išgelbėti žydų vaikai

1943-iųjų gruodį, prieš pat savo penkioliktąjį gimtadienį, sužinojusi, kad iš geto pabėgo mano bendraamžė, parašiau dienoraštyje: „Chavka išėjo iš geto į miestą. Gaila. Mama, aš irgi noriu! Aš noriu gyventi!“ Aš dirbau „Gumos“ fabrike prie konvejerio, kaip ir pridera penkiolikmetei. Kai dirbi prie konvejerio, nepažiopsosi, reikia mikliai judinti pirštelius klijuojant detales. Vos vos užsižiopsojai – ir jau tu prapuolusi, prapuolė ir tavo skysta, skaidri sriuba – zuppe. Staiga mane iškviečia į kontorą. Ir dabar prisimenu savo išgyvenimus – kaip aš ten pasirodysiu tokia nešvari, nuskurusi, nelaiminga. Kontoroje sėdėjo nepažįstama moteris. Ji manęs paklausė, ar aš prisimenu savo mokytoją Petronėlę Lastienę ir ar norėčiau eiti pas ją. Kurgi nenorėsi, noriu, labai noriu! Nepažįstamoji buvo Bronė Pajedaitė. Per karą mes daugiau nesimatėme, tačiau po išlaisvinimo ji suvaidino didžiulį vaidmenį tolesniame mano gyvenime. Mano tėvas kartu su daktare Kisina parengė detalų mano pabėgimo iš geto planą, ir man, pagailėtai fortūnos, pasisekė. 1944 metų balandžio 7-a diena. Aš pabėgu iš geto. Taigi einu, einu pas savo Kauno 5-osios gimnazijos istorijos mokytoją – Petronėlę Lastienę. Jinai pažadėjo priimti mane. Perėjusi per visą miestą, pagaliau pasiekiu Donelaičio gatvę. Gatvė pasisuka ir pereina į akligatvį. Visai kaip plane, kurį įsiminiau iš daktarės Kisinos piešinio. Buvusi čia ne kartą, ji nupiešė man smulkų planą. Ankstyvas rytas, kažkur gieda gaidys. Girdėti muzika. Aš trypčioju prie vartelių. Lyg ir ankstoka dar belstis pas žmones, nepatogu. Bet negaliu ir labai ilgai čia užsilaikyti. Aš juk už įstatymo ribų, neturiu teisės čia būti... Lėtai lipu laiptais. Trečiame aukšte pasibeldžiu į vos vos praviras duris ir iš karto papuolu į savo mokytojos glėbį. Pasirodo, manęs čia laukė! Petronėlė iš karto kažkam skambina ir praneša, kad atėjo Elenutė. Ar tai aš Elenutė? Keista... Petronėlė man duoda gimimo liudijimą, niekada anksčiau nesu mačiusi tokio dokumento. Ten aiškiai parašyta, jog aš esu Elenutė Savickaitė, Aldonos duktė. Toje vietoje, kur turėtų būti tėvo pavardė – riebus brūkšnys: Aldonos duktė. Aš drovėdamasi klausiu: „Man atrodo, kad čia turėtų būti įrašyta tėvo pavardė?“ Petronėlė juokiasi: „Nereikia tėvo, taip paprasčiau...“ Gera jai juoktis, o man kaip? Maža to, kad man davė svetimą vardą ir pavardę, tai dar ir tėvą atėmė. Karštai mylimas tėveli, aš juk tada nežinojau, kad su tavimi atsisveikinu amžinai... Aš taip didžiavausi tavimi. Tu gydei žmones, stengeisi palengvinti psichikos ligonių kančias, hipnoze gydei alkoholikus. Rašei straipsnius į žurnalą „Šeima ir mokykla“ apie vaikų ir paauglių auklėjimą, skaitei paskaitas iš psichiatrijos srities, pateikdamas daugybę pavyzdžių iš savo didelės praktikos. Būdamas Lietuvos kariuomenės gydytojas, tu prisiekei savo ištikimybę Lietuvai. Savo priesaiką ištesėjai. Tačiau Lietuva nė piršto nepajudino, kad padėtų savo piliečiui, kaip tai padarė Suomija, Bulgarija ir kai kurios kitos šalys. Petronėlė Lastienė buvo graži vidutinio amžiaus moteris. Kažkas didingo buvo joje, elgėsi labai oriai, lyg jausdama savo vertę. Drąsi ir ryžtinga, žavinga ir išsilavinusi. Gerai mokėjo rusų kalbą. Prisimenu, kaip ji persigando, perskaičiusi mano laišką tėvams, kuriame klaidų buvo daugiau nei žodžių... Petronėlė taip pat buvo įgijusi ir medicininį išsilavinimą, kurį laiką dirbo medicinos sesele. Ji turėjo neblogą biblioteką rusų kalba, tai man padėjo leisti ilgas dienas jos bute, iš kurio aš neišeidavau. Petronėlė skyrė man vieną iš dviejų savo kambarių ir pasakė, kad čia ką tik gyveno Lietuvos Prezidento Stulginskio duktė. Detaliau aš neklausinėjau ir nesistebėjau, kadangi buvau įpratusi niekuo nesistebėti ir nieko neklausinėti. Be manęs, Petronėlė gelbėjo daktarės Nemenčikienės sūnų, dvi daktarės Kisinos dukras ir kitus, apie kuriuos aš nieko konkretaus negaliu pasakyti. Kai aš pas Petronėlę Lastienę atėjau iš geto, ji gyveno privačiame name Donelaičio 14 a, akligatvyje. Tai buvo trijų aukštų namas, priklausęs jos giminaitei ginekologei Bliudžiūtei. Pirmame aukšte gyveno Lastienės sesuo daktarė Mikužienė su šeima, antrame – daktarė Bliudžiūtė, o trečiame ji pati – Petronėlė Lastienė. Sodo takelis vedė į profesoriaus Mažylio namą, jo žmona buvo Petronėlės Lastienės teta. Šiuo takeliu aš keletą kartų buvau lydima į prof. Mažylio namus nakvoti, kai pas Petronėlę Lastienę buvo per daug „gyventojų“... Taip prasidėjo mano nenuspėjama kelionė – iš vienų gerų žmonių pereidavau pas kitus, vis keisdama gyvenamąją vietą... Šie žmonės buvo didvyriai. Man taip norėjosi šaukti: neatidarykite man durų, juk aš pažymėta mirtį nešančiu ženklu! Tačiau labiau už viską norėjau gyventi... Veronika Žvironaitė buvo netekėjusi, ji gyveno kartu su savo brolio Kazimiero šeima Kaune, Žaliakalnyje, Tulpių gatvėje. Šiame name Veronika turėjo didelį kambarį, kuriuo dalijosi su manim. Ji buvo mano biologijos mokytoja ir inspektorė Kauno 5-ojoje gimnazijoje. Buvo nepaprastai jautri svetimam skausmui, spinduliavo šilumą ir meilę. Jai aš jaučiau ypatingą artumą, ji mane suprasdavo iš poros žodžių. Ir kaip tik su ja išgyvenau du nemalonius įvykius. Pirmas susijęs su Dostojevskiu. Taip, su tuo pačiu – Fiodoru Michailovičiumi. Aš sėdėjau kambaryje ir skaičiau knygą, kai Veronikos atėjo aplankyti jos kolegė. Viešnia pasirodė esanti smalsi, pasidomėjo, ką mergaitė skaito, o mergaitė skaitė „Nusikaltimą ir bausmę“. Ak, kokia protinga mergaitė. Tačiau kitą dieną kolegė pasakė Veronikai: „Tu slapstai žydaitę. Pagalvok, ar lietuvaitė skaitytų Dostojevskį originalo kalba, rusiškai?“ Pasisekė, kad ji niekam nepasakė. Kitas atvejis buvo daug baisesnis. Vieną naktį pas mus įsiveržė vokiečių kareiviai ir ėmė daryti kratą. Ieškojo visur: po lova, spintose, lakstė po visą butą. Į klausimą „Ko ieškote?“ atsakė, kad ieško prapuolusio kažkokio vaiko. Žinoma, aš pagalvojau, jog ieško manęs. Tą patį pagalvojo ir Veronika, ji labai išsigando. Juk tame pačiame bute gyveno trys jos sūnėnai, maži berniukai, ji neturėjo teisės taip rizikuoti. Todėl po „saugumo tarybos“ posėdžio buvo nuspręsta išsiųsti mane į kaimą. Taip aš atsisveikinau su Veronika Žvironaite... Ir nusirito siūlų kamuolėlis iki Latvijos sienos... Ten, gražiame Pakamačių dvare, gyveno labai geri žmonės – Vera ir Petras Effertai. Petras Effertas buvo to dvaro valdytojas. Vera – Petronėlės Lastienės sesuo. Pro didelį Pakamačių dvaro sodą tekėjo siaura srauni upelė Kamatė. Šalia ošė miškas. Tyki ir labai vaizdinga vieta tapo manaisiais namais iki Raudonosios armijos atėjimo. Čia aš gyvenau ir kaip galėdama stengiausi padėti visuose būtinuose namų ūkio darbuose... Pirmoji mano užduotis – baidyti varnėnus. Taip, taip – atstojau baidyklę didžiuliame nepaprastai skanių vyšnių sode. Šios vyšnios varnėnams labai patiko, jie ištisais pulkais atskrisdavo. Man davė dvi medines tarškykles daužykles, vaikščiojau po sodą jas barškindama. Pradžioje varnėnai jų labai bijojo, vėliau priprato. Užtat vyšnių prisivalgydavau iki soties, prisikišdavau už abiejų skruostų, ačiū Dievui, kad nereikėjo dainuoti... Ravėjau darželį, rinkau uogas, netgi bandžiau melžti karvę, tačiau šis mano bandymas baigėsi liūdnai. Karvė įspyrė, ir brangiausias turtas – pienas išsipylė. Dar man labai patiko mušti sviestą. Į medinį indą supildavo grietinėlę, įstatydavo stūmoklį, kurį reikėjo ilgai aukštyn žemyn stumdyti, kol pradėdavo darytis sviestas. Dažnai prisimindavau Petronėlės pasakojimą apie dvi varles, įkritusias į grietinėlę. Viena iškart pasidavė ir žuvo, o kita atkakliai kapstėsi palei indo sieneles, vis krisdama žemyn, vėl ropšdamasi į viršų, kol pagaliau suplakė sviestą ir taip išsikapstė į paviršių. Šią istoriją Petronėlė mums papasakojo per pamoką. Taip nesunkiai darbuojantis ir bėgo dienos tarp gerų žmonių, gražioje gamtoje. Retkarčiais kokie nors nemalonumai ir čia nutikdavo, tačiau, palyginus su miestu, tai buvo tyki užuolanka. Frontas čia priartėdavo prie mūsų dvaro, čia nutoldavo. Išradingasis Petras pakabino ant sienos dvipusį potretą: iš vienos pusės žiūrėjo nepakenčiamas baisusis tironas Hitleris, o iš kitos – diktatorius Stalinas. Atsižvelgiant į kariuomenę – kokia priartėdavo – Petras sukinėdavo portretą. Tačiau vieną gražią dieną Vera ir Petras susiruošė į kelionę. Jie labai bijojo bolševikų ir aiškiai suprato, kad Sibiro neišvengs. Tuo labiau, kad Veros brolis dar 1940-aisiais buvo ištremtas. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad Petronėlė buvo nuteista ir dešimt metų praleido lageryje. Vera man pasiūlė važiuoti kartu į Vokietiją. Ir štai tada aš prisipažinau, kad esu žydė ir vokiečių bijau labiau nei rusų (jos vyras Petras tai ir anksčiau žinojo, tačiau nesakė savo žmonai nenorėdamas jos gąsdinti). Paaiškėjo, kad Vera su Petru norėjo mane įsidukrinti, manydami kad, esu našlaitė, savų vaikų jie neturėjo. Išvažiuodama Vera man palinkėjo: „Lieki didelio dvaro mažąja šeimininke. Šeimininkauk.“ Taip ir tapau dvaro „šeimininke“. Tada man buvo penkiolika... Kai Pakamačiuose jau nebeturėjau ką veikti, grįžau į Kauną. Apsigyvenau pas Bronę Pajedaitę, pas ją jau radau savo draugę Onutę Keilsonaitę. Bronė priglaudė dvi našlaites, dalijosi savo prakaitu uždirbta duona. Pas Bronę gyvenau iki pat jos arešto KGB 1945 metų rugsėjo 18-ąją. Ji tragiškai baigė savo gyvenimą KGB patalpose Kaune. Kurį laiką gyvenau ir pas geriausią Bronės draugę Veroniką Žvironaitę, ji man padėjo viskuo, kuo tik galėjo. 1945-ųjų rudenį Veroniką KGB areštavo ir išsiuntė į lagerius. Ji grįžo po daugelio metų, visai paliegusi, silpna. Su savo sūnėnais ir dukterėčiomis pasistatė namą Užpaliuose, kur ir gyveno iki mirties (1982). Apie šią netektį man pranešė Sigutė Žvironaitė, prof. Antano Žvirono duktė. Visą tą laiką iki pat Veronikos mirties aš su ja nuolat susirašinėjau. Petronėlę Lastienę KGB areštavo 1945 metų spalio 4 dieną. Ištrėmė į Sibirą, kur ji praleido beveik visą dešimtmetį. Aš rašiau į KGB, kad ji gelbėjo žydus, bet mano kreipimasis, deja, niekuo nepadėjo. Kai sugrįžo, paklausiau, ar žino apie mano laišką. Pasirodo, tardytojas Petronėlei apie tai pasakė ir klausė, kodėl ji taip darė. Mano mokytoja jam atsakė: „Ar jūs esate ką nors girdėjęs apie humaniškumą?“ Štai tokie buvo žmonės... Petronėlė Lastienė mirė 1981 metų lapkričio 30 dieną Kaune. Apie tai man parašė Veronika Žvironaitė. Gyvendama Izraelyje aš gana aktyviai susirašinėjau su savo gelbėtojomis Petronėle Lastiene, Veronika Žvironaite. Kai skaitau jų laiškus, ašaros rieda iš akių... Aš nesigėdiju šių ašarų. Likimas atėmė iš manęs mano tikrąją motiną, bet padovanojo tris kitas motinas, kurios apgaubė šiluma ir meile, rūpinosi manimi kaip tikra dukteria. Deja, baisus raudonasis maras pražudė ir šias mano motinas. Aš antrą kartą tapau našlaite. (1945 metais rugsėjo-spalio mėnesiais buvo suimti ir KGB tardomi memorandumo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimais autoriai ir rengėjai: teisės profesorius Tadas Petkevičius, Kauno universiteto docentė Petronėlė Lastienė, buvęs Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas, kanauninkas Petras Rauda, spaustuvės „Varpas“ direktorius J. Česnavičius, stomatologė Bronė Pajedaitė. Suimta ir šį memorandumą atspausdinusi Jadvyga Žakevičiūtė-Jablonskienė. Šiuo memorandumu, kurį buvo planuojama perduoti Anglijos ir JAV atstovybėms, norėta paaiškinti, kad Lietuvoje įvykę vadinamieji laisvi rinkimai ir prijungimas prie TSRS yra neteisėti, kadangi buvo atlikti įvedus TSRS kariuomenę, todėl prašyta Anglijos ir JAV vyriausybių vykdyti Krymo konferencijos sprendimus ir padėti Lietuvoje surengti laisvus rinkimus. Nuteistųjų likimas tragiškas: Tamaros gelbėtoja Bronė Pajedaitė rasta negyva KGB patalpose Kaune 1945-ųjų rugsėjį; Jadvyga Žakevičiūtė-Jablonskienė, per karą išgelbėjusi mažą mergaitę Dalią Jackbo (Vilenčiuk), miršta 1948 metais Pravieniškių kalėjime; paliegę grįžta iš lagerių Petronėlė Lastienė, Petras Klimas bei kanauninkas Petras Rauda, per karą išgelbėjęs žydų vaiką Utenoje („Petro Klimo, istoriko ir diplomato, likimas” // Gimtasis kraštas. – 1989, Nr.45). Į Sibirą ištremta ir Tamaros gelbėtoja Veronika Žvironaitė. Taip, Tamaros žodžiais tariant, raudonasis maras pražudė taurios sielos žmones.) Не говорите мне,что вымысел Шоа. Вас покарает Бог за ложь такую – Рыдает в небесах невинная душа, А тело здесь лишь только существует. Не говорите мне... (Nesakykit man, kad išmislas Šoa. / Už tokį melą Dievas jus nubaus – / Rauda danguje siela nekalta, / O kūnas žemėje dar tebėra. / Nesakykit man... Tamara Lazersonaitė-Rostovskaja „Trys motinos“ Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus