išgelbėti žydų vaikai
Rūta Kronaitė-Sigal
Dviejų sesučių Rūtos ir Tamaros Kronaičių likimas
Mejeris Kronas ir Gita Šifmanaitė susituokė 1934 metais. 1936 jiems gimė dukra Rūta, o 1939 – Tamara. Kronų šeima gyveno Šiauliuose. Mejeris Kronas dirbo Chaimo Frenkelio odų fabrike, chemijos inžinieriumi. Prasidėjus karui, 1941 m. rugpjūčio mėnesį visa Kronų šeima kaip ir kiti Šiaulių žydai buvo uždaryti gete.
Getas, kuriame šeima gyveno, buvo apsuptas vieline užtvara ir saugomas vokiečių sargybinių, todėl sunku buvo ką nors sugalvoti, kad papildyti maisto atsargas ar išspręsti šilumos problemą. Badas ir šaltis buvo amžini šeimos palydovai. Mejeris Kronas, kaip puikus savo darbo žinovas, ir toliau dirbo tame pačiame fabrike, vėliau prie jo prisijungė ir Gita. Kartu su Kronų šeima gete gyveno ir Gitos tėvas Mauša Šifmanas.
1942 m. sausį, pakeliui iš geto į fabriką, Mejeris Kronas susitiko savo buvusį bendradarbį Joną Jocą. Tai buvo žmogus, kuris labai rūpinosi Kronų šeima ir kuriuo galima buvo visiškai pasitikėti. Jis buvo tas vienintelis, kuris pažadėjo paslėpti vieną iš Kronų mergaičių, bet šeima vis nesiryžo pasinaudoti šia galimybe ir delsė. Rūta net geto sąlygomis augo rami ir tyli, tai Tamara, atvirkščiai, buvo labai guvi ir nervinga. Ji dažnai prabusdavo naktį ir garsiai verkdavo.
1943 m. lapkričio 5 d. iš geto į Aušvicą buvo išvežti vaikai iki trylikos metų amžiaus ir sunaikinti visi nedarbingi suaugusieji. Tarp žuvusiųjų buvo ir ketverių metų Tamara Kronaitė. Kuriam laikui abi mergaites buvo pavykę paslėpti geto gydytojo Vulfo Peisachavičiaus, Gitos pusbrolio, namuose. Vakare, kai viskas aprimo, mergaitės, išėjo iš jo namų. Jas, vaikščiojančias gatvėmis, pastebėjo vokiečiai ir įmetė į sunkvežimį. Akcijos metu septynmetę Rūtą pavyko išgelbėti dėka Vulfo Peisachavičiaus. Gydytojas pasakė SS karininkui Hansui Fiorstereiui (Hans Förster), kad Tamara ir Rūta jo nesantuokinės dukterys ir, kad jisai turi joms padėti. Mat prieš kelis mėnesius Volfas Peisachovičius išgelbėjo gyvybę tam pačiam SS karininkui, todėl dabar pastarasis turi tesėti duotą pažadą apie paslaugą. Karininkas pasakė, kad vyresnioji mergaitė – Rūta gali pasilikti, nes yra pakankamai didelė ir gali dirbti. Tačiau gydytojas nesugebėjo padėti Tamarai, kuriai tebuvo keturi metukai.
Dabar tėvams nebereikėjo rinktis, kurią iš dukrų reikia gelbėti. Be to, juos persekiojo nuojauta, kad Tamaros žūtis – dar ne viskas. Reikėjo galvoti, kaip išsaugoti likusį vaiką. Todėl jau kitą rytą Gita Kronienė su Rūta įsimaišė į varomą darban koloną. Keletas suaugusiųjų prie vartų jas apsupo iš visų pusių ir sargybiniai nieko nepastebėjo.
Jos abi slėpėsi fabrike už maišų su klijais ir chemikalais. Išbuvo čia kelias dienas baisioje smarvėje; aplink kojas šmirinėjo žiurkės. Atėjęs naktį Jonas Jocas mergaitę išsivedė pas save į namus, o motina grįžo atgal į getą. Kitą rytą Jocas nuvedė Rūtą pas gydytoją Domą Jasaitį. Kiek vėliau padarius fiktyvius dokumentus, mergaitę pasiėmė Ona Ragauskienė ir išsivežė į Amalių kaimą, Kužių apylinkę, kur pradinėje mokykloje mokytojavo jos vyras Antanas Ragauskas. Ragauskai augino dukrą Gražiną beveik tokio pat amžiaus kaip Rūta.
Rūta gerai kalbėjo lietuviškai, bet kartais buvo nesunku suprasti, jog ši kalba nėra jos gimtoji. Mėnesį – kitą mergaitę slėpė nuo aplinkinių. Vėliau, įsitikinę, jog jos kalba niekam neužklius, sugalvojo griaudžią istoriją apie Kaune sunkiai susirgusią Onos seserį, kurios dukrą būtina atsivežti į kaimą. Rūta buvo labai protinga ir sumani, geto vaikai labai greitai suaugdavo. Jeigu į ją kreipdavosi kas nors iš nepažįstamų, mergaitė atsakydavo tik tada, kai ją paskatindavo Ragauskai.
Tada, kai Mejerio ir Gitos dukra Rūta ir Gitos tėvas Mauša Šifmanas, kuris irgi slapstėsi, buvo daugiau ar mažiau saugūs, jie nusprendė irgi bėgti iš geto. 1944 m. liepos 8 d. vokiečiai pradėjo likviduoti Šiaulių getą. Šio baisaus momento laukė visi kaliniai. Buvo įvairiausių spėjimų: perves į stovyklas Estijoje – taip atsitiko kai kuriems Vilniaus ir Kauno geto kaliniams, gali pasiųsti darbams Vokietijoje ar susidoros čia, vietoje? Gita ir Mejeris tuo metu buvo darbe. Pasinaudodami kilusia sumaištimi jie nusiėmė geltonas žvaigždes ir nusprendė bėgti. Čia prasidėjo tai, ką Mejeris savo atsiminimuose pavadino trimis stebuklais: nesikalbėdami mes bandėme išeiti pro fabriko vartus į gatvę. Kaip tik tuo metu mažas berniukas metė kamuolį kareiviui, kuris stovėjo sargyboje prie vartų. Jis nusisuko, kad numestų jį atgal ir tuo metu mes prasmukome pro siaurus geto vartus. Kai mes ėjome gatve, vienas iš fabriko direktorių vokietis, važiuodamas mašina, apsimetė, kad nemato bėgančios žydų poros. Trečiasis stebuklas buvo susijęs su Jocu. Girdėdamas šūvius, jis su arkliu ir vežimu, pasileido per laukus, kur visai atsitiktinai pastebėjo mus.
Pabėgę iš geto ir susiradę saugią pastogę netoli Šiaulių, Kronai sėkmingai sulaukė rusų kariuomenės, kuri 1944 m. liepos mėn. 27 d. jau pasiekė miestą. Dabar Mejeriui ir Gitai teliko susigrąžinti savo dukrą Rūtą, kuri per slapstymosi laiką tapo katalike ir nenorėjo nieko bendra turėti su tikraisiais tėvais: buvimas žyde tuo metu man buvo pavojingas. Aš sutikau eiti su jais, tik tuo atveju, jeigu aš galėsiu vaikščioti į bažnyčią. Iš naujo susijungusi šeima iš Vokietijos 1951 metais persikėlė gyventi į Kanadą.
Mejeris Kronas ir Gita Šifmanaitė susituokė 1934 metais. 1936 jiems gimė dukra Rūta, o 1939 – Tamara. Kronų šeima gyveno Šiauliuose. Mejeris Kronas dirbo Chaimo Frenkelio odų fabrike, chemijos inžinieriumi. Prasidėjus karui, 1941 m. rugpjūčio mėnesį visa Kronų šeima kaip ir kiti Šiaulių žydai buvo uždaryti gete.
Getas, kuriame šeima gyveno, buvo apsuptas vieline užtvara ir saugomas vokiečių sargybinių, todėl sunku buvo ką nors sugalvoti, kad papildyti maisto atsargas ar išspręsti šilumos problemą. Badas ir šaltis buvo amžini šeimos palydovai. Mejeris Kronas, kaip puikus savo darbo žinovas, ir toliau dirbo tame pačiame fabrike, vėliau prie jo prisijungė ir Gita. Kartu su Kronų šeima gete gyveno ir Gitos tėvas Mauša Šifmanas.
1942 m. sausį, pakeliui iš geto į fabriką, Mejeris Kronas susitiko savo buvusį bendradarbį Joną Jocą. Tai buvo žmogus, kuris labai rūpinosi Kronų šeima ir kuriuo galima buvo visiškai pasitikėti. Jis buvo tas vienintelis, kuris pažadėjo paslėpti vieną iš Kronų mergaičių, bet šeima vis nesiryžo pasinaudoti šia galimybe ir delsė. Rūta net geto sąlygomis augo rami ir tyli, tai Tamara, atvirkščiai, buvo labai guvi ir nervinga. Ji dažnai prabusdavo naktį ir garsiai verkdavo.
1943 m. lapkričio 5 d. iš geto į Aušvicą buvo išvežti vaikai iki trylikos metų amžiaus ir sunaikinti visi nedarbingi suaugusieji. Tarp žuvusiųjų buvo ir ketverių metų Tamara Kronaitė. Kuriam laikui abi mergaites buvo pavykę paslėpti geto gydytojo Vulfo Peisachavičiaus, Gitos pusbrolio, namuose. Vakare, kai viskas aprimo, mergaitės, išėjo iš jo namų. Jas, vaikščiojančias gatvėmis, pastebėjo vokiečiai ir įmetė į sunkvežimį. Akcijos metu septynmetę Rūtą pavyko išgelbėti dėka Vulfo Peisachavičiaus. Gydytojas pasakė SS karininkui Hansui Fiorstereiui (Hans Förster), kad Tamara ir Rūta jo nesantuokinės dukterys ir, kad jisai turi joms padėti. Mat prieš kelis mėnesius Volfas Peisachovičius išgelbėjo gyvybę tam pačiam SS karininkui, todėl dabar pastarasis turi tesėti duotą pažadą apie paslaugą. Karininkas pasakė, kad vyresnioji mergaitė – Rūta gali pasilikti, nes yra pakankamai didelė ir gali dirbti. Tačiau gydytojas nesugebėjo padėti Tamarai, kuriai tebuvo keturi metukai.
Dabar tėvams nebereikėjo rinktis, kurią iš dukrų reikia gelbėti. Be to, juos persekiojo nuojauta, kad Tamaros žūtis – dar ne viskas. Reikėjo galvoti, kaip išsaugoti likusį vaiką. Todėl jau kitą rytą Gita Kronienė su Rūta įsimaišė į varomą darban koloną. Keletas suaugusiųjų prie vartų jas apsupo iš visų pusių ir sargybiniai nieko nepastebėjo.
Jos abi slėpėsi fabrike už maišų su klijais ir chemikalais. Išbuvo čia kelias dienas baisioje smarvėje; aplink kojas šmirinėjo žiurkės. Atėjęs naktį Jonas Jocas mergaitę išsivedė pas save į namus, o motina grįžo atgal į getą. Kitą rytą Jocas nuvedė Rūtą pas gydytoją Domą Jasaitį. Kiek vėliau padarius fiktyvius dokumentus, mergaitę pasiėmė Ona Ragauskienė ir išsivežė į Amalių kaimą, Kužių apylinkę, kur pradinėje mokykloje mokytojavo jos vyras Antanas Ragauskas. Ragauskai augino dukrą Gražiną beveik tokio pat amžiaus kaip Rūta.
Rūta gerai kalbėjo lietuviškai, bet kartais buvo nesunku suprasti, jog ši kalba nėra jos gimtoji. Mėnesį – kitą mergaitę slėpė nuo aplinkinių. Vėliau, įsitikinę, jog jos kalba niekam neužklius, sugalvojo griaudžią istoriją apie Kaune sunkiai susirgusią Onos seserį, kurios dukrą būtina atsivežti į kaimą. Rūta buvo labai protinga ir sumani, geto vaikai labai greitai suaugdavo. Jeigu į ją kreipdavosi kas nors iš nepažįstamų, mergaitė atsakydavo tik tada, kai ją paskatindavo Ragauskai.
Tada, kai Mejerio ir Gitos dukra Rūta ir Gitos tėvas Mauša Šifmanas, kuris irgi slapstėsi, buvo daugiau ar mažiau saugūs, jie nusprendė irgi bėgti iš geto. 1944 m. liepos 8 d. vokiečiai pradėjo likviduoti Šiaulių getą. Šio baisaus momento laukė visi kaliniai. Buvo įvairiausių spėjimų: perves į stovyklas Estijoje – taip atsitiko kai kuriems Vilniaus ir Kauno geto kaliniams, gali pasiųsti darbams Vokietijoje ar susidoros čia, vietoje? Gita ir Mejeris tuo metu buvo darbe. Pasinaudodami kilusia sumaištimi jie nusiėmė geltonas žvaigždes ir nusprendė bėgti. Čia prasidėjo tai, ką Mejeris savo atsiminimuose pavadino trimis stebuklais: nesikalbėdami mes bandėme išeiti pro fabriko vartus į gatvę. Kaip tik tuo metu mažas berniukas metė kamuolį kareiviui, kuris stovėjo sargyboje prie vartų. Jis nusisuko, kad numestų jį atgal ir tuo metu mes prasmukome pro siaurus geto vartus. Kai mes ėjome gatve, vienas iš fabriko direktorių vokietis, važiuodamas mašina, apsimetė, kad nemato bėgančios žydų poros. Trečiasis stebuklas buvo susijęs su Jocu. Girdėdamas šūvius, jis su arkliu ir vežimu, pasileido per laukus, kur visai atsitiktinai pastebėjo mus.
Pabėgę iš geto ir susiradę saugią pastogę netoli Šiaulių, Kronai sėkmingai sulaukė rusų kariuomenės, kuri 1944 m. liepos mėn. 27 d. jau pasiekė miestą. Dabar Mejeriui ir Gitai teliko susigrąžinti savo dukrą Rūtą, kuri per slapstymosi laiką tapo katalike ir nenorėjo nieko bendra turėti su tikraisiais tėvais: buvimas žyde tuo metu man buvo pavojingas. Aš sutikau eiti su jais, tik tuo atveju, jeigu aš galėsiu vaikščioti į bažnyčią. Iš naujo susijungusi šeima iš Vokietijos 1951 metais persikėlė gyventi į Kanadą.