išgelbėti žydų vaikai

Sauliaus Kuklianskio ir jo vaikų Mošės, Anos ir Samuelio gelbėtojai Veisiejų vaistininko Sauliaus Kuklianskio ir jo žmonos gydytojos Zinaidos Kuklianskienės šeimoje augo 3 vaikai: Mošė, Ana ir Samuelis. Kai vyriausias sūnus Mošė baigė pradžios mokyklą Veisiejuose, vaistininko Kuklianskio šeima persikėlė gyventi į Panevėžį, o po 3-jų metų į Alytų. Karo išvakarėse, birželio 21-ąją, Mošei Kuklianskiui buvo įteiktas Alytaus gimnazijos baigimo brandos atestatas. Jau kitą dieną, bandydami išvengti bombardavimo, Kuklianskių šeimos nariai pasitraukė iš Alytaus. Po ilgų klajonių, patyrę netikėtą ir baisią neapykantą žydams, keletą pavojingų susidūrimų su priešiškai nusiteikusiais baltaraiščiais, Kuklianskai pasiekė gimtuosius Veisiejus. 1941-ųjų rugpjūčio 12-ąją, tikėdamasi gauti leidimą persikelti gyventi iš Alytaus į Veisiejus, kurio pareikalavo vietinė policija, Zinaida Kuklianskienė, nežinodama, kad aplinkui jau prasidėjo žydų suėmimai ir žudynės, išvyko į Alytų ir pakliuvo į išgėrusių budelių rankas, kurie tomis dienomis gaudė ir žudė savo aukas. Zinaida Kuklianskienė iš Alytaus nebegrįžo, manoma, kad ji buvo nužudyta 1941 rugpjūčio 13-ąją per pirmąsias masines žydų žudynes Vidzgirio miške prie pat Alytaus. Praėjus beveik mėnesiui po motinos žūties, Kuklianskiai ir visi kiti Veisiejų miestelio žydai sužino šiurpią naujieną – gretimame Leipalingyje 1941 metų rugsėjo 11 dieną nužudyti visi iki vieno šio miestelio žydai ir ruošiamasi žydų žudynėms Veisiejuose. Pranešta, kad rugsėjo 15-ąją, visi Veisiejų miestelio žydai bus perkelti, neva, darbams ir gyvenimui barakuose į Katkiškę šalia Lazdijų.

Cituojamas tekstas iš bukleto Gyvenimą dovanojusios širdys, skirto 2008-jų rugsėjo 19 d. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių apdovanojimo ceremonijai, per kurią buvo apdovanoti Kuklianskių šeimos gelbėtojai