimų akių Danutę, Elena Petrauskienė paėmusi dvi savo dukras Guodą ir Aušrą, sūnų Leoną, seserį, motiną išvažiavo į Rainių dvarą Po to visi nuvažiavo į Palangą atostogauti. Artėjant frontui, kartu su daugeliu pabėgėlių, per Kuršių Neriją, pasitraukė į Vakarus ir Elena Petrauskienė su savo motina ir vaikais. Tik 1948 metais buvo gauta pirma žinutė, kur jie randasi. Tais pačiais 1948 metais Elena Petrauskienė su Danute Pomerancaite ir su savo dukra Aušra sugrįžo į Lietuvą. Kiti šeimos nariai išvažiavo į Australiją.
Taip gavosi, kad Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė parvežė tėvams Danieliui ir Rivai Pomerancams jų dukrą – Danutę. Abi šeimos – tiek Petrauskų, tiek Pomerancų buvo neeilinės, todėl visas Kaunas buvo pakilęs ant kojų. Ta proga netgi buvo susuktas filmukas, o Kauno teatro take surengtas specialus susitikimas: iš vienos pusės ėjo Pomerancienė su Pomerancu, iš priešingos pusės – Petrauskas su Petrauskienė. Danutei pasakė, kad Pomerancai jos tikrieji tėveliai ir kad jinai eitų juos sutikti. Danutė iki pusės kelio pribėgo, pasižiūrėjo, nužvelgė savo tikruosius tėvus, paskui apsisuko ir pasakė, kad jos tėvelis aukštas ir gražus ir sugrįžo atgal prie Petrauskų. Reikėjo ją po truputėlį pripratinti prie naujų tėvų. Iš pradžių, buvo pasakyta, kad čia jos krikšto tėvai, o Petrauskienė tikra mama. Bet nežiūrint to, ji niekaip negalėjo priprasti prie viso šito ir tekdavo naktį iš Kęstučio gatvės ją vežti į Žaliakalnį, o kai jai pasidarydavo gaila krikšto mamos, reikėjo vežti atgal į Kęstučio gatvę.
Tuo metu, kai vyko šis pripratinimo procesas, man buvo maždaug 11 metų. Petrauskienės dukra Aušra Petrauskaitė buvo metais už mane vyresnė. Kai Danutė užtrukdavo Pomerancų šeimoje, Aušrai pasidarydavo nuobodu, ji nebuvo pratusi būti viena. Tuomet mes su Aušra labai susidraugavome ir gavosi taip, kad aš įsigijau dar vienus namus, mes su Danute, galima sakyti, susikeitėme vietomis. Ir Kipro Petrausko namai tapo ir mano namais, o ponia Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė tapo trečiąja mano mama.
Taip prasidėjo turbūt, laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Ši nepaprasta moteris turėjo tiek gėrio tiek šilumos, ir taip mokėjo ją dalinti mums, vaikams, ir visiems aplinkiniams, kad mes iš jos galėjom tiesiog gerte gerti tai, ko mums taip trūko baisiais karo ir pokario metais. Ponia Petrauskienė man buvo ir bus humanizmo simboliu. Ji padarė didžiulį darbą, rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis, išgelbėjo žydų mergaitę, kuri niekada nepajuto, kad yra svetimose rankose, jautėsi lyg gyventų pas savo tikruosius tėvus, ją visi mylėjo ir globojo. Atrodytų, kad pokario metais ji galėtų pailsėti, bet ji dar globojo mane ir kitus vaikus, kuriems buvo sunku, globojo ir visas mūsų drauges. Niekada neužmiršdavo, kada kieno gimtadienis, ko kam trūksta, kieno batai suplyšo, kam reikia naujos skarelės. Žodžiu, Elena Petrauskienė mano prisiminimuose – Žmogus iš didžiosios raidės.
Vėliau mano gyvenimas susiklostė taip: pradžioje mokiausi Kaune, 1948-aisiais, kai Operos teatras persikėlė į Vilnių, mes visi irgi persikėlėme. Pasikeitėme butais, pradėjom gyventi Vilniuje. Prasidėjo mokslai. Iš pradžių mokiausi septynmetėje mokykloje. Vėliau perėjau į Salomėjos Neries mokyklą, kurią baigiau 1958 metais. Per visą tą laiką aš turėjau dvejus namus. Visi manimi rūpinosi. Kartais, pasibaigus pamokoms, nežinodavau į kuriuos namus man reikia eiti – ar pas Petrauskus, ar pas Pomerancus. Baigusi mokyklą, įstojau į Pedagoginį institutą. 1958 metais ištekėjau ir pradėjau savarankišką gyvenimą. 1960-ais gimė mano sūnus Artūras. Kadangi negalėjau kartu ir mokytis, ir vaiką prižiūrėti, įstojau į neakivaizdinį Vilniaus Universiteto skyrių. Dirbau įvairiuose darbuose, mokytojavau. Nuo 1970-jų iki pensijos dirbau Dailės muziejaus restauravimo centre.
Vilnius, 2009
Mano tėvas – Abraomas Lopianskis. Negaliu tiksliai pasakyti, kada jis gimė, maždaug 1907–1908 metais, vietos taip pat nežinau. Jis studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, baigė ekonomikos-teisės fakultetą. Mano tėvelis buvo žydų studentų Korporacijos „Vetaria“ narys, o 1930 metais ir šios korporacijos valdybos narys. Vėliau stažavosi Austrijoje.
Mano mama – Rocha Lopianskienė, jos mergautinė pavardė buvo Zolkaitė. Ji gimė apie 1913–1914 metus Kretingos miestelyje. Prieš karą mama dirbo stomatologijos kabinete medicinos sesele, ji buvo baigusi medicinos seserų mokyklą. Visi kartu gyvenome neilgai, nes 1941-ųjų birželio 22-ąją Vokietija paskelbė karą Tarybų Sąjungai ir vokiečių kariuomenė įžengė į Lietuvą. Jau 1941-ųjų liepą mūsų šeimą įkalino Kauno žydų gete.
1941 rugpjūčio 18-tą buvo paskelbtas SA hauptšturmfiurerio Jordano įsakymas, kad žydų taryba privalo surinkti 500 žydų vyrų iš išsilavinusių sluoksnių darbams Kauno miesto archyve. Prie geto vartų susirinko daugiau nei reikalauta – 534 vyrai, tarp kurių buvo ir mano tėvas. Deja, vakare niekas iš jų nebegrįžo į namus, kadangi juos visus nužudė.
Gete, kartu su mumis gyveno mano mamos sesuo Riva Pomerancienė su savo dukrele, kuriai buvo tada pusantrų metų ir jos vyras Danielius Pomerancas, žinomas prieškarinio Kauno smuikininkas.
Mano mama, kaip ir kiti geto kaliniai, vaikščiojo į priverstinius darbus mieste. Kiekvieną vakarą, grįžtant į getą, prie vartų ji būdavo apieškoma sargybinių, o gal, neduok dieve, atnešė savo šeimai trupinėlį duonos. Tokios kratos priversdavo ją baisiai kentėti, dėl nuolatinės įtampos sušlubavo jos sveikata.
Geto kaliniai sužinojo, kad vokiečiai ruošiasi vykdyti Vaikų akciją. Susirūpinę tėvai mėgino visokiais būdais gelbėti savo vaikus. Rengė slėptuves įvairiose vietose – rūsiuose, palėpėse. Mano šeima nusprendė tris vaikus – mane ir šalia gyvenusius mamos pusseserės dvynukus, truputį už mane vyresnius mergaitę ir berniuką, paslėpti krosnyje. Krosnies vidus buvo išardytas, išimtos visos plytos, kad užtektų vietos trims vaikams. Ir atėjus šiai baisiai dienai mes buvome paslėpti toje krosnyje.
Vokiečiai, įėję į butą, su guminėm lazdom viską švaistė, mėtė. Netrukus vienas iš dvynukų nusičiaudėjo, ir vokiečiai tai išgirdo. Tuoj pat jie atidarė krosnies duris ir mus visus tris ištraukė. Nors aš buvau maža, bet, matyt, ir man tai buvo neeilinis įvykis, kad iki šiol viską prisimenu. Vienas vokietis, paėmęs tuos dvynukus ir jų motiną, įsodino į mašiną ir kažkur išvežė. Kaip vėliau sužinojome – vaikus sušaudė. Mama, paėmusi mane ant rankų, lyg nujausdama kažką negero, ilgai žiūrėjo ir, pasodinusi ant poliruoto, rudo stalo, kaip šiandien prisimenu, labai pamažu rengė. Vėliau, įsodinęs mane ir mamą į mašiną, vokietis mus išvežė ir netrukus mes atsidūrėme plyname lauke. Vokietis išlipo iš mašinos, duodamas suprasti, kad mums reikia bėgti, mama, greitai mane pagriebusi, išbėgo iš mašinos ir taip mes išsigelbėjome.
Tai buvo labai geras signalas, kad reikia gelbėti mane ir kitus vaikus, kadangi kitos galimybės išgyventi gali ir neatsirasti. Tie, kas turėjo pažinčių ar pažįstamų, mėgino išvežti vaikus iš geto ir paslėpti.
Tokį pažįstamą turėjo ir mano mama. Tai buvo ponas Balys Simanavičius. Jisai dirbo Kauno kailių, fabrike, kuris vadinosi „Lapė“, buvo šio fabriko direktoriumi. Mano mama jį pažinojo dar prieš karą. Viena gražią dieną jie susitarė išvežti mane iš geto. Netrukus aš buvau užmigdyta, įdėta į bulvių maišą ir, sutarus su sargybiniu, išvežta pro geto vartus.
Balys Simanavičius mane nuvežė į kaimą netoli Kauno, pas valstiečius ir tenai paliko. Mama taip pat turėjo galimybę pasislėpti Kaune. Tas pats Balys Simanavičius jai padėjo surasti slėptuvę, viename iš Kauno rajono namų, palėpėje. Ji ilgas dienas ir naktis sėdėjo ten viena ir slapstėsi.
Grįžus rusams, nežiūrint savo gerų darbų, Balys Simanavičiaus buvo išvežtas į Sibirą. 1953–1954 metais, kai jis sugrįžo, mes ne kartą buvom susitikę. Jis man daug papasakojo apie mano tėvus, apie getą ir išnešimą iš jo.
Beveik tuo pačiu metu mano tetos Rivos Pomerancienės duktė Danutė buvo taip pat išvežta iš geto panašiom sąlygom, vėl su to paties Balio Simanavičiaus pagalba ir atiduota į visiems žinomo dainininko Kipro Petrausko šeimą. Petrauskų šeima puikiai pažinojo Danielių Pomerancą, garsų smuikininką ir jo šeimą. Patį Danielių Pomerancą vokiečiai išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Petrauskai rizikavo savo ir savo trijų vaikų gyvybėmis, priėmę globoti pusantrų metų žydų mergaitę, kuri jiems buvo atvežta užmigdyta. Petrauskus pažinojo beveik visas miestas ir, be abejo, buvo žinoma, kad jie mažų vaikų neturi.
Kaip pasakojo ponia Petrauskienė, ji labai laukė ir bijojo, kokia kalba užkalbės mergaitė, kai prabus. Mergaitę pavadino Danute.
Taigi aš ir mano pusseserė apsigyvenome pas svetimus žmones, o mano motina Rocha Lopianskienė ir teta Riva Pomerancienė slapstėsi.
Ką galėčiau pasakyti apie buvimą pas svetimus žmones? Nors aš irgi daug ko neprisimenu, kadangi buvau maža, bet tam tikros nuotrupos įstrigo į atmintį. Žmonės labai bijojo ir puikiai žinojo kuo rizikuoja, todėl ir aš buvau įbauginta, kad jeigu kas nors įeis į butą – turiu tuoj pat bėgti ir slėptis po lova. Ant durų buvo pakabintas varpelis, kuris pranešdavo apie kiekvieną ateinantį.
Taip prasidėjo mano sunkus gyvenimas: nebuvo kam mane prižiūrėti, šukuoti, valgydinti, niekas su manim žaidė. Atsimenu į kaimą mane atvežė su ilgais plaukais. Tačiau vėliau juos teko nusikirpti trumpai, kad nereiktų plauti ir šukuoti.
Mano mamos prašymu, ponas Balys Simanavičius mane aplankė, nes mamai buvo labai svarbu sužinoti kaip aš gyvenu, ar pripratau prie naujos vietos. Ponas Simanavičius vėliau man papasakojo apie savo apsilankymą. Išgirdusi skambantį varpelį, aš tuoj pat puoliau slėptis po lova. Ir kaip jis tik manęs neprašė, kad išlysčiau, kad jis nori su manim pašnekėti, įtikinėjo, kad jis savas, mano mamos pažįstamas, aš vis tiek neišlindau. Paskui tik supratom, kodėl taip buvo. Tuo metu jisai buvo apsirengęs ilgu, odiniu paltu, o vokiečiai, kiek ir man pačiai teko matyti, irgi vaikščiojo su ilgais, odiniais paltais, todėl pagalvojusi, kad tai vokietis, aš taip ir neišlindau. Aišku, kad susitikęs su mama jis nepasakė, kad aš taip ir pratūnojau visą laiką po lova ir kad su juo net nešnekėjau, bet patikino mamą, kad viskas labai gerai, kad aš gerai atrodau. Nors toli gražu ne viskas buvo gerai. Mama, tarsi ką nujausdama, man buvo pasiuvusi daug įvairių drabužių, bet kadangi buvo sunku gyventi, juos teko parduoti.
Valstiečių šeimoje, kurioje gyvenau, buvo senutė, kuri, kiek įmanydama, mane globodavo ir glostydavo. Kai didelėje krosnyje kepdavo duoną, senutė man iškepdavo mažiuką kepaliuką ir sakydavo, kad čia yra mano kepaliukas, ir aš prisimenu, kaip skaniai grauždavau tą kepaliuką. O kai senutė skusdavo bulves, prisimenu, kaip prašydavau, kad man duotų tą žalią bulvę pagraužti. Šaltą rudenį ir žiemą, daugiausia sėdėdavau namie, nes buvo problema su drabužiais, o pavasarį, kai atšildavo oras, ir vasarą buvau išleidžiama į lauką, bet ne pasivaikščioti ar pažaisti, o ganyti žąsis, vėliau ir karves. Ne kartą būdavo taip, kad per karštą vasaros dieną, karvės nuklysdavo aš bėgdavau paskui jas ir atsidurdavau miške, nežinodavau kelio atgal. Ir reikėdavo laukti vakaro, kol karvės pačios grįždavo į namus, o kartu ir mane parvesdavo. Gyvenimas buvo nelengvas.
1944-ųjų pavasarį ir vasarą, frontui artėjant, vokiečiai traukdamiesi stengėsi visur pridaryti kuo daugiau blogų darbų. Vieną iš tų dienų žuvo mano mama.
Nepažįstama moteris su mažu vaiku bėgo gatve, pro tą namą, kur slėpėsi mano mama šaukdama: „Gelbėkit, gelbėkit!“. Mama išgirdusi šitą šauksmą išbėgo iš savo slėptuvės į gatvę ir, pašaukusi moterį su vaiku, nusivedė juos pas save. Kadangi slėptuvėje vietos buvo labai mažai, ji pati iš ten išėjo. Štai čia ir nutrūksta visos žinios apie mano mamą.
Balys Simanavičius man sakė, kad, kuomet sugrįžęs iš darbo, sužinojo apie šį įvykį, apvaikščiojo visus namus, visus pažįstamus, galvojo, gal mano mama nuėjo pasislėpti pas kitus žmones. Bet taip jos ir nesurado. Iki šiol nežinau, kaip žuvo mano mama ir kur yra jos amžino poilsio vieta.
Taigi karas pasibaigė. Mano teta, Riva Pomerancienė ir mano mama buvo susitarusios, kuri iš seserų liks gyva po karo pasiims auginti vaikus, t. y. mane ir Danutę. Ir Pomerancienė vieną gražią dieną, tai buvo 1945 ar 1946 m. atvažiavo į tą kaimą, kur aš gyvenau ir mane pasiėmė. Aišku, aš jos nepažinau, jinai man buvo visai svetimas žmogus. Nežiūrint į tai, kad kaime gyvenau sunkiomis sąlygomis, aš labai verkiau, kai mane pradėjo rengti ir vynioti į antklodę, sodinti į roges. Kadangi jau antrą kartą netekau artimų žmonių ir nežinojau, kur mane veža.
Grįžusios į Kauną, apsigyvenome Kęstučio gatvėje. Teta Riva nežinojo nei savo vyro, nei dukros likimo, jinai tiktai žinojo, kad mano tėvų nebėra. Praėjus kuriam laikui, vieną gražią dieną kažkas paskambino į duris. Teta įleido nedidelio ūgio, labai vargingai atrodantį vyrą su ilgu kareivišku apsiaustu. Pasirodo, kad tai pėsčias iš Vokietijos sugrįžo jos vyras Danielius Pomerancas! Jis nežinojo, kad visai netoli Dachau koncentracijos stovyklos, kurioje jis kalėjo, gyveno į Vokietiją išvažiavusi Kipro Petrausko žmona Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė su savo vaikais ir jo dukra Danute. Išlaisvinus Dachau kalinius, Petrauskienė bandė susisiekti su Danieliumi Pomerancu, tačiau nesėkmingai.
Taigi, apie dukros likimą nei Pomerancas nei Pomerancienė nieko nežinojo. 1946-ųjų rugpjūtį jie nusprendė mane įdukrinti ir taip aš tapau Rūta Pomerancaite.
1948-ųjų vasarą į mūsų butą pasibeldė laimingas Kipras Petrauskas ir pasakė, kad atsirado jo žmona, o kartu ir Pomerancų duktė Danutė, ir jau greitai jos grįžta iš Vokietijos. Kaip atsirado Elena Petrauskienė Vokietijoje? Tam kad nuslėptų nuo svetimų akių Danutę, Elena Petrauskienė paėmusi dvi savo dukras Guodą ir Aušrą, sūnų Leoną, seserį, motiną išvažiavo į Rainių dvarą Po to visi nuvažiavo į Palangą atostogauti. Artėjant frontui, kartu su daugeliu pabėgėlių, per Kuršių Neriją, pasitraukė į Vakarus ir Elena Petrauskienė su savo motina ir vaikais. Tik 1948 metais buvo gauta pirma žinutė, kur jie randasi. Tais pačiais 1948 metais Elena Petrauskienė su Danute Pomerancaite ir su savo dukra Aušra sugrįžo į Lietuvą. Kiti šeimos nariai išvažiavo į Australiją.
Taip gavosi, kad Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė parvežė tėvams Danieliui ir Rivai Pomerancams jų dukrą – Danutę. Abi šeimos – tiek Petrauskų, tiek Pomerancų buvo neeilinės, todėl visas Kaunas buvo pakilęs ant kojų. Ta proga netgi buvo susuktas filmukas, o Kauno teatro take surengtas specialus susitikimas: iš vienos pusės ėjo Pomerancienė su Pomerancu, iš priešingos pusės – Petrauskas su Petrauskienė. Danutei pasakė, kad Pomerancai jos tikrieji tėveliai ir kad jinai eitų juos sutikti. Danutė iki pusės kelio pribėgo, pasižiūrėjo, nužvelgė savo tikruosius tėvus, paskui apsisuko ir pasakė, kad jos tėvelis aukštas ir gražus ir sugrįžo atgal prie Petrauskų. Reikėjo ją po truputėlį pripratinti prie naujų tėvų. Iš pradžių, buvo pasakyta, kad čia jos krikšto tėvai, o Petrauskienė tikra mama. Bet nežiūrint to, ji niekaip negalėjo priprasti prie viso šito ir tekdavo naktį iš Kęstučio gatvės ją vežti į Žaliakalnį, o kai jai pasidarydavo gaila krikšto mamos, reikėjo vežti atgal į Kęstučio gatvę.
Tuo metu, kai vyko šis pripratinimo procesas, man buvo maždaug 11 metų. Petrauskienės dukra Aušra Petrauskaitė buvo metais už mane vyresnė. Kai Danutė užtrukdavo Pomerancų šeimoje, Aušrai pasidarydavo nuobodu, ji nebuvo pratusi būti viena. Tuomet mes su Aušra labai susidraugavome ir gavosi taip, kad aš įsigijau dar vienus namus, mes su Danute, galima sakyti, susikeitėme vietomis. Ir Kipro Petrausko namai tapo ir mano namais, o ponia Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė tapo trečiąja mano mama.
Taip prasidėjo turbūt, laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Ši nepaprasta moteris turėjo tiek gėrio tiek šilumos, ir taip mokėjo ją dalinti mums, vaikams, ir visiems aplinkiniams, kad mes iš jos galėjom tiesiog gerte gerti tai, ko mums taip trūko baisiais karo ir pokario metais. Ponia Petrauskienė man buvo ir bus humanizmo simboliu. Ji padarė didžiulį darbą, rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybėmis, išgelbėjo žydų mergaitę, kuri niekada nepajuto, kad yra svetimose rankose, jautėsi lyg gyventų pas savo tikruosius tėvus, ją visi mylėjo ir globojo. Atrodytų, kad pokario metais ji galėtų pailsėti, bet ji dar globojo mane ir kitus vaikus, kuriems buvo sunku, globojo ir visas mūsų drauges. Niekada neužmiršdavo, kada kieno gimtadienis, ko kam trūksta, kieno batai suplyšo, kam reikia naujos skarelės. Žodžiu, Elena Petrauskienė mano prisiminimuose – Žmogus iš didžiosios raidės.
Vėliau mano gyvenimas susiklostė taip: pradžioje mokiausi Kaune, 1948-aisiais, kai Operos teatras persikėlė į Vilnių, mes visi irgi persikėlėme. Pasikeitėme butais, pradėjom gyventi Vilniuje. Prasidėjo mokslai. Iš pradžių mokiausi septynmetėje mokykloje. Vėliau perėjau į Salomėjos Neries mokyklą, kurią baigiau 1958 metais. Per visą tą laiką aš turėjau dvejus namus. Visi manimi rūpinosi. Kartais, pasibaigus pamokoms, nežinodavau į kuriuos namus man reikia eiti – ar pas Petrauskus, ar pas Pomerancus. Baigusi mokyklą, įstojau į Pedagoginį institutą. 1958 metais ištekėjau ir pradėjau savarankišką gyvenimą. 1960-ais gimė mano sūnus Artūras. Kadangi negalėjau kartu ir mokytis, ir vaiką prižiūrėti, įstojau į neakivaizdinį Vilniaus Universiteto skyrių. Dirbau įvairiuose darbuose, mokytojavau. Nuo 1970-jų iki pensijos dirbau Dailės muziejaus restauravimo centre.
Vilnius, 2009