„Telesforas neturėjo teisės gimti, bet gimė, neturėjo teisės gyventi, bet gyvena. Jo tėvai – žydė Rūta ir lietuvis Pranas išdrįso mylėti vienas kitą ir turėti vaiką karo metais, kai žydėms buvo uždrausta gimdyti. Prano meilė Rūtai buvo tokia stipri, kad jis nuplėšė mylimajai geltoną žvaigždę ir vedė ją. Rūtą ir Praną sušaudė Virvyčios upės pakrantėje 1944 m. spalį, o Telesforą pavyko išgelbėti Telšiuose – tėvų meilės mieste.“
Tokiais žodžiais prasideda muziejaus dokumentinis videofilmas „Palieku tau savo vaiką“ (režisierė, scenarijaus autorė Lilija Kopač, scenarijaus bendraautorė Danutė Selčinskaja, 2005 m.).
Šią autentišką istoriją pasakoja jos dalyviai – 91-ių metų Prano sesuo Jadvyga Laucevičiūtė-Baužienė, 79-ių metų Rūtos brolis Jakovas Gurvičius ir karo metais gimęs Rūtos ir Prano sūnus Telesforas Laucevičius.
Romantiška dviejų telšiškių – Rūtos ir Prano draugystė užsimezgė prieš karą. Jiems buvo lemta vėl susitikti 1941-ųjų gruodį.
Kai Telšius apskriejo žinia, kad ruošiamasi likviduoti Telšių getą, kur tuomet gyveno Rūta, Pranas Laucevičius labai sunerimo, susirado ją gete ir parsivedė į savo namus. Ona Laucevičienė priėmė išsigandusią merginą.
Pranas tikėjosi, kad vedybos padės išgelbėti mylimąją. Paslapčiomis, parsivedę kunigą į namus, jaunuoliai susituokė. Tačiau jie greitai suprato, kad Telšiuose pasilikti pavojinga. Po sutuoktuvių pora išvyko iš Telšių ir apsigyveno Laižuvoje pas Prano mokslo draugą. Ten Pranas mokytojavo, o Rūta jam padėjo mokykloje. 1942 m. rudenį gimė Rūtos ir Prano sūnus Telesforas. Pranas paprašė pagalbos pas savo motiną. Ona Laucevičienė, parsivežė anūką, mažąjį Telesforą, į savo namus Telšiuose.
Netrukus Laižuvoje baltaraiščiai išsiaiškino Rūtos kilmę. Rūta savo motinai parašė atsisveikinimo laišką:
Mylima, brangi Mamyte,
Kai Tu šį laišką gausi, aš jau būsiu mirusi.
Aš jau kartą Tau rašiau, kad gyvenau su vienu vyru, kuris mane mylėjo ir aš jį mylėjau. Šis vyras viską dėl manęs darė, mes kartu gyvenome vienus metus ir dabar aš turiu mažą vaikelį, berniuką. Bet, Mamyte, viskas baigta, mane sugavo ir aš galvoju, kad man teks mirti. Bet neverk labai daug. Su šiuo vyru aš buvau visus metus labai laiminga, lieka gyventi mano sūnus. Mamyte, daug rašyti negaliu, Tu gali įsivaizduoti, kas darosi mano širdyje, todėl suprasi mane, kartais pagalvok apie mane. Aš visus jus labai myliu ir bučiuoju, turbūt, paskutinį sykį.
Tavo duktė Rūta (Ruth)
Pranas su Rūta išvažiavo iš Laižuvos. Sunerimęs Pranas rašė savo seseriai Jadvygai:
Jadvyga,
Pasitaikius gerai progai rašau per p. Klykuną, „Sodybos“ vedėją Telšiuose. Turbūt, mano telegramą gavai, tai žinai, kad mudu jau nebe Laižuvoje. Priežastis smulkiai laiške negaliu minėti. Mama viską tau papasakos. Tik viena pasakysiu, - kito kelio aš jau nebeturėjau. Dėl manęs nesirūpink – aš tuo tarpu visiškoj tvarkoje pas savo prietelius. Tu jau turbūt susižinojai su mama. Noriu dar kartą Tau priminti, kad dėtumei visas pastangas jai pagelbėti. Tu galėtum iššaukti ją telefonu ir viską smulkiai aptarti. Apie mamą neturiu jokių žinių. Ji paliko su visais daiktais, su bekonu ir su kūdikiu. Aš galvoju ar negeriau būtų pasiųsti Lipskį su pora arklių, kad ją pargabentų į Telšius. (O gal jis gaus arklius vietoje?) Savo būtinai reikalingiausius daiktus aš rasčiau progą atsiimti iš Telšių. Tuo tarpu daugiau nieko.
Linkiu jums gerai susitvarkyti ir linksmai šventes praleisti.
Jūsų Pranas
P.S. Jei kūdikis sveikas ir gyvas pasiektų Telšius, Jadvyga, rūpinkis juo kaip savo vaiku.
Prano draugas surado jam darbą kaime, Kairiškėse, netoli Tryškių. Pranas vėl mokytojavo. Artėjo frontas ore jau sklandė džiugios nuotaikos, bet Kairiškėse vokiečiai dar kasė apkasus. Nelaimei, Rūtą atpažino vietinis vokietis, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Šį kartą Rūta ir Pranas neišvengė tragiškos lemties.
Rūtą ir Praną sušaudė prie Virvyčios upės kranto 1944-jų spalio 5-ąją.
Tai buvo paskutinė nacių okupacijos diena. Kitą dieną į Kairiškių kaimą įžengė rusų kariai.
Telesforas Laucevičius: „Nuo to laiko, kai tėvelis arklių traukiamu vežimu atsiuntė mane į Telšius, aš augau dviejų nuostabių moterų – savo senelės Onos Laucevičienės ir tetos Jadvygos – mylimas ir globojamas. Telšiuose praleidau savo vaikystę, jaunystę, baigiau mokyklą ir išvykau studijuoti į Kauną.
Iš pradžių senelė man šiek tiek pasakojo apie praeitį, tėvus, o vėliau jau teta Jadvyga man viską papasakojo apie tragišką tėvų žūtį, kokius sunkumus teko joms įveikti, kol mane užaugino, išleido į mokslus.“
