išgelbėti žydų vaikai
Rūta Kronaitė-Sigal
Keith Morgan/Ruth Kron Sigal
Ištrauka iš knygos Ruta‘s Closet
Tamaros Kron atminimui
KELIONĖ DIDELIU SUNKVEŽIMIU
Šiaulių getas – vėlyva popietė, penktadienis, lapkričio 5-oji, 1943
Tyla ir ramybė tvyrojo gatvėje šalia mažo namelio, kuriame gyveno gydytojas Peisachovičius ir slėpėsi Kronų vaikai.
Tamara prabudo, gulėdama po dėdės Vulfo žemos lovos grindų lentomis, pasimetusi ir jausdamasi kiek klaustrofobiškai. Tyliai šnibždėdama, Ruta ją nuramino, bet neilgam. Greitai Tamara vėl sunerimo, jos plonas kaulėtas kūnelis pradėjo drebėti ir pasipylė ašaros.
Ruta bandė ją paguosti, kartodama tuos raminančius žodžius, kuriuos jai sakydavo mama, kai ji buvo mažesnė ir susierzinusi. Bet jai nepavyko atrasti magiškų motinos galių, Tamara tebeverkė.
Per trumpas pertraukas tarp kūkčiojimų, Ruta įsitempusi klausėsi, ar neišgirs kokių nors aktyvumo ženklų už plonų apšiurusios trobelės sienų. Bruzdesys ir triukšmas lauke nutilo, Ruta nusprendė, kad jau ramu, lygiai taip pasirodė ir mažajai Adutei Tokerytei.
Trumpam Ruta prisiminė, kad senelis jai patarė pasilikti slėptuvėje tol, kol arba jis pats, arba kuris nors kitas jų šeimos narys ateis jų abiejų pasiimti.
Tačiau Rutai teko priimti sprendimą, kuris būtų tapęs bauginančia našta ir tris kartus už ją vyresniam asmeniui. Gal ji ir pagalvojo apie riziką, bet panašiau, jog bijojo, kad Tamaros nekantrumas atkreips dėmesį ir jas neabejotinai suims.
Ji nusprendė, kad jos turi išlįsti iš po lovos ir paieškoti vietos slėptis kur nors kitur, jei dar nebūtų saugu sugrįžti namo. Lėtai kilstelėjo išklibusias lentas ir pastūmėjo jas šalin. Jau buvo vėlyva popietė, mažame kambarėlyje buvo tamsu. Kelias minutes ji klausėsi, ar negirdėti lauke kokių nors pavojaus ženklų.
Ruta išlindo pirmoji ir pažvelgė žemyn, į savo mažąją sesutę. Tėvų perspėjimai vėl praskriejo jos mintyse. Tamara nusiramino, netvirtai atsistojo ant kojų ir žiūrėjo į savo globėją – sesutę, laukdama tolimesnių instrukcijų. Ruta liepė jai likti ramiai: jos abi nubėgs namo, kur jų laukia senelis, o gal net ir mama su tėčiu. Pakili intonacija, džiugiai skambantys, viltingi paskutiniai Rutos žodžiai leido Tamarai pasijusti geriau, kaip ir buvo tikėtasi.
Suspaudusi mažyčius savo sesutės pirštelius tarp savųjų, Ruta išvedė Tamarą į gatvę. Nykstanti dienos šviesa skelbė, kad artėja Šabas, kurio šį vakarą, deja, niekas nešvęs. Tačiau ir besibraunanti tamsa nesuteikė prieglobsčio dviem mergaitėms: du sargybiniai, įsitaisę netoliese ant raudonų plytų kalėjimo stogo, jas pastebėjo. Pakėlusi akis aukštyn, už šimto metrų, Ruta pamatė nutolusiais dvi figūras, rodančias į ją ir jos seserį. Jos širdelė daužėsi. Ji sustingo sukaustyta baimės, lyg elnias, sugautas automobilio šviesų.
Vaikų Akcija jokiu būdu dar nebuvo pasibaigusi. Už minutės šlykščiai dvokiantys, išraudę vlasovininkai pagriebė abidvi sesutes ir išstūmė jas į gatvę, kur kiti du kareiviai, kiekvienas su savo urzgiančiu šunimi, nutempė jas link žalio sunkvežimio laukiančio prie geto vartų.
Tas dvidešimtmetės brandumas, kurį Ruta įgijo kiek anksčiau, pranyko ir ji vėl tapo verkiančia, išsigandusia septynerių metų mergaite. Abi mergaitės nesėkmingai priešinosi, bandydamos išsilaisvinti iš savo pagrobėjų. Didesnė ir stipresnė Ruta spyrė vyrui, kuris lyg žnyplėmis suspaudęs laikė ją savo gniaužtuose, bet jam tai nieko nereiškė, tik šiek tiek sudirgino. Jo kompanionas šuo urzgė ir šiepė dantis sulig kiekvienu Rutos spyriu.
Kai jie artėjo prie sunkvežimio, pilno raudančių vaikų, Ruta ramino save ir vėl panaudojo neseniai įgytą subrendusios mergaitės patirtį. Ji nusprendė paprašyti kitaip, labiau įtikinamai: “Prašau, paleiskite mus. Mes būsime geros mergaitės.” Matydama, kad abiejų vyrų tai nei trupučio nejaudina, iš nevilties ji sugriebė vieno vyro ranką ir apipylė ją bučiniais. Šis jos poelgis tik iššaukė atsakymą vokiečių kalba: „Užsičiaupk, stokis ir eik greičiau.”
Tamara isteriškai raudojo. Ruta irgi verkė, bet nesirengė pasiduoti, ji ir toliau maldavo didelių negerų dėdžių jas paleisti, tačiau jie to nepaisė, šių vyrų jos nesugraudino. Rutos maldavimai, viltis surasti kokią nors silpną vietelę kareivių širdyse, jiems priartėjus prie sunkvežimio šalia geto vartų, visai išgaravo.
Kaip tik priešais sunkvežimį mažas penkerių ar šešerių metų berniukas, tempiamas purvina gatve, panašiai maldavo pasigailėti. Įpykęs kareivis užsimojo dideliu medžio gabalu, kuri skriedamas žemyn pataikė į berniuko koją. Berniukas tartum akmuo krito ant žemės. Sekundės dalies prireikė, kol jam praėjo šokas ir pro miglą, užliejusią jo jauną galvelę, prasiveržė skausmas.
Du kareiviai grubiai pakėlė berniuką ir sviedė į sunkvežimio galą. Kai jis skriejo į sunkvežimį, jo sulaužyta koja groteskiškai, nenatūraliu kampu, svyravo ore.
Ši scena pribloškė Rūtą, trumpam nutildė jos protestus. Tamara tebeverkė, būdama pernelyg įsitraukus į savo liūdną dalią ir nepastebėjo, kas nutiko kitam vaikui.
Ištrauka iš knygos Ruta‘s Closet
Tamaros Kron atminimui
KELIONĖ DIDELIU SUNKVEŽIMIU
Šiaulių getas – vėlyva popietė, penktadienis, lapkričio 5-oji, 1943
Tyla ir ramybė tvyrojo gatvėje šalia mažo namelio, kuriame gyveno gydytojas Peisachovičius ir slėpėsi Kronų vaikai.
Tamara prabudo, gulėdama po dėdės Vulfo žemos lovos grindų lentomis, pasimetusi ir jausdamasi kiek klaustrofobiškai. Tyliai šnibždėdama, Ruta ją nuramino, bet neilgam. Greitai Tamara vėl sunerimo, jos plonas kaulėtas kūnelis pradėjo drebėti ir pasipylė ašaros.
Ruta bandė ją paguosti, kartodama tuos raminančius žodžius, kuriuos jai sakydavo mama, kai ji buvo mažesnė ir susierzinusi. Bet jai nepavyko atrasti magiškų motinos galių, Tamara tebeverkė.
Per trumpas pertraukas tarp kūkčiojimų, Ruta įsitempusi klausėsi, ar neišgirs kokių nors aktyvumo ženklų už plonų apšiurusios trobelės sienų. Bruzdesys ir triukšmas lauke nutilo, Ruta nusprendė, kad jau ramu, lygiai taip pasirodė ir mažajai Adutei Tokerytei.
Trumpam Ruta prisiminė, kad senelis jai patarė pasilikti slėptuvėje tol, kol arba jis pats, arba kuris nors kitas jų šeimos narys ateis jų abiejų pasiimti.
Tačiau Rutai teko priimti sprendimą, kuris būtų tapęs bauginančia našta ir tris kartus už ją vyresniam asmeniui. Gal ji ir pagalvojo apie riziką, bet panašiau, jog bijojo, kad Tamaros nekantrumas atkreips dėmesį ir jas neabejotinai suims.
Ji nusprendė, kad jos turi išlįsti iš po lovos ir paieškoti vietos slėptis kur nors kitur, jei dar nebūtų saugu sugrįžti namo. Lėtai kilstelėjo išklibusias lentas ir pastūmėjo jas šalin. Jau buvo vėlyva popietė, mažame kambarėlyje buvo tamsu. Kelias minutes ji klausėsi, ar negirdėti lauke kokių nors pavojaus ženklų.
Ruta išlindo pirmoji ir pažvelgė žemyn, į savo mažąją sesutę. Tėvų perspėjimai vėl praskriejo jos mintyse. Tamara nusiramino, netvirtai atsistojo ant kojų ir žiūrėjo į savo globėją – sesutę, laukdama tolimesnių instrukcijų. Ruta liepė jai likti ramiai: jos abi nubėgs namo, kur jų laukia senelis, o gal net ir mama su tėčiu. Pakili intonacija, džiugiai skambantys, viltingi paskutiniai Rutos žodžiai leido Tamarai pasijusti geriau, kaip ir buvo tikėtasi.
Suspaudusi mažyčius savo sesutės pirštelius tarp savųjų, Ruta išvedė Tamarą į gatvę. Nykstanti dienos šviesa skelbė, kad artėja Šabas, kurio šį vakarą, deja, niekas nešvęs. Tačiau ir besibraunanti tamsa nesuteikė prieglobsčio dviem mergaitėms: du sargybiniai, įsitaisę netoliese ant raudonų plytų kalėjimo stogo, jas pastebėjo. Pakėlusi akis aukštyn, už šimto metrų, Ruta pamatė nutolusiais dvi figūras, rodančias į ją ir jos seserį. Jos širdelė daužėsi. Ji sustingo sukaustyta baimės, lyg elnias, sugautas automobilio šviesų.
Vaikų Akcija jokiu būdu dar nebuvo pasibaigusi. Už minutės šlykščiai dvokiantys, išraudę vlasovininkai pagriebė abidvi sesutes ir išstūmė jas į gatvę, kur kiti du kareiviai, kiekvienas su savo urzgiančiu šunimi, nutempė jas link žalio sunkvežimio laukiančio prie geto vartų.
Tas dvidešimtmetės brandumas, kurį Ruta įgijo kiek anksčiau, pranyko ir ji vėl tapo verkiančia, išsigandusia septynerių metų mergaite. Abi mergaitės nesėkmingai priešinosi, bandydamos išsilaisvinti iš savo pagrobėjų. Didesnė ir stipresnė Ruta spyrė vyrui, kuris lyg žnyplėmis suspaudęs laikė ją savo gniaužtuose, bet jam tai nieko nereiškė, tik šiek tiek sudirgino. Jo kompanionas šuo urzgė ir šiepė dantis sulig kiekvienu Rutos spyriu.
Kai jie artėjo prie sunkvežimio, pilno raudančių vaikų, Ruta ramino save ir vėl panaudojo neseniai įgytą subrendusios mergaitės patirtį. Ji nusprendė paprašyti kitaip, labiau įtikinamai: “Prašau, paleiskite mus. Mes būsime geros mergaitės.” Matydama, kad abiejų vyrų tai nei trupučio nejaudina, iš nevilties ji sugriebė vieno vyro ranką ir apipylė ją bučiniais. Šis jos poelgis tik iššaukė atsakymą vokiečių kalba: „Užsičiaupk, stokis ir eik greičiau.”
Tamara isteriškai raudojo. Ruta irgi verkė, bet nesirengė pasiduoti, ji ir toliau maldavo didelių negerų dėdžių jas paleisti, tačiau jie to nepaisė, šių vyrų jos nesugraudino. Rutos maldavimai, viltis surasti kokią nors silpną vietelę kareivių širdyse, jiems priartėjus prie sunkvežimio šalia geto vartų, visai išgaravo.
Kaip tik priešais sunkvežimį mažas penkerių ar šešerių metų berniukas, tempiamas purvina gatve, panašiai maldavo pasigailėti. Įpykęs kareivis užsimojo dideliu medžio gabalu, kuri skriedamas žemyn pataikė į berniuko koją. Berniukas tartum akmuo krito ant žemės. Sekundės dalies prireikė, kol jam praėjo šokas ir pro miglą, užliejusią jo jauną galvelę, prasiveržė skausmas.
Du kareiviai grubiai pakėlė berniuką ir sviedė į sunkvežimio galą. Kai jis skriejo į sunkvežimį, jo sulaužyta koja groteskiškai, nenatūraliu kampu, svyravo ore.
Ši scena pribloškė Rūtą, trumpam nutildė jos protestus. Tamara tebeverkė, būdama pernelyg įsitraukus į savo liūdną dalią ir nepastebėjo, kas nutiko kitam vaikui.
Ona Ragauskienė šį žiaurumo aktą stebėjo kitoje geto tvoros pusėje. Jie lyg žvėrys, jau ne pirmą kartą šią dieną pagalvojo Ona. Pasibaisėjusi, ji nusisuko kaip tik tuo metu, kai Ruta ir Tamara nuolankiai ropštėsi į sunkvežimio galą. Ona prisivertė nusiraminti ir pasiliko toje vietoje, labiau nei anksčiau pasiryžusi laukti, kol gaus kokią žinią apie mažąją Janytę Zilberman.
Jai neteko ilgai laukti. Iš skersgatvio pasirodė Josefas Zilbermanas. Jis verkė pasakodamas, kaip visai neseniai kareiviai pagrobė jo dukrą. Viską paaiškinęs, jis greitai pasišalino, baimindamasis, kad gali sukelti pavojų drąsiai moteriai, kuri buvo pasisiūliusi išgelbėti jo mylimą dukrelę.
Onai tai buvo paskutinis kantrybės lašas. Jei tik ji būtų sugebėjusi įtikinti Zilbermanus, kad jie išsiskirtų su Janyte prieš savaitę, kaip ir buvo sutarta iš pat pradžių. Tačiau jie norėjo būti visi kartu, galbūt, per paskutinę Šabo vakarienę. Ona neištvėrė, pradėjo verkti. Ji jautėsi kalta. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kokią kaltę ir sąžinės graužimą pajus Zilbermanai, kai pilnai supras netekties tragediją.
Ona paskubomis išėjo ir netrukus pasibeldė į savo draugų, gyvenusių kitoje miesto pusėje duris, nusprendusi pasilikti ten nakčiai. Ji žinojo, kad jos vyras Antanas dėlto nesijaudins, kadangi ji dažnai nakvodavo mieste, jei nesuspėdavo atlikti savo darbų iki sutemos.
Gal paaiškės, galvojo Ona, kad žinia apie Janytės suėmimą klaidinga, gal kažkas apsiriko ir supainiojo Janytę su kita mergaite ir rytdiena suteiks Onai dar vieną galimybę ją išgelbėti. Tačiau jokios klaidingos identifikacijos nebuvo. Ona gaus kitą galimybę išgelbėti žydų vaiką, bet tai bus ne šiandien.
Ruta ir Tamara buvo tarp tų keliolikos ar daugiau vaikų, kuriuos tą vėlyvą popietę surado vaikų pagrobėjų paieškos būrys. Kitų pagrobtų vaikų Ruta neatpažino, bet ji ypatingai į juos ir nežiūrėjo, nes vis galvojo, kaip išsigelbėti ir išgelbėti sesutę, juk to iš jos tikėjosi tėvai. Jie labai supyks, kai paaiškės, kad ji atidavė sesutę į nacių rankas.
Laikui bėgant ir vis tebegalvojant, Ruta negalėjo nepastebėti vis šlykštesnių ir žiauresnių vaizdų. Tie vyrai visiškai neatrodė panašūs į kieno nors tėvus. Šios siaubingos užduoties įvykdymas jiems buvo pirmaeilis reikalas: kai viskas pasibaigs, jie gaus daugiau degtinės. Jie mušdavo lazdomis ir trankydavo antausius kiekvienam vaikui, jei pastebėdavo nors mažiausią nenorą lipti į sunkvežimį. Šioje maišatyje, stipriai prispaudusi prie savęs Tamarą, sunkvežimio gale sėdėjo Ruta ir kažkur žiūrėjo bereikšmiu žvilgsniu.
Jai neteko ilgai laukti. Iš skersgatvio pasirodė Josefas Zilbermanas. Jis verkė pasakodamas, kaip visai neseniai kareiviai pagrobė jo dukrą. Viską paaiškinęs, jis greitai pasišalino, baimindamasis, kad gali sukelti pavojų drąsiai moteriai, kuri buvo pasisiūliusi išgelbėti jo mylimą dukrelę.
Onai tai buvo paskutinis kantrybės lašas. Jei tik ji būtų sugebėjusi įtikinti Zilbermanus, kad jie išsiskirtų su Janyte prieš savaitę, kaip ir buvo sutarta iš pat pradžių. Tačiau jie norėjo būti visi kartu, galbūt, per paskutinę Šabo vakarienę. Ona neištvėrė, pradėjo verkti. Ji jautėsi kalta. Ji net negalėjo įsivaizduoti, kokią kaltę ir sąžinės graužimą pajus Zilbermanai, kai pilnai supras netekties tragediją.
Ona paskubomis išėjo ir netrukus pasibeldė į savo draugų, gyvenusių kitoje miesto pusėje duris, nusprendusi pasilikti ten nakčiai. Ji žinojo, kad jos vyras Antanas dėlto nesijaudins, kadangi ji dažnai nakvodavo mieste, jei nesuspėdavo atlikti savo darbų iki sutemos.
Gal paaiškės, galvojo Ona, kad žinia apie Janytės suėmimą klaidinga, gal kažkas apsiriko ir supainiojo Janytę su kita mergaite ir rytdiena suteiks Onai dar vieną galimybę ją išgelbėti. Tačiau jokios klaidingos identifikacijos nebuvo. Ona gaus kitą galimybę išgelbėti žydų vaiką, bet tai bus ne šiandien.
Ruta ir Tamara buvo tarp tų keliolikos ar daugiau vaikų, kuriuos tą vėlyvą popietę surado vaikų pagrobėjų paieškos būrys. Kitų pagrobtų vaikų Ruta neatpažino, bet ji ypatingai į juos ir nežiūrėjo, nes vis galvojo, kaip išsigelbėti ir išgelbėti sesutę, juk to iš jos tikėjosi tėvai. Jie labai supyks, kai paaiškės, kad ji atidavė sesutę į nacių rankas.
Laikui bėgant ir vis tebegalvojant, Ruta negalėjo nepastebėti vis šlykštesnių ir žiauresnių vaizdų. Tie vyrai visiškai neatrodė panašūs į kieno nors tėvus. Šios siaubingos užduoties įvykdymas jiems buvo pirmaeilis reikalas: kai viskas pasibaigs, jie gaus daugiau degtinės. Jie mušdavo lazdomis ir trankydavo antausius kiekvienam vaikui, jei pastebėdavo nors mažiausią nenorą lipti į sunkvežimį. Šioje maišatyje, stipriai prispaudusi prie savęs Tamarą, sunkvežimio gale sėdėjo Ruta ir kažkur žiūrėjo bereikšmiu žvilgsniu.
Gydytojas Peisachovičius visą savo gyvenimą pašventė kitų žmonių gyvybių gelbėjimui. Tačiau dabar, stovėdamas Judenrato patalpose prie geto vartų ir matydamas pagrobtų vaikų procesiją, niekuo jiems padėti negalėjo. Ačiū Dievui, kad tarp jų jis nematė savo pusseserės Gitos mergaičių. Atrodo, kad jų, paslėptų jo namelyje, nesurado.
Beviltiškai, kaip ir daugybę kartų per šią dieną, jis pažvelgė į sunkvežimį jau užvedantį variklį. Atrodė, kad sunkvežimis rengiasi pajudėti, bet lūkuriavo, nes prireikė įsodinti dar du keleivius. Savo siaubui gydytojas Peisachovičius pamatė du galvažudžius, stumiančius Rutą ir Tamarą į šitą sunkvežimį. Gal jis dar galėtų jas išgelbėti?
Peisachovičius nubėgo tiesiai prie Forsterio. Geto policininkas Vulfas Levinas matė kaip visų gerbiamas daktaras kažką rėkia SS karininkui, kad šis net atsitraukė atgal, nustebęs dėl tokio pykčio protrūkio. Levinas buvo priblokštas, kad nacių karininkas nesmogė daktarui. Kiek buvo įmanoma girdėti iš toliau, ten vyko audringas pokalbis.
Rodydamas į Rutą ir Tamarą, Vulfas šaukė: „Komendante, tai mano kraujas!”
„Turėčiau priminti Jums, daktare, kad jūs esate viengungis, tai kaip jos gali būti Jūsų vaikai?”, Forsteris pastebėjo sarkastiškai.
Vulfas atkirto: „Tai mano nesantuokinės dukterys, ir Jūs privalote išgelbėti jas, kaip aš išgelbėjau Jus …Jūs pažadėjote man už tai atsilyginti.
Šiems gydytojo nurodymams Forsteris nebuvo linkęs paklusti. Forsterio šaltumas išgaravo, pokalbis kuo toliau, tuo labiau darėsi karštesnis, abu vyrai perdėtai gestikuliavo pabrėždami savo individualų požiūrį. Beviltiškos situacijos iššaukia desperatišką atsaką. Vulfo melą, kad jo pusseserės vaikai yra ir jo vaikai, prireikus būtų galima lengvai paneigti. Bet šis melas suveikė. Deja, dalinai.
Tą dieną Forsteris jau ne kartą demonstravo, kad jis nėra geraširdiškai nusiteikęs. Tačiau, kai jis pasvarstė, kad ir pats yra pažeidžiamas, nes medicininę pagalbą gavo iš gydytojo žydo, jis pakeitė savo žiaurųjį įsakymą, jog kiekvienas žydų vaikas turi būti išvežtas iš geto. Išlaikęs pauzę, Forsteris piktai suniurnėjo:
„Vyresnioji gali pasilikti, nes gali dirbti, o kita turi eiti.”
Akimirksniu Vulfas apsisuko, sugrįžo prie sunkvežimio, greitai šnektelėjo su suaugusiais, stovinčiais šalia. Staiga Ruta pastebėjo grupę vyrų, susibūrusių tiesiai priešais ją. Pažįstama figūra atsirado jos regėjimo lauke. Ar tai dėl ją ištikusio šoko, ar dėl tvyrojusios maišaties, prireikė keleto minučių, kol Ruta suprato, kad tas pažįstamas vyras – tai dėdė Vulfas. Kai jos mintys prašviesėjo, pajuto, kad vyrai jau traukte traukia ją iš desperatiško Tamaros glėbio. Ji visai susipainiojo – tai juk nebuvo uniformuoti vyrai, tai buvo jos kaimynai!
Įsitikinęs, kad SS karininkas įsakė Rutą palikti gete, Vulfas Levinas buvo tarp tų pirmųjų, kurie padėjo ištraukti ją iš sunkvežimio. Ruta vos nenugriuvo ant gruoblėtos žemės, bet beveik tuzinas rankų tučtuojau ją pastvėrė ir laikė, kol ji sugebėjo tiesiai, nesvyruodama atsistoti. Dėdė Vulfas pagriebė Rutos ranką ir paskubomis, vos ne bėgte, ištempė ją iš ten. Ruta vos spėjo eiti kartu. Kiti vyrai apsupo juos ir lydėjo.
Tamara bandė sekti paskui sesutę. Tačiau sargybinis ją sulaikė ir ji pradėjo rėkti:
„Ruta, neišeik, paimk mane, prašau, paimk mane kartu“. Mažoji klykė, maldavo, mojuodama plonomis kaip pagaliukai rankutėmis.
Ruta sulėtino žingsnį, ir pažvelgė atgal. Tą akimirką ji suvokė, kad važiuoja Tamara, o ne ji. Ją supykdė tai, kad Tamara ir visi šie vaikai keliaus dideliu sunkvežimiu. Ruta vel tapo vaiku.
Staiga ji išsilaisvino iš savo netikėto gelbėtojo rankų ir pasileido bėgti atgal link sunkvežimio. Bet draugiškos rankos sužlugdė šias jos pastangas. Vulfas dar tvirčiau suspaudė Rutos ranką, ir geto vyrų apsuptyje jie nuskubėjo į Kronų namus. Net kuriam laikui praėjus, kai Ruta ir Vulfas jau buvo už kampo ir jų nebesimatė, Tamara vis dar klykė. Nors Ruta ir nebegalėjo jos girdėti, tačiau Tamaros riksmas ir maldavimai aidėjo jos galvoje.
Tik malonus, ilgai lauktas reginys – senelis, stovintis jų apgriuvusios trobelės tarpduryje, sustabdė šio siaubingo vaizdo kartojimąsi. Vulfas pradėjo jam aiškinti, kas atsitiko, kodėl tik viena Ruta išgelbėta. Ruta nebegalėjo klausytis jokių paaiškinimų, nes Tamaros riksmas, atsikartojantis jos mintyse, paskandindavo žodžius. Šis riksmas per visą likusį Rutos gyvenimą ne kartą užgoš pokalbius, kai tik sugrįš prisiminimai, kada ir kaip ji paskutinį kartą matė Tamarą.
Beviltiškai, kaip ir daugybę kartų per šią dieną, jis pažvelgė į sunkvežimį jau užvedantį variklį. Atrodė, kad sunkvežimis rengiasi pajudėti, bet lūkuriavo, nes prireikė įsodinti dar du keleivius. Savo siaubui gydytojas Peisachovičius pamatė du galvažudžius, stumiančius Rutą ir Tamarą į šitą sunkvežimį. Gal jis dar galėtų jas išgelbėti?
Peisachovičius nubėgo tiesiai prie Forsterio. Geto policininkas Vulfas Levinas matė kaip visų gerbiamas daktaras kažką rėkia SS karininkui, kad šis net atsitraukė atgal, nustebęs dėl tokio pykčio protrūkio. Levinas buvo priblokštas, kad nacių karininkas nesmogė daktarui. Kiek buvo įmanoma girdėti iš toliau, ten vyko audringas pokalbis.
Rodydamas į Rutą ir Tamarą, Vulfas šaukė: „Komendante, tai mano kraujas!”
„Turėčiau priminti Jums, daktare, kad jūs esate viengungis, tai kaip jos gali būti Jūsų vaikai?”, Forsteris pastebėjo sarkastiškai.
Vulfas atkirto: „Tai mano nesantuokinės dukterys, ir Jūs privalote išgelbėti jas, kaip aš išgelbėjau Jus …Jūs pažadėjote man už tai atsilyginti.
Šiems gydytojo nurodymams Forsteris nebuvo linkęs paklusti. Forsterio šaltumas išgaravo, pokalbis kuo toliau, tuo labiau darėsi karštesnis, abu vyrai perdėtai gestikuliavo pabrėždami savo individualų požiūrį. Beviltiškos situacijos iššaukia desperatišką atsaką. Vulfo melą, kad jo pusseserės vaikai yra ir jo vaikai, prireikus būtų galima lengvai paneigti. Bet šis melas suveikė. Deja, dalinai.
Tą dieną Forsteris jau ne kartą demonstravo, kad jis nėra geraširdiškai nusiteikęs. Tačiau, kai jis pasvarstė, kad ir pats yra pažeidžiamas, nes medicininę pagalbą gavo iš gydytojo žydo, jis pakeitė savo žiaurųjį įsakymą, jog kiekvienas žydų vaikas turi būti išvežtas iš geto. Išlaikęs pauzę, Forsteris piktai suniurnėjo:
„Vyresnioji gali pasilikti, nes gali dirbti, o kita turi eiti.”
Akimirksniu Vulfas apsisuko, sugrįžo prie sunkvežimio, greitai šnektelėjo su suaugusiais, stovinčiais šalia. Staiga Ruta pastebėjo grupę vyrų, susibūrusių tiesiai priešais ją. Pažįstama figūra atsirado jos regėjimo lauke. Ar tai dėl ją ištikusio šoko, ar dėl tvyrojusios maišaties, prireikė keleto minučių, kol Ruta suprato, kad tas pažįstamas vyras – tai dėdė Vulfas. Kai jos mintys prašviesėjo, pajuto, kad vyrai jau traukte traukia ją iš desperatiško Tamaros glėbio. Ji visai susipainiojo – tai juk nebuvo uniformuoti vyrai, tai buvo jos kaimynai!
Įsitikinęs, kad SS karininkas įsakė Rutą palikti gete, Vulfas Levinas buvo tarp tų pirmųjų, kurie padėjo ištraukti ją iš sunkvežimio. Ruta vos nenugriuvo ant gruoblėtos žemės, bet beveik tuzinas rankų tučtuojau ją pastvėrė ir laikė, kol ji sugebėjo tiesiai, nesvyruodama atsistoti. Dėdė Vulfas pagriebė Rutos ranką ir paskubomis, vos ne bėgte, ištempė ją iš ten. Ruta vos spėjo eiti kartu. Kiti vyrai apsupo juos ir lydėjo.
Tamara bandė sekti paskui sesutę. Tačiau sargybinis ją sulaikė ir ji pradėjo rėkti:
„Ruta, neišeik, paimk mane, prašau, paimk mane kartu“. Mažoji klykė, maldavo, mojuodama plonomis kaip pagaliukai rankutėmis.
Ruta sulėtino žingsnį, ir pažvelgė atgal. Tą akimirką ji suvokė, kad važiuoja Tamara, o ne ji. Ją supykdė tai, kad Tamara ir visi šie vaikai keliaus dideliu sunkvežimiu. Ruta vel tapo vaiku.
Staiga ji išsilaisvino iš savo netikėto gelbėtojo rankų ir pasileido bėgti atgal link sunkvežimio. Bet draugiškos rankos sužlugdė šias jos pastangas. Vulfas dar tvirčiau suspaudė Rutos ranką, ir geto vyrų apsuptyje jie nuskubėjo į Kronų namus. Net kuriam laikui praėjus, kai Ruta ir Vulfas jau buvo už kampo ir jų nebesimatė, Tamara vis dar klykė. Nors Ruta ir nebegalėjo jos girdėti, tačiau Tamaros riksmas ir maldavimai aidėjo jos galvoje.
Tik malonus, ilgai lauktas reginys – senelis, stovintis jų apgriuvusios trobelės tarpduryje, sustabdė šio siaubingo vaizdo kartojimąsi. Vulfas pradėjo jam aiškinti, kas atsitiko, kodėl tik viena Ruta išgelbėta. Ruta nebegalėjo klausytis jokių paaiškinimų, nes Tamaros riksmas, atsikartojantis jos mintyse, paskandindavo žodžius. Šis riksmas per visą likusį Rutos gyvenimą ne kartą užgoš pokalbius, kai tik sugrįš prisiminimai, kada ir kaip ji paskutinį kartą matė Tamarą.
Polina Tokerienė nieko nežinojo apie dramatišką Rutos išgelbėjimą, nes ją ir dar keliolika žmonių nuošalyje laikė kareiviai, kol vyko gaudynės. Jie išleido Poliną, kai paskutinis sunkvežimis, kuriame buvo Tamara, jau išvyko.
Polina nulėkė į ambulatoriją ieškoti Adutės. Dar nepasiekus ambulatorijos durų, ją sustabdė pažįstama moteris ir papasakojo, kad jos dukrelę pagrobė. Polina nenorėjo patikėti blogų naujienų nešėja, tačiau namuose rado numestą Adutės paltuką, šalia mėtėsi apverstas naktinis puodukas.
Kaip ji visa tai paaiškins savo vyrui, gydytojui? Kiek jai buvo žinoma, jis kovojo su tais niekšais fašistais tolimame fronte, Raudonosios Armijos gretose. Kol jis sugrįš, ji turi išbandyti viską, kad susigrąžintų Adutę.
Polina niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad prarado Adutę. Kažkas dar jai pasakė, kad mažą mergaitę, panašią į Adutę, sugrąžino, ištraukė iš sunkvežimio. Ji save įtikino, kad tai buvo Adutė. Juk net vokiečių kareiviai juokdavosi, rodydami į Adutę ir sakydavo: Ein Goldkopf! (Auksinė galvutė!). Adutė nesuprasdavo, ką jie sako, ji bėgdavo pas savo mamą šaukdama: “Mamyte, paslėpk mane, paslėpk mane!”
Galbūt, susižavėję ariškos išvaizdos Adutės garbanomis, jie ją paleido? Pakartotinai pasakojamos istorijos dažnai pasikeičia, kartais suteikdamos klaidingų vilčių tiems, kurie girdi tik tai, ką norėtų išgirsti. Rutos plaukai, žinoma, buvo tamsiai rudi.
Kai darbininkai sugrįžo į getą, Forsteris dar stovėjo prie geto vartų, kaip jam buvo pataręs Frenkelio fabriko darbuotojas Siegelis. Forsterio vyrai surado dar keletą vaikų tarp grįžtančių į getą darbininkų ir nusiuntė juos į tą pačią paslaptingą vietą, kur jau kiti pagrobti vaikai laukė. Babey Trepmann sėkmingai sugrįžo į getą, nešdama po paltu paslėptą savo sesutę.
Gita ir Mejeris Kronai nuskubėjo namo. Ten jie rado senelį Šifmaną ir Rutą, bet Tamaros nebuvo. Ruta vis dar slėpėsi po kušetės pagalvėmis, kuriomis Vulfas ir jo palyda ją apdengė. Reikėjo ją įtikinėti, kad ji iš ten išlįstų nes Ruta labai bijojo, kad už jos baisią klaidą ją nubaus kažkokiu baisiu būdu, kaip niekada dar nėra buvę.
„Mama, ar tai buvo mano klaida?”
Jai nereikėjo bijoti, bet tik prasidėjęs septynerių metų Rutos gyvenimas, neparengė jos tokiems pergyvenimams. Tą dieną viso pasaulio svoris užgulė jos mažus petukus. Užuot nubaudę, tėvai stipriai ir karštai ją apkabino, Deja, dominuojantis kaltės jausmas neleido jai suvokti tų įtikinamų ir raminančių žodžių, kuriuos jie jai sakė.
Visą naktį Kronai girdėjo dejones iš kaimyninių namu. Kelias valandas jie sėdėjo tylėdami, priblokšti šoko, su tais pačiais nešvariais rūbais ir geto gatvelių purvu aplipusiais batais, lyg tik ką atėję namo.
Pagaliau jie pradėjo galvoti, ką reikėtų daryti su Ruta. Jie kūrė planus, kaip galėtų jau kitą dieną ją išvežti iš geto, nes negalėjo rizikuoti, kad ją suras per kitą geto „valymą“. Tačiau jie net nenutuokė, kas už geto tvoros galėtų paslėpti Rutą. Galbūt, Jonas Jocas vėl ateitų į pagalbą ir šią valandą, kai verkiant tos pagalbos reikia?
Visai netoliese Polina Tokerienė meldėsi, kad išgelbėtoji Ruta butų Adutė. Kaimynių klyksmai prasiskverbdavo pro plonas namelio sienas. Rabino Arono Bakšto, nužudyto pirmomis okupacijos dienomis, našlė, dabar netekusi savo anūkės Janinos, klykė: „Dievo nėra!“
Polina svirduliuodama priėjo prie sargybinio gatvėje ir paprašė, kad ją nušautų, bet jis nusisuko. Ji nubėgo į ambulatoriją ir prarijo visas tabletes, kokias ten surado. Būtų numirusi, tačiau ambulatorijos darbuotojai ją surado apalpusią ir suprato, ką ji padarė. Jie ją išgelbėjo.
Keletas sielvartaujančių tėvų, suvokusių, kad vaikų nebėra padarė tai, kas nepavyko Polinai ir atsisveikino su savo gyvenimais. Kai jau visiems tapo aišku, koks neapsakomai siaubingas dalykas atsitiko, keisčiausios, begalinės kančios scenos vyko visame gete. Labai mažai kas, o gal ir niekas tą vakarą neuždegė Šabo žvakių Šiaulių gete. Tamsa tvyrojo visur – gatvėse, namuose ir tėvų širdyse.
Polina nulėkė į ambulatoriją ieškoti Adutės. Dar nepasiekus ambulatorijos durų, ją sustabdė pažįstama moteris ir papasakojo, kad jos dukrelę pagrobė. Polina nenorėjo patikėti blogų naujienų nešėja, tačiau namuose rado numestą Adutės paltuką, šalia mėtėsi apverstas naktinis puodukas.
Kaip ji visa tai paaiškins savo vyrui, gydytojui? Kiek jai buvo žinoma, jis kovojo su tais niekšais fašistais tolimame fronte, Raudonosios Armijos gretose. Kol jis sugrįš, ji turi išbandyti viską, kad susigrąžintų Adutę.
Polina niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad prarado Adutę. Kažkas dar jai pasakė, kad mažą mergaitę, panašią į Adutę, sugrąžino, ištraukė iš sunkvežimio. Ji save įtikino, kad tai buvo Adutė. Juk net vokiečių kareiviai juokdavosi, rodydami į Adutę ir sakydavo: Ein Goldkopf! (Auksinė galvutė!). Adutė nesuprasdavo, ką jie sako, ji bėgdavo pas savo mamą šaukdama: “Mamyte, paslėpk mane, paslėpk mane!”
Galbūt, susižavėję ariškos išvaizdos Adutės garbanomis, jie ją paleido? Pakartotinai pasakojamos istorijos dažnai pasikeičia, kartais suteikdamos klaidingų vilčių tiems, kurie girdi tik tai, ką norėtų išgirsti. Rutos plaukai, žinoma, buvo tamsiai rudi.
Kai darbininkai sugrįžo į getą, Forsteris dar stovėjo prie geto vartų, kaip jam buvo pataręs Frenkelio fabriko darbuotojas Siegelis. Forsterio vyrai surado dar keletą vaikų tarp grįžtančių į getą darbininkų ir nusiuntė juos į tą pačią paslaptingą vietą, kur jau kiti pagrobti vaikai laukė. Babey Trepmann sėkmingai sugrįžo į getą, nešdama po paltu paslėptą savo sesutę.
Gita ir Mejeris Kronai nuskubėjo namo. Ten jie rado senelį Šifmaną ir Rutą, bet Tamaros nebuvo. Ruta vis dar slėpėsi po kušetės pagalvėmis, kuriomis Vulfas ir jo palyda ją apdengė. Reikėjo ją įtikinėti, kad ji iš ten išlįstų nes Ruta labai bijojo, kad už jos baisią klaidą ją nubaus kažkokiu baisiu būdu, kaip niekada dar nėra buvę.
„Mama, ar tai buvo mano klaida?”
Jai nereikėjo bijoti, bet tik prasidėjęs septynerių metų Rutos gyvenimas, neparengė jos tokiems pergyvenimams. Tą dieną viso pasaulio svoris užgulė jos mažus petukus. Užuot nubaudę, tėvai stipriai ir karštai ją apkabino, Deja, dominuojantis kaltės jausmas neleido jai suvokti tų įtikinamų ir raminančių žodžių, kuriuos jie jai sakė.
Visą naktį Kronai girdėjo dejones iš kaimyninių namu. Kelias valandas jie sėdėjo tylėdami, priblokšti šoko, su tais pačiais nešvariais rūbais ir geto gatvelių purvu aplipusiais batais, lyg tik ką atėję namo.
Pagaliau jie pradėjo galvoti, ką reikėtų daryti su Ruta. Jie kūrė planus, kaip galėtų jau kitą dieną ją išvežti iš geto, nes negalėjo rizikuoti, kad ją suras per kitą geto „valymą“. Tačiau jie net nenutuokė, kas už geto tvoros galėtų paslėpti Rutą. Galbūt, Jonas Jocas vėl ateitų į pagalbą ir šią valandą, kai verkiant tos pagalbos reikia?
Visai netoliese Polina Tokerienė meldėsi, kad išgelbėtoji Ruta butų Adutė. Kaimynių klyksmai prasiskverbdavo pro plonas namelio sienas. Rabino Arono Bakšto, nužudyto pirmomis okupacijos dienomis, našlė, dabar netekusi savo anūkės Janinos, klykė: „Dievo nėra!“
Polina svirduliuodama priėjo prie sargybinio gatvėje ir paprašė, kad ją nušautų, bet jis nusisuko. Ji nubėgo į ambulatoriją ir prarijo visas tabletes, kokias ten surado. Būtų numirusi, tačiau ambulatorijos darbuotojai ją surado apalpusią ir suprato, ką ji padarė. Jie ją išgelbėjo.
Keletas sielvartaujančių tėvų, suvokusių, kad vaikų nebėra padarė tai, kas nepavyko Polinai ir atsisveikino su savo gyvenimais. Kai jau visiems tapo aišku, koks neapsakomai siaubingas dalykas atsitiko, keisčiausios, begalinės kančios scenos vyko visame gete. Labai mažai kas, o gal ir niekas tą vakarą neuždegė Šabo žvakių Šiaulių gete. Tamsa tvyrojo visur – gatvėse, namuose ir tėvų širdyse.
Pagal SS įrašus ir kitus tų įvykių dalyvių liudijimus, atrastus po daugelio metų, tą dieną sunkvežimiai padarė 21 reisą į geležinkelio stotį ir atgal. Tą baisiąją dieną naciai išvežė daugiau nei 800 žmonių, iš kurių 725 buvo vaikai, likusieji seni žmonės ir invalidai.
Geležinkelio stotyje, į kiekvieną dešimties metrų ilgio ir dviejų metrų pločio vagoną, prieš uždarant jo sunkias duris, sugrūdo po 100 ar daugiau suimtųjų. Trūko oro, buvo labai mažai maisto ir vandens, dienos šviesa vos prasiskverbdavo pro siauras lentas aukštai virš kietų grindų...
Kas nutiko su visais išvežtaisiais? Karui pasibaigus, cenzūruojamoje Rusijos spaudoje buvo publikuojama daug siaubingų, nepatikrintų istorijų. Laikraščiuose rašydavo, kad vokiečiai nuleisdavo vaikų kraują, kurį naudojo kraujo perpylimams saviesiems sužeistiesiems, grįžtantiems iš kovos lauko. Rusija turėjo savų nedorų priežasčių skleisti tokias paskalas apie žvėriškumą.
Realistiškesni atsakymai yra gauti iš liudininkų, mačiusių traukinio išvykimą ir iš vienintelio liudininko, buvusio traukinio atvykimo vietoje. Tą dieną geležinkelio stotyje dirbę darbininkai, sugrįžę į getą pasakojo, kad jie matė iš stoties lėtai išvažiuojantį galingą 52-osios serijos vokišką lokomotyvą, traukiantį gyvulinius vagonus, prigrūstus žmonių. Kur išvyko traukinys garsiakalbiu nepaskelbė ir galutinis kelionės tikslas liko neaiškus. Tačiau žydų darbininkai, dirbę geležinkelio stoties dirbtuvėje, prisiminė ant keleto vagonų matę užrašą Auschwitz. Šis žodis tada jiems nieko nereiškė.
Netrukus po to, kai traukinys pranyko, sniegas, kurio visi laukė ir kuriuo gąsdino, pradėjo kristi, paslėpdamas susitraukusiose geto gatvelėse didžiausio žvėriškumo pėdsakus.
Tikėtina, kad, prieš pasiekiant galutinį maršruto tikslą po dviejų ar trijų dienų Lenkijoje, beveik už 1000 kilometrų nuo Šiaulių, į šį traukinį pakeliui buvo įsodinta daugiau žmonių.
Galutinis traukinio sustojimas buvo šalia kaimiško rajono gyvenvietės Oświęcim, kur šį traukinį pasitiko lojantys šunys. Šimtai panašaus transporto traukinių atliko tokią pat kelionę ir visada viskas vykdavo tokiu pačiu būdu. Atvykusius sutikdavo šunys, kurie lakstydavo palei apledėjusią platformą, o jų prižiūrėtojai šūkčiojo kapotas, trumpas komandas.
Atidarydavo vagonų duris ir žmonėms liepdavo šokti iš vagonų ant žemės iš metro aukščio. Pirmiausia, ką pamatydavo išvargę keleiviai atvykę į Auschwitz-Birkenau, tai įsiutusius šunis, ir tokius pat įsiutusius jų šeimininkus, esesininkus. Bet kuriam vaikui, kuris tikėjosi išvysti tėvišką šypseną, pamačius šiuos uniformuotus vyrus, tekdavo nusivilti.
Tarp šimtų palei bėgius išrikiuotų vaikų gal ir atsirasdavo keletas vyresnių, kurie jautė, kad jie yra pasmerkti. Tačiau mažieji, tokie kaip Tamara, buvo pernelyg išgąsdinti ir pasimetę, kad pajustų artėjančią tragediją. Jie to suprasti negalėjo.
Suaugusieji, tik atvykę, turėjo praeiti selekciją, per kurią pajėgesnius SS nukreipdavo į kairę, o nereikalingi, pasmerktieji sunaikinimui, buvo siunčiami į dešinę.
Vaikams ir pagyvenusiems žmonėms selekcijos nebuvo. Uniformuotas vyras rikiuotės priekyje liepdavo visiems nusirengti pirmojoje patalpoje. Po to buvo liepiama greitai eiti į kitą patalpą, kuri būdavo apibūdinama kaip dušas. Urgzdavo šunys ir kandžiojo mažųjų kojas.
Viduje buvo Sonderkommando. Vienas kalinys žydas, priverstas dirbti lagerio žmonių naikinimo centre, vėliau aprašė savo trumpus pokalbius su vaikais iš Šiaulių.
Viena vyresnė mergaitė, kuriai tik pora mėnesių pritrūko iki trylikos – amžiaus, kuris tada ją būtų išgelbėjęs, jau žinojo kas vyksta, nes girdėjo suaugusiųjų, išrikiuotų už tvoros, įspėjimus. Ji prakeikė susikūprinusį žmogų su dryžuota pižama.
„Eik šalin, žudike! Neliesk mano mažojo broliuko, savo rankomis, pramirkusiomis tavo tautiečių krauju.“
Iš tokios jaunos mergaitės niekas negalėjo tikėtis tokių brandžių žodžių. Neįmanoma patvirtinti, ar įrašas dienoraštyje yra tikslus, tačiau jis aiškiai ir įtikinamai perteikia piktos replikos esmę, kuri persekios dienoraščio autorių iki jo mirties.
Mintys, kurių jis bandydavo išvengti, sugrįždavo: jis liko gyventi, nes sutiko vykdyti nacių įsakymus. Ar jo gyvybė tokia vertinga kad tokiu būdu pratęstų savo kvėpavimą savaitei, mėnesiui, o gal nors akimirkai? Tai nebuvo jo mintis, to jo paklausė berniukas, vienas iš Šiaulių geto vaikų.
Berniuko žodžiai pakibo ore, kai jis, kartu su kitais vaikais, vieną labai šaltą 1943-iųjų lapkričio dieną, nuėjo paskutiniam atodūsiui į dujų kamerą.
Tamara, kaip ir visi kiti, žuvo įkvėpusi nuodingųjų dujų, kurios buvo gaunamos, naudojant Zyklon B kristalus. Vokietijos pramonės gigantui IG Farben, kuriame savo laiminguoju gyvenimo periodu, 1929 metais, dirbo ir Tamaros tėvas Mejeris Kronas, priklausė didžioji kompanijos, gaminusios Zyklon B, dalis.
SS pateikdavo žydų bendruomenei sąskaitas už jų artimųjų transportavimą į mirties stovyklas. Geležinkelio kompanija Reichsbahn nustatė kainas už pervežimą, priklausomai nuo atstumo ir kalinių amžiaus:
už 1 km suaugusiam 0,04 reichsmarkės (RM);
už 1 km vaikui 0,02 reichsmarkės (RM);
vaikai iki 4 metų amžiaus vežami nemokamai.
Tuo laiku verslas vystėsi taip šauniai, kad SS gaudavo 50 procentų nuolaidą, jei traukinys veždavo ne mažiau kaip 400 žmonių.
Nužudytų iš Šiaulių vaikų tėvai išvengė oficialaus pranešimo apie jų vaikų mirtį. Gerai ir efektingai funkcionuojanti SS biurokratinė mašina užmiršo jiems nusiųsti sąskaitą už transportavimą.
Į lietuvių kalbą vertė Danutė Selčinskaja,
redagavo Gregory Toker
Geležinkelio stotyje, į kiekvieną dešimties metrų ilgio ir dviejų metrų pločio vagoną, prieš uždarant jo sunkias duris, sugrūdo po 100 ar daugiau suimtųjų. Trūko oro, buvo labai mažai maisto ir vandens, dienos šviesa vos prasiskverbdavo pro siauras lentas aukštai virš kietų grindų...
Kas nutiko su visais išvežtaisiais? Karui pasibaigus, cenzūruojamoje Rusijos spaudoje buvo publikuojama daug siaubingų, nepatikrintų istorijų. Laikraščiuose rašydavo, kad vokiečiai nuleisdavo vaikų kraują, kurį naudojo kraujo perpylimams saviesiems sužeistiesiems, grįžtantiems iš kovos lauko. Rusija turėjo savų nedorų priežasčių skleisti tokias paskalas apie žvėriškumą.
Realistiškesni atsakymai yra gauti iš liudininkų, mačiusių traukinio išvykimą ir iš vienintelio liudininko, buvusio traukinio atvykimo vietoje. Tą dieną geležinkelio stotyje dirbę darbininkai, sugrįžę į getą pasakojo, kad jie matė iš stoties lėtai išvažiuojantį galingą 52-osios serijos vokišką lokomotyvą, traukiantį gyvulinius vagonus, prigrūstus žmonių. Kur išvyko traukinys garsiakalbiu nepaskelbė ir galutinis kelionės tikslas liko neaiškus. Tačiau žydų darbininkai, dirbę geležinkelio stoties dirbtuvėje, prisiminė ant keleto vagonų matę užrašą Auschwitz. Šis žodis tada jiems nieko nereiškė.
Netrukus po to, kai traukinys pranyko, sniegas, kurio visi laukė ir kuriuo gąsdino, pradėjo kristi, paslėpdamas susitraukusiose geto gatvelėse didžiausio žvėriškumo pėdsakus.
Tikėtina, kad, prieš pasiekiant galutinį maršruto tikslą po dviejų ar trijų dienų Lenkijoje, beveik už 1000 kilometrų nuo Šiaulių, į šį traukinį pakeliui buvo įsodinta daugiau žmonių.
Galutinis traukinio sustojimas buvo šalia kaimiško rajono gyvenvietės Oświęcim, kur šį traukinį pasitiko lojantys šunys. Šimtai panašaus transporto traukinių atliko tokią pat kelionę ir visada viskas vykdavo tokiu pačiu būdu. Atvykusius sutikdavo šunys, kurie lakstydavo palei apledėjusią platformą, o jų prižiūrėtojai šūkčiojo kapotas, trumpas komandas.
Atidarydavo vagonų duris ir žmonėms liepdavo šokti iš vagonų ant žemės iš metro aukščio. Pirmiausia, ką pamatydavo išvargę keleiviai atvykę į Auschwitz-Birkenau, tai įsiutusius šunis, ir tokius pat įsiutusius jų šeimininkus, esesininkus. Bet kuriam vaikui, kuris tikėjosi išvysti tėvišką šypseną, pamačius šiuos uniformuotus vyrus, tekdavo nusivilti.
Tarp šimtų palei bėgius išrikiuotų vaikų gal ir atsirasdavo keletas vyresnių, kurie jautė, kad jie yra pasmerkti. Tačiau mažieji, tokie kaip Tamara, buvo pernelyg išgąsdinti ir pasimetę, kad pajustų artėjančią tragediją. Jie to suprasti negalėjo.
Suaugusieji, tik atvykę, turėjo praeiti selekciją, per kurią pajėgesnius SS nukreipdavo į kairę, o nereikalingi, pasmerktieji sunaikinimui, buvo siunčiami į dešinę.
Vaikams ir pagyvenusiems žmonėms selekcijos nebuvo. Uniformuotas vyras rikiuotės priekyje liepdavo visiems nusirengti pirmojoje patalpoje. Po to buvo liepiama greitai eiti į kitą patalpą, kuri būdavo apibūdinama kaip dušas. Urgzdavo šunys ir kandžiojo mažųjų kojas.
Viduje buvo Sonderkommando. Vienas kalinys žydas, priverstas dirbti lagerio žmonių naikinimo centre, vėliau aprašė savo trumpus pokalbius su vaikais iš Šiaulių.
Viena vyresnė mergaitė, kuriai tik pora mėnesių pritrūko iki trylikos – amžiaus, kuris tada ją būtų išgelbėjęs, jau žinojo kas vyksta, nes girdėjo suaugusiųjų, išrikiuotų už tvoros, įspėjimus. Ji prakeikė susikūprinusį žmogų su dryžuota pižama.
„Eik šalin, žudike! Neliesk mano mažojo broliuko, savo rankomis, pramirkusiomis tavo tautiečių krauju.“
Iš tokios jaunos mergaitės niekas negalėjo tikėtis tokių brandžių žodžių. Neįmanoma patvirtinti, ar įrašas dienoraštyje yra tikslus, tačiau jis aiškiai ir įtikinamai perteikia piktos replikos esmę, kuri persekios dienoraščio autorių iki jo mirties.
Mintys, kurių jis bandydavo išvengti, sugrįždavo: jis liko gyventi, nes sutiko vykdyti nacių įsakymus. Ar jo gyvybė tokia vertinga kad tokiu būdu pratęstų savo kvėpavimą savaitei, mėnesiui, o gal nors akimirkai? Tai nebuvo jo mintis, to jo paklausė berniukas, vienas iš Šiaulių geto vaikų.
Berniuko žodžiai pakibo ore, kai jis, kartu su kitais vaikais, vieną labai šaltą 1943-iųjų lapkričio dieną, nuėjo paskutiniam atodūsiui į dujų kamerą.
Tamara, kaip ir visi kiti, žuvo įkvėpusi nuodingųjų dujų, kurios buvo gaunamos, naudojant Zyklon B kristalus. Vokietijos pramonės gigantui IG Farben, kuriame savo laiminguoju gyvenimo periodu, 1929 metais, dirbo ir Tamaros tėvas Mejeris Kronas, priklausė didžioji kompanijos, gaminusios Zyklon B, dalis.
SS pateikdavo žydų bendruomenei sąskaitas už jų artimųjų transportavimą į mirties stovyklas. Geležinkelio kompanija Reichsbahn nustatė kainas už pervežimą, priklausomai nuo atstumo ir kalinių amžiaus:
už 1 km suaugusiam 0,04 reichsmarkės (RM);
už 1 km vaikui 0,02 reichsmarkės (RM);
vaikai iki 4 metų amžiaus vežami nemokamai.
Tuo laiku verslas vystėsi taip šauniai, kad SS gaudavo 50 procentų nuolaidą, jei traukinys veždavo ne mažiau kaip 400 žmonių.
Nužudytų iš Šiaulių vaikų tėvai išvengė oficialaus pranešimo apie jų vaikų mirtį. Gerai ir efektingai funkcionuojanti SS biurokratinė mašina užmiršo jiems nusiųsti sąskaitą už transportavimą.
Į lietuvių kalbą vertė Danutė Selčinskaja,
redagavo Gregory Toker