Ieškant praeities
Vilniaus pakraštys. Kirtus nuokalnę
Tuščias smėlėtas kelias
Bėga kaip ir anksčiau į Juodąjį Šilą
Į Panerius...
Lėtai ir rūsčiai
Mano žvilgsnis siekia praeities,
Nebylų teismą vykdydamas.
Štai mūsų kambarys: grindų plyšiai,
Tas kampas – kur buvo lova...
Kampe aliejinė lempelė žėruoja tyliai
Šešėlį nuo varinio krucifikso mesdama.
Ir aš, staiga numetęs metų naštą,
Stoviu tylėdamas prieš šį šešėlį
Ir atmenu sodą, pavasarį, žydėjimą!..
Paukščius Du Baltus, kurių su mumis nėra,
Kieno gi meilė Tamsą pavertė Šviesa!
Sergej Korablikov-Kovarskij
Vertė Skaitės Vilimaitė
