Sidija-Liuba ŠVARC (1887–1942)
1941-ųjų rudenį, apie 25-tą rugsėjo, Saulius Kuklianskis su savo vaikais Moše, Ana ir Samueliu, padedant Lietuvos – Lenkijos pasienio, Sventijansko kaimo gyventojams Kaziui Žukauskui ir Konstantinui Matiukevič pasiekia Gardiną, kuriame tuo metu žydai dar gyvena neįkalinti, savo namuose. Tačiau Kuklianskių šeimos nariams tenka slapstytis, nes legaliai mieste gali gyventi tik vietiniai gyventojai arba tie, kuriuos karas užklupo Gardine.
Iš Mošės Kuklianskio prisiminimų:
<...> Ir Gardine sutikome angelą. Tai – buvusi tėvo kaimynė, veisiejiškė, pagal specialybę taip pat farmacininkė, didelės Gardino vaistinės savininkė Sidija-Liuba Švarc. Ji mus priėmė labai draugiškai, su dideliu rūpestingumu. Apgyvendino savo namuose, valgydino, aprūpino drabužiais, patalyne ir, kas svarbiausia – dokumentais. Mūsų didžiausiam džiaugsmui, sutikau pas ją savo vaikystės draugą iš Veisiejų – Nochimkę, apie kurį buvo paplitę gandai, kad jis žuvo ar buvo nužudytas pirmąją karo dieną. Su Nochimke ėjome į priverstinius darbus, tarp kurių buvo ir karo belaisvių stovyklų tvorų tvėrimas, stovyklų, kur jau buvo karo belaisvių ir kur jie iš alkio ir antisanitarinių sąlygų masiškai mirdavo. Atiduodavome jiems savo maistą, grįždavome namo alkani ir nukamuoti nuo darbo, o ypatingai nuo matytų vaizdų ir pergyvenimų.
Pas Sidiją-Liubą Švarc gyvenome kokį mėnesį, kol, jai padedant, gavome kambarį, kurį pradėjome savo jėgomis remontuoti. Būtume jį atremontavę ir pritaikę šiokiam tokiam gyvenimui, bet po kokios savaitės visas darbas, kurį įdėjome, pasirodė bergždžias. Mus visus per vieną dieną – 1941 metų lapkričio 1-ją, perkėlė į steigiamą Gardino getą. <...>
Sidija-Liuba Švarc, rizikuodama savo ir šeimos narių gyvybe, priėmė svetimšalius pabėgėlius – Veisiejų vaistininką Saulių Kuklianskį ir tris jo vaikus į savo namus, virš mėnesio slėpė savo bute, maitino, rengė ir aprūpino legaliais dokumentais, suteikusiais jiems teisę gyventi Gardine. Sidija-Liuba Švarc žuvo per vieną iš akcijų Gardino gete.
