išgelbėti žydų vaikai
Icchakas Kromas
Gimiau 1938 sausį Raseiniuose. Mano motina, klestinčios Raseinių parduotuvės savininkų duktė, Peralė Ziv-Kromienė dirbo miestelio vaistinėje. Visą dieną mane prižiūrėjo tarnaitė, aš buvau labai prie jos prisirišęs. Bet vieną 1941 m. vasaros dieną, pamatęs ją gatvėje, apsidžiaugiau, pašaukiau: „Elze!“ – o ji, nusigręžusi, paspartino žingsnius...
Mano tėvas Motelis Kromas, kuris dirbo tarybinėje įstaigoje, pirmomis karo dienomis buvo evakuotas į Rusiją. Mes visi – mano mama Peralė su manimi, brolio šeima ir mamos motina Šeina-Genia, gelbėdamiesi nuo artilerijos sviedinių, pasitraukėme į kaimą. Pasibaigus apšaudymui, neturėjome kur sugrįžti: namas, kuriame gyvenome, buvo sugriautas.
Praėjus kelioms dienoms, visus aplinkinius žydus suvarė į daržinę – jų susigrūdo tiek, kad nebuvo kur atsisėsti. Buvo vasariškai karšta, bet ištroškusiems kaliniams net nedavė atsigerti. Buvo aišku, kad čia išgyventi nelemta. Mano tėvo sesuo Sima, pati dar 14 metų mergaitė, nuėjo pas viršininką, aiškindama, kad tokiomis sąlygomis su mažais ais gyventi neįmanoma. Jai pavyko gauti šeimai leidimą persikelti į Šiaulių getą.
Šiaulių „Kaukazo“ gete mes su mama ir močiutė Šeina-Genia apsigyvenome mažoje buto, kuriame gyveno dar kelios žydų šeimos, virtuvėlėje. Gete buvo badas. Tačiau mes, vaikai, neprašėme valgyti – mes žinojome, kad maisto yra tik tiek, kiek mums duoda.
1943 m. lapkričio 5 dieną iš Kauno atvykę esesininkai, vykdydami vaikų ir nedarbingų žmonių selekciją, išvežė Šiaulių žydų vaikus – manoma, kad į Aušvicą. Mama buvo paslėpusi Icchaką ir dar šešis vaikus rūsyje, visi jie tąsyk išgyveno. Močiutę Šeiną-Genią išvežė. Reikėjo gelbėti likusiųjų gyvybes. Mano teta Ester buvo labai energinga moteris, ji nuolat ieškojo galimybių ištrūkti. Nors labai sunku buvo tą padaryti, jai visgi pavyko išvesti iš geto savo dukterį, po to ir mane.
Paslėpti beveik šešerių metų apipjaustytą berniuką pas žmones buvo labai sudėtinga. Pagaliau mane sutiko priimti viena gyvenusi netoli geto šeima, auginusi du sūnus – septynerių ir aštuonerių metų. Broliai mane mušdavo, visa galva buvo randuota. Bet atėjo laikas, kai šie žmonės, nebenorėdami rizikuoti, atsisakė laikyti pas save žyduką.
Sima paprašė pažįstamos lietuvės merginos, kad mane priglaustų. Ta susitarė su savo mama, kad pagyvenčiau pas jas. Pusiaukelėje į naujus namus sustojau ir pasakiau, kad toliau niekur neisiu. „Jeigu pasiimsiu tave į getą, tave nušaus vokiečiai,“ – bandė įkalbinėti Sima. Bet buvau tvirtas: „Tegul.“ Simai teko tempti mane jėga. Pas naujus globėjus buvo nepalyginamai geriau, bet ten negalima buvo pasilikti ilgam.
Padedant geto policininkui, man buvo surasta vieta pas vienišą vienuolę Kelmėje. Deja, kai atvykome į vietą, paaiškėjo, kad ji manęs nebegali priglausti – pas ją jau buvo apsigyvenusi Janina, Kelmės Žydų liaudies banko direktoriaus duktė, busimojo rašytojo Icchoko Mero sesuo. Nepaisydama pavojus, Janina pati nuėjo ieškoti man prieglobsčio. Po valandos grįžo su gera žinia: „Radau“.
Mane priėmė pas save Ona Urbelienė. Ši nuostabi moteris nusiuntė savo dukterį Eleną į kaimą gyventi kartu su manimi. Ten mane ir rado grįžęs po karo tėvas, tarnavęs 16-oje divizijoje. Pamatęs tėvą, išsigandau: „Ko šis kareivis iš manęs nori?“. Ne už ką nenorėjau važiuoti su tėvu, ir sutikau tik po to, kai Elenutė pasakė, kad važiuosianti kartu.
Mama dar kurį laiką liko gete, po to kartu su broliene Estera iš ten pabėgo. Karo pabaigos ji kartu su Esteros dukrele Chaviva sulaukė pas Julija Kiličauskienę. Ši nuostabi moteris gerbė mamos, kurį prisilaikė tradicijų, papročius, net gamino jai košerinį maistą.
Po karo mūsų šeima apsigyveno Kaune. Kartu su mumis gyveno ir Elena Urbelytė, ji susirado Kaune darbą.
Deja, mano gelbėtojams likimas buvo negailestingas. Elenutė turėjo du brolius. Vienas iš jų, baigiantis karui, mokėsi paskutinėje klasėje. Jų mokytojas buvo aršus tarybų valdžios priešininkas. Kai į Lietuvą grįžo rusai, jis susirinko savo mokinius ir pasitraukė į mišką. Ona ir Bronius Urbeliai buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį. Antrajam jų sūnui pavyko iššokti iš sunkvežimio ir pasislėpti. Bėgdama nuo ieškojusio brolių KGB, Elenutė pati nuvažiavo pas tėvus, bet neatlaikė jos sveikata, netrukus Sibire ji mirė. Po Stalino mirties Ona ir Bronius grįžo į Lietuvą. 2006 m. Broniui, Onai ir Elenai Urbeliams – visiems jau po mirties – suteiktas Pasaulio teisuolių vardas.
Aš, Icchakas Kromas, jų dėka gyvenu Izraelyje, išauginau tris vaikus, turiu septynis anūkus.
Mano tėvas Motelis Kromas, kuris dirbo tarybinėje įstaigoje, pirmomis karo dienomis buvo evakuotas į Rusiją. Mes visi – mano mama Peralė su manimi, brolio šeima ir mamos motina Šeina-Genia, gelbėdamiesi nuo artilerijos sviedinių, pasitraukėme į kaimą. Pasibaigus apšaudymui, neturėjome kur sugrįžti: namas, kuriame gyvenome, buvo sugriautas.
Praėjus kelioms dienoms, visus aplinkinius žydus suvarė į daržinę – jų susigrūdo tiek, kad nebuvo kur atsisėsti. Buvo vasariškai karšta, bet ištroškusiems kaliniams net nedavė atsigerti. Buvo aišku, kad čia išgyventi nelemta. Mano tėvo sesuo Sima, pati dar 14 metų mergaitė, nuėjo pas viršininką, aiškindama, kad tokiomis sąlygomis su mažais ais gyventi neįmanoma. Jai pavyko gauti šeimai leidimą persikelti į Šiaulių getą.
Šiaulių „Kaukazo“ gete mes su mama ir močiutė Šeina-Genia apsigyvenome mažoje buto, kuriame gyveno dar kelios žydų šeimos, virtuvėlėje. Gete buvo badas. Tačiau mes, vaikai, neprašėme valgyti – mes žinojome, kad maisto yra tik tiek, kiek mums duoda.
1943 m. lapkričio 5 dieną iš Kauno atvykę esesininkai, vykdydami vaikų ir nedarbingų žmonių selekciją, išvežė Šiaulių žydų vaikus – manoma, kad į Aušvicą. Mama buvo paslėpusi Icchaką ir dar šešis vaikus rūsyje, visi jie tąsyk išgyveno. Močiutę Šeiną-Genią išvežė. Reikėjo gelbėti likusiųjų gyvybes. Mano teta Ester buvo labai energinga moteris, ji nuolat ieškojo galimybių ištrūkti. Nors labai sunku buvo tą padaryti, jai visgi pavyko išvesti iš geto savo dukterį, po to ir mane.
Paslėpti beveik šešerių metų apipjaustytą berniuką pas žmones buvo labai sudėtinga. Pagaliau mane sutiko priimti viena gyvenusi netoli geto šeima, auginusi du sūnus – septynerių ir aštuonerių metų. Broliai mane mušdavo, visa galva buvo randuota. Bet atėjo laikas, kai šie žmonės, nebenorėdami rizikuoti, atsisakė laikyti pas save žyduką.
Sima paprašė pažįstamos lietuvės merginos, kad mane priglaustų. Ta susitarė su savo mama, kad pagyvenčiau pas jas. Pusiaukelėje į naujus namus sustojau ir pasakiau, kad toliau niekur neisiu. „Jeigu pasiimsiu tave į getą, tave nušaus vokiečiai,“ – bandė įkalbinėti Sima. Bet buvau tvirtas: „Tegul.“ Simai teko tempti mane jėga. Pas naujus globėjus buvo nepalyginamai geriau, bet ten negalima buvo pasilikti ilgam.
Padedant geto policininkui, man buvo surasta vieta pas vienišą vienuolę Kelmėje. Deja, kai atvykome į vietą, paaiškėjo, kad ji manęs nebegali priglausti – pas ją jau buvo apsigyvenusi Janina, Kelmės Žydų liaudies banko direktoriaus duktė, busimojo rašytojo Icchoko Mero sesuo. Nepaisydama pavojus, Janina pati nuėjo ieškoti man prieglobsčio. Po valandos grįžo su gera žinia: „Radau“.
Mane priėmė pas save Ona Urbelienė. Ši nuostabi moteris nusiuntė savo dukterį Eleną į kaimą gyventi kartu su manimi. Ten mane ir rado grįžęs po karo tėvas, tarnavęs 16-oje divizijoje. Pamatęs tėvą, išsigandau: „Ko šis kareivis iš manęs nori?“. Ne už ką nenorėjau važiuoti su tėvu, ir sutikau tik po to, kai Elenutė pasakė, kad važiuosianti kartu.
Mama dar kurį laiką liko gete, po to kartu su broliene Estera iš ten pabėgo. Karo pabaigos ji kartu su Esteros dukrele Chaviva sulaukė pas Julija Kiličauskienę. Ši nuostabi moteris gerbė mamos, kurį prisilaikė tradicijų, papročius, net gamino jai košerinį maistą.
Po karo mūsų šeima apsigyveno Kaune. Kartu su mumis gyveno ir Elena Urbelytė, ji susirado Kaune darbą.
Deja, mano gelbėtojams likimas buvo negailestingas. Elenutė turėjo du brolius. Vienas iš jų, baigiantis karui, mokėsi paskutinėje klasėje. Jų mokytojas buvo aršus tarybų valdžios priešininkas. Kai į Lietuvą grįžo rusai, jis susirinko savo mokinius ir pasitraukė į mišką. Ona ir Bronius Urbeliai buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį. Antrajam jų sūnui pavyko iššokti iš sunkvežimio ir pasislėpti. Bėgdama nuo ieškojusio brolių KGB, Elenutė pati nuvažiavo pas tėvus, bet neatlaikė jos sveikata, netrukus Sibire ji mirė. Po Stalino mirties Ona ir Bronius grįžo į Lietuvą. 2006 m. Broniui, Onai ir Elenai Urbeliams – visiems jau po mirties – suteiktas Pasaulio teisuolių vardas.
Aš, Icchakas Kromas, jų dėka gyvenu Izraelyje, išauginau tris vaikus, turiu septynis anūkus.