išgelbėti žydų vaikai
Sara Levinaitė-Burmenko
Kaimynai neįskundė
Sara Levinaitė-Burmenko
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano mama Sonia, gimusi 1916 m., viena iš neturtingos Šmuelio ir Saros Krigerių šeimos dukterų, augo Žasliuose, miestelyje netoli Kauno. Senelė Sara mirė jauna, o senelis Šmuelis su dviem dukterimis Fania ir Rachel, ieškodamas geresnio gyvenimo, dar prieš karą emigravo į Pietų Afriką. Tik teta Lena ir mano mama liko Kaune. Penktosios mamos sesers likimas man nežinomas.
Kiti seneliai Isakas ir Fruma Levinai prieš karą gyveno Odesoje. Jie užaugino 10 vaikų. Isakas buvo laivo kapitonas caro karo laivyne, vėliau plaukiojo prekybiniais laivais. 1917 m. prasidėjus revoliucijai senelis surinko visą savo gausią šeimyną ir nuplukdė ją į Turkiją. Nežinia, kodėl du jo sūnūs neplaukė kartu. Vienas jų buvo mano tėvas Leibelis Levinas, kuris kažkokiu būdu atvyko į Lietuvą ir čia sutiko mano būsimą mamą.
Kai tėvus nuvarė į Kauno getą, mama laukėsi. Kad paslėptų nėštumą nuo vokiečių akių, ji vilkėjo ankštus drabužius. Gimiau 1941 m. lapkričio 4-ąją. Netrukus tėvai nutarė mane perduoti tetai Lenai. Ji buvo ištekėjusi už lietuvio Kolios Stonio. Mėlynakė ir šviesiaplaukė Lena pragyveno karą kaip lietuvė. Stoniai turėjo tris vaikus: Rūtą, Saulių ir Mėtą.
Kažkas mane užmigdė, kad neverkčiau. Jau buvo sutarta, kur lauks teta. Tėvai paguldė mane į pintinę ir prie spygliuotos tvoros perdavė tą pintinę Lenai. Praėjus daug metų Lena pasakojo netoli sutartos vietos mačiusi vokiečių kareivius. Labai išsigandusi ji nubėgo pasislėpti į gretimą namą, galiausiai saugiai parėjo namo.
Beveik visą laiką tūnojau namie, nes teta su dėde saugojosi vokiečių ir kaimynų. Vieną sykį išėjau į lauką su teta ir pusbroliais, o pro šalį einantis vokiečių kareivis paklausė: „Kaip čia viena mergaitė juodaplaukė, nors visi kiti vaikai šviesūs?“ Mūsų laimei, kaimynai buvo geri žmonės ir manes neįskundė, nors ir žinojo, kad esu žydaitė.
Tėvas mirė gete. Jam, buhalteriui, darbas statybose buvo per sunkus. Vėliau vienas jo draugų man pasakojo, kad jo veido odos poros buvo užsikimšusios nuo kalkių, nes nebuvę jokių sąlygų nusiprausti. Mama buvo išsiųsta į Štuthofą ir išgyveno. Grįžusi iš koncentracijos stovyklos, ji irgi apsistojo pas tetą, kad aš prie jos priprasčiau. Pradžioje nepripažinau jos. Sakydavau, kad mano mama yra „mažoji mama“. Praėjo gerokai laiko, kol suvokiau, kuri yra mano tikroji mama. Sara (dešinėje) su Lena Stoniene ir jos vaikais per karą
1946 m. mama ištekėjo antrą kartą. Visi trys persikraustėm į atskirą butą. Patėvis Šaulis Buršteinas tapo man geru tėvu. Jis irgi buvo geto kalinys. Šaulis grįžo į Lietuvą iš koncentracijos stovyklos, tikėdamasis rasti savo žmoną ir sūnų. Deja, jo dideliam liūdesiui, paaiškėjo, kad jiedu nužudyti dujų kamerose.
Pirmoji mano kalba buvo lietuvių, jos išmokau tetos namuose. Namie su tėvais kalbėjau jidiš. Dvejus metus lankiau žydų mokyklą. Labai ją mėgau. Gaudavau gerus pažymius ir tarp žydų vaikų jaučiausi puikiai. Tačiau 1950 m. uždarius šią mokyklą, tėvai mane nusiuntė į rusiškąją. Man ten nepatiko, nes nemokėjau nė žodžio rusiškai ir neturėjau draugų. Pažymiai pasidarė prasti. Tačiau baimindamiesi lietuvių antisemitizmo, tėvai jokiu būdu nesutiko atiduoti manęs į lietuvišką mokyklą. Rusų mokykloje antisemitizmo nejutau, bet mieste jis buvo labai juntamas. Sykį ėjau namo iš čiuožyklos. Buvo šalta, kepuraitę prisisegiau prie plaukų segtuku. Keturi paaugliai lietuviai eidami priešais šaukė: „Sara, Sara“ – jie nežinojo mano vardo, bet matė, kad esu žydė. Jei būčiau buvusi berniukas, būtų pravardžiavę Abramu. Vienas iš paauglių nuplėšė man kepuraitę. Labai skaudėjo, nes ji buvo prisegta prie plaukų. Kepuraitės jie man negrąžino. Buvau, aišku, labai išsigandusi.
Vėliau, jau ištekėjusi, kai dukrai Helenai buvo tik devyni mėnesiai, su šeima persikrausčiau į studentų bendrabutį, ten visi kaimynai buvo lietuviai. Tą laikotarpį prisimenu kaip vieną sunkiausių gyvenime. Kaimynai mane vadino žydelka. Vaikystėje dukra irgi kentė pažeminimą, pareidavo namo verkdama dėl to, kad kaimynai ją pravardžiuoja žydelka. Po trejų metų gimė sūnus Danas.
Baigiau inžineriją Kauno politechnikos institute. Susipažinau su savo būsimu vyru Marku Burmenko, kuris buvo atvykęs į Kauną iš Ukrainos, iš Kijevo, mokytis elektros inžinerijos specialybės. Markas mokykloje buvo puikus mokinys, bet baiminosi neįstosiąs į universitetą savo mieste, nors jo tėvasbuvo Raudonosios armijos savanoris, dalyvavo kare ir žuvo. Antisemitizmas Ukrainoje buvo labai juntamas, dar gerokai stipriau negu Lietuvoje.
Baigęs studijas Markas ieškojo darbo Kijeve. Garsus mokslininkas po sėkmingo pokalbio norėjo jį priimti į darbą, tačiau kadrų skyrius nedavė sutikimo. Tai skambėjo kaip anekdotas, bet kadrų skyriaus darbuotojai įrodinėjo, kad Markas netinkamas. Mokslininkas jam pasakė: „Markai, man tikrai gėda, esu be galo nusivylęs šia sistema. Maniau, jog mūsų įstaigoje nėra diskriminacijos. Aš labai apgailestauju.“
Tėvai norėjo išvykti iš Lietuvos jau man gimus. Jie ilgai laukė šios savo svajonės įgyvendinimo. Kartu su mano broliu Moše, gimusiu 1947-aisiais, jie emigravo į Izraelį 1972 m. gegužę. Mano šeima negalėjo vykti kartu dėl vyro darbo – tuomet jis dirbo institute, vadinamame įslaptintu, nors iš tikrųjų nebuvo jokių paslapčių nei jo asmeniniame, nei instituto darbe. 1976-ųjų pabaigoje emigravome į Jungtines Valstijas.
2012, Niujorkas, JAV
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Sara Levinaitė-Burmenko
Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano mama Sonia, gimusi 1916 m., viena iš neturtingos Šmuelio ir Saros Krigerių šeimos dukterų, augo Žasliuose, miestelyje netoli Kauno. Senelė Sara mirė jauna, o senelis Šmuelis su dviem dukterimis Fania ir Rachel, ieškodamas geresnio gyvenimo, dar prieš karą emigravo į Pietų Afriką. Tik teta Lena ir mano mama liko Kaune. Penktosios mamos sesers likimas man nežinomas.
Kiti seneliai Isakas ir Fruma Levinai prieš karą gyveno Odesoje. Jie užaugino 10 vaikų. Isakas buvo laivo kapitonas caro karo laivyne, vėliau plaukiojo prekybiniais laivais. 1917 m. prasidėjus revoliucijai senelis surinko visą savo gausią šeimyną ir nuplukdė ją į Turkiją. Nežinia, kodėl du jo sūnūs neplaukė kartu. Vienas jų buvo mano tėvas Leibelis Levinas, kuris kažkokiu būdu atvyko į Lietuvą ir čia sutiko mano būsimą mamą.
Kai tėvus nuvarė į Kauno getą, mama laukėsi. Kad paslėptų nėštumą nuo vokiečių akių, ji vilkėjo ankštus drabužius. Gimiau 1941 m. lapkričio 4-ąją. Netrukus tėvai nutarė mane perduoti tetai Lenai. Ji buvo ištekėjusi už lietuvio Kolios Stonio. Mėlynakė ir šviesiaplaukė Lena pragyveno karą kaip lietuvė. Stoniai turėjo tris vaikus: Rūtą, Saulių ir Mėtą.
Kažkas mane užmigdė, kad neverkčiau. Jau buvo sutarta, kur lauks teta. Tėvai paguldė mane į pintinę ir prie spygliuotos tvoros perdavė tą pintinę Lenai. Praėjus daug metų Lena pasakojo netoli sutartos vietos mačiusi vokiečių kareivius. Labai išsigandusi ji nubėgo pasislėpti į gretimą namą, galiausiai saugiai parėjo namo.
Beveik visą laiką tūnojau namie, nes teta su dėde saugojosi vokiečių ir kaimynų. Vieną sykį išėjau į lauką su teta ir pusbroliais, o pro šalį einantis vokiečių kareivis paklausė: „Kaip čia viena mergaitė juodaplaukė, nors visi kiti vaikai šviesūs?“ Mūsų laimei, kaimynai buvo geri žmonės ir manes neįskundė, nors ir žinojo, kad esu žydaitė.
Tėvas mirė gete. Jam, buhalteriui, darbas statybose buvo per sunkus. Vėliau vienas jo draugų man pasakojo, kad jo veido odos poros buvo užsikimšusios nuo kalkių, nes nebuvę jokių sąlygų nusiprausti. Mama buvo išsiųsta į Štuthofą ir išgyveno. Grįžusi iš koncentracijos stovyklos, ji irgi apsistojo pas tetą, kad aš prie jos priprasčiau. Pradžioje nepripažinau jos. Sakydavau, kad mano mama yra „mažoji mama“. Praėjo gerokai laiko, kol suvokiau, kuri yra mano tikroji mama. Sara (dešinėje) su Lena Stoniene ir jos vaikais per karą
1946 m. mama ištekėjo antrą kartą. Visi trys persikraustėm į atskirą butą. Patėvis Šaulis Buršteinas tapo man geru tėvu. Jis irgi buvo geto kalinys. Šaulis grįžo į Lietuvą iš koncentracijos stovyklos, tikėdamasis rasti savo žmoną ir sūnų. Deja, jo dideliam liūdesiui, paaiškėjo, kad jiedu nužudyti dujų kamerose.
Pirmoji mano kalba buvo lietuvių, jos išmokau tetos namuose. Namie su tėvais kalbėjau jidiš. Dvejus metus lankiau žydų mokyklą. Labai ją mėgau. Gaudavau gerus pažymius ir tarp žydų vaikų jaučiausi puikiai. Tačiau 1950 m. uždarius šią mokyklą, tėvai mane nusiuntė į rusiškąją. Man ten nepatiko, nes nemokėjau nė žodžio rusiškai ir neturėjau draugų. Pažymiai pasidarė prasti. Tačiau baimindamiesi lietuvių antisemitizmo, tėvai jokiu būdu nesutiko atiduoti manęs į lietuvišką mokyklą. Rusų mokykloje antisemitizmo nejutau, bet mieste jis buvo labai juntamas. Sykį ėjau namo iš čiuožyklos. Buvo šalta, kepuraitę prisisegiau prie plaukų segtuku. Keturi paaugliai lietuviai eidami priešais šaukė: „Sara, Sara“ – jie nežinojo mano vardo, bet matė, kad esu žydė. Jei būčiau buvusi berniukas, būtų pravardžiavę Abramu. Vienas iš paauglių nuplėšė man kepuraitę. Labai skaudėjo, nes ji buvo prisegta prie plaukų. Kepuraitės jie man negrąžino. Buvau, aišku, labai išsigandusi.
Vėliau, jau ištekėjusi, kai dukrai Helenai buvo tik devyni mėnesiai, su šeima persikrausčiau į studentų bendrabutį, ten visi kaimynai buvo lietuviai. Tą laikotarpį prisimenu kaip vieną sunkiausių gyvenime. Kaimynai mane vadino žydelka. Vaikystėje dukra irgi kentė pažeminimą, pareidavo namo verkdama dėl to, kad kaimynai ją pravardžiuoja žydelka. Po trejų metų gimė sūnus Danas.
Baigiau inžineriją Kauno politechnikos institute. Susipažinau su savo būsimu vyru Marku Burmenko, kuris buvo atvykęs į Kauną iš Ukrainos, iš Kijevo, mokytis elektros inžinerijos specialybės. Markas mokykloje buvo puikus mokinys, bet baiminosi neįstosiąs į universitetą savo mieste, nors jo tėvasbuvo Raudonosios armijos savanoris, dalyvavo kare ir žuvo. Antisemitizmas Ukrainoje buvo labai juntamas, dar gerokai stipriau negu Lietuvoje.
Baigęs studijas Markas ieškojo darbo Kijeve. Garsus mokslininkas po sėkmingo pokalbio norėjo jį priimti į darbą, tačiau kadrų skyrius nedavė sutikimo. Tai skambėjo kaip anekdotas, bet kadrų skyriaus darbuotojai įrodinėjo, kad Markas netinkamas. Mokslininkas jam pasakė: „Markai, man tikrai gėda, esu be galo nusivylęs šia sistema. Maniau, jog mūsų įstaigoje nėra diskriminacijos. Aš labai apgailestauju.“
Tėvai norėjo išvykti iš Lietuvos jau man gimus. Jie ilgai laukė šios savo svajonės įgyvendinimo. Kartu su mano broliu Moše, gimusiu 1947-aisiais, jie emigravo į Izraelį 1972 m. gegužę. Mano šeima negalėjo vykti kartu dėl vyro darbo – tuomet jis dirbo institute, vadinamame įslaptintu, nors iš tikrųjų nebuvo jokių paslapčių nei jo asmeniniame, nei instituto darbe. 1976-ųjų pabaigoje emigravome į Jungtines Valstijas.
2012, Niujorkas, JAV
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014