išgelbėti žydų vaikai
Rina Joels (Joelsaitė)-Parason
Žiūrėk, rudas šuo bėga
Rina Joels (Joelsaitė)-Parason
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Aš, Rina Joelsaitė, gimiau Kaune 1940 m. rugsėjo 11 d., buvau antroji Lietuvos senbuvių žydų šeimos dukra. Mano tėvas Benjaminas Joelsas gimė 1904 m., mama Malka (mergautine pavarde Kaplanaitė) – 1912 m., abu Lietuvoje.
Šeima gyveno pasiturimai, centrinėje senamiesčio aikštėje tėvai laikė parduotuvę. Tėvas turėjo tris brolius: Šlomo su žmona ir dukra Maša karo pradžioje sugebėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungą, jo žmona ten mirė, bet jis su dukra išgyveno ir grįžo į Lietuvą. 8-ajame dešimtmetyje jo duktė emigravo į Izraelį. Antrasis tėvo brolis Šmuelis žuvo koncentracijos stovykloje, o jo žmona ir devynmetė duktė Riva išgyveno ir po karo grįžo į Kauną. 8-ajame dešimtmetyje jiedvi emigravo į Izraelį. Chana Izraelyje mirė, o Riva su šeima šiandien gyvena Tel Avive. Trečias tėvo brolis su šeima dar prieš karą išvyko iš Lietuvos į Pietų Afriką, su juo ryšio neturėjom.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mūsų šeima, kaip ir visi Kauno žydai, buvo priversta persikelti į Vilijampolės getą (Slobodkę) Kauno pakraštyje. Apie gyvenimą gete žinau tik iš mamos ir penkeriais metais už mane vyresnės sesers Belos (Belos Tal) pasakojimų. Keliantis į getą man buvo dešimt mėnesių.
Nuo 1941-ųjų iki 1943-iųjų gyvenome gete. Septynių asmenų šeima – tėvas, mama, sesuo, aš, močiutė Chana Kaplanienė, dėdė Ruvenas Kaplanas ir teta Berta – grūdosi mažame mediniame namelyje. Močiutė žuvo gete. Dėdė Ruvenas išgyveno getą ir liko gyvas Dachau koncentracijos sovykloje. Po karo jis atvyko į Izraelį per Italiją, čia vedė ir susilaukė dviejų dukterų – mano pusseserių, kurių viena šiandien gyvena Izraelyje, o antroji – Kanadoje. Mama ir jos sesuo Berta Kaplanaitė po karo iš koncentracijos stovyklos grįžo į Kauną. Mama mirė Kaune 1961 m. nuo infarkto. Teta Berta 1972 m. emigravo į Izraelį, 1981 m. ten mirė.
Gete tėvui stebuklingu būdu pavyko mus išsaugoti ilgiau nei dvejus metus. 1943 m. jis susisiekė su lietuvių Sinkevičių šeima. Jie sutiko už pinigus priglausti mane ir seserį. Tėvus kasdieną varydavo iš geto į visokius priverstinius darbus. Tėvas, kaip skurdaus maisto geto gyventojams tiekėjas, važinėjo pakinkytu vežimu. Jis papirko vokietį vartų sargybinį, kad šis netikrintų vežimo. Du kartus bandymas mus išgabenti iš geto nepavyko – vartuose budėjo „ne tas“ sargybinis, trečią kartą pasisekė. Užmigdyta vaistais aš miegojau maiše. Vežimui nutolus nuo geto vartų, pamatėme mūsų laukusius lietuvius. Tėvas padėjo maišą, kuriame miegojau, ant žemės, o seseriai pasakė: „Bėk greitai pas dėdę ir tetą, kurie stovi ant šaligatvio.“ Tėvas su palengvėjimu atsiduso matydamas, kad lietuviai, laikydami už rankos seserį ir nešdami maišą su manimi, nuskuba tolyn; tuomet dar neturėjau trejų metukų.
Kurį laiką buvome pas lietuvius abi kartu, mūsų neatskyrė, bet greitai paaiškėjo, kad tai pavojinga. Aplink namus sukiojosi lietuviai, kartkarčiais užsukdavo vokiečiai. Kieme tarpusavyje mudvi kalbėjome jidiš, galėjo kas nors išgirsti sakant, pavyzdžiui, A geler hunt leift! (Rudas šuo bėga!). Buvo nutarta mus atskirti.
Buvau išsiųsta į kaimą pas seną valstietį, Sinkevičių giminaitį, gyvenau ūkyje, kuris buvo nupirktas už mano tėvo pinigus. Kaimas yra netoli Kauno, deja, jo pavadinimo neprisimenu. Sesuo buvo nugabenta pas jaunesnius Sinkevičių gimines į Kauną ir augo Žaliakalnyje su dviem jų vaikais. Greit išmokau lietuviškai ir pamiršau jidiš. Lietuviai pakeitė mano vardą, tapau Jadvyga (Jadzike), taip buvo nutarta namuose vykusioje krikšto ceremonijoje. Likome lietuvių namuose iki karo pabaigos, iki 1945-ųjų. 1944 m. liepą getas buvo sunaikintas, likę gyvi žydai buvo perkelti į koncentracijos stovyklas: moterys į Štuthofą, vyrai – į Dachau. Pakeliui į Dachau mano tėvas ir kitas žydas Šlomo Jarmovskis, išlupę kelias lentas iš vagono grindų, per angą iššoko iš važiuojančio traukinio. Jarmovskis išgyveno karą ir vėliau įsikūrė Ciuriche. 1973 m. jis lankėsi Izraelyje. Sužinojęs, kad aš, Benjamino duktė, gyvenu Izraelyje, jis mus aplankė ir papasakojo visą istoriją: vagone važiavę vokiečiai apšaudė juodu, iššokusius iš traukinio, tačiau nesužeidė. Dėl atsargumo jie nutarė išsiskirti ir kiekvienas nuėjo savais keliais. Anot Jarmovskio, tėvas jam sakęs, kad bandys nueiti pas lietuvius, kurie slepia jo dukras. Tačiau tėvas pas mus neatėjo, tikriausiai žuvo pakeliui. Visos mamos pastangos po karo ką nors apie jį sužinoti buvo bergždžios.
Grįžusios iš Štuthofo mama su teta iš karto ėmė mūsų ieškoti. Buvau tada jau penkerių metų, ir suprantama, kad mamos nepažinau, ji man atrodė svetima sena moteris. Kad būtume kuo atsargesnės, globėjai mus buvo primokę vengti žydų: „Žydai pasiima mažus vaikus ir nusineša maiše.“ Niekaip nesutikau prieiti prie mamos. Iš naujo susipažinom tik po daugelio susitikimų ir pokalbių. Galutinai pralaužėme ledus ir nustojau jos vengti tik pasimačiusi su seserimi, kuri man priminė daugybę svarbių smulkmenų iš mūsų ankstesnio gyvenimo gete su mama ir tėčiu. Galiausiai apsiverkiau, prisiglaudžiau prie mamos, apsikabinau ją ir sutikau eiti kartu. Prireikė daugybės pastangų, pokalbių, aiškinimų ir įtikinėjimų, kad pamažu priprasčiau prie naujo gyvenimo. Vis dėlto dar dažnai „grįždavau“ į ankstesnį laiką. Man pasakojo, kad kartkarčiais atsibusdavau naktį išsigandusi, jog pamiršau prieš miegą pasimelsti. Dairydavausi kryžiaus ant sienos, o neaptikusi prisimindavau, kad mano gyvenimas pasikeitė, kad aš vėl esu su savo tikrąja mama ir seserimi. Buvau maža mergaitė ir, savo laimei, dar nesuvokiau, kaip baisus karas apvertė ir iškreipė visų mūsų gyvenimą. Karas paliko manyje gilią negyjančią žaizdą – tėvo netektį.
Iš sesers pasakojimų žinau, kad kelerius metus po karo mama palaikė ryšius su Sinkevičių šeima, rėmė juos finansiškai. Tuoj po karo mirė mane gelbėjusi močiutė. Paskui nuo sunkios ligos mirė jos duktė, išgelbėjusi mano seserį. Jos vyrą neaiškiomis aplinkybėmis nužudė rusai. Jaunesni tos šeimos nariai mažiau mumis domėjosi, jie kažkur persikėlė ir ryšiai nutrūko.
Pamažu gyvenimas grįžo į vėžes. 1947–1953 m. mokiausi vienoje Kauno mokykloje. Paskui įstojau į Kauno medicinos institutą ir sėkmingai jį baigiau 1963-iaisiais. Studijų metai buvo patys laimingiausi. Jie suformavo mano asmenybę, susipažinau su daugeliu studentų žydų, tapome gerais draugais. Draugystė su daugeliu jų tęsiasi iki šiol.
1962 m. ištekėjau už Mošės Parasonio. Jis baigė Medicinos institutą dvejais metais anksčiau už mane ir jau dirbo ten dėstytoju. Sukūrėme šeimą, susilaukėme dviejų sūnų: 1966 m. gimė Beni, o 1969 m. – Aleksas.
Dauguma mūsų draugų, suprantama, buvo žydai. Visi susidomėję sekėme Izraelio įvykius. Jidiš kultūra, kurioje visi augome, padėjo mums suvokti, kad mūsų vieta, kaip ir visų kitų žydų, yra Izraelyje. Nusprendėme ir 1973-iųjų liepą su dviem sūnumis nusileidome Izraelyje.
Nuo tada praėjo beveik 40 metų. Mes gyvename ir dirbame – gydome ligonius – Izraelyje. Abu mūsų sūnūs – gydytojai, mokėsi Izraelyje, tarnavo kariuomenėje ir tebėra šauktiniai. Abu vedę ir turi po tris sūnus ir vieną dukrelę – šešis mūsų anūkus ir anūkėlę! Sugebėjome sukurti stabilią ir vieningą šeimą. Mūsų laimei, vaikai ir anūkai su mumis palaiko labai artimus santykius. Suklijavome šeimą iš šukių ir toliau gyvename visavertį, laimingą gyvenimą žydų valstybėje. Esame įsitikinę, kad, jei tėvai būtų gyvi, jie mumis didžiuotųsi. Gyventi tarp žydų, Izraelyje, buvo jų svajonė. Mums pavyko įgyvendinti tą svajonę po jų mirties.
Mano sesuo statybos inžinierė Bela Joelsaitė-Tal, gimusi 1935 m., atvyko į Izraelį su vyru ir dviem vaikais 1972-aisiais. Ji gyvena Tel Avive. Jos sūnus – stomatologas, duktė – advokatė. Sesuo turi penkis anūkus.
1986 m. atsitiktinai sužinojau, kad į Izraelį iš Jungtinių Valstijų atvažiuoja Cvi (Hiršas) Kadušinas. Anksčiau jis gyveno Kaune, per karą buvo gete. Kadušinas – profesionalus fotografas, savo fotoaparatu jis slapta įamžino žydų gyvenimą gete. Tel Avive, Beit Ha Tfucot (Pasaulio žydų bendruomenių muzejuje) buvo atidaryta jo paroda. Visa šeima ten nuvykome. Nustebome ir labai apsidžiaugėme pamatę parodoje kelias mūsų tėvo, mamos ir tetos nuotraukas. Radome ir mūsų su seserimi nuotrauką su tėvu. Muziejaus darbuotojai padėjo mums pasidaryti tų nuotraukų kopijas. Aš jas saugau kaip brangiausią širdžiai dalyką, per karą prarastos savo vaikystės prisiminimą.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Rina Joels (Joelsaitė)-Parason
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Aš, Rina Joelsaitė, gimiau Kaune 1940 m. rugsėjo 11 d., buvau antroji Lietuvos senbuvių žydų šeimos dukra. Mano tėvas Benjaminas Joelsas gimė 1904 m., mama Malka (mergautine pavarde Kaplanaitė) – 1912 m., abu Lietuvoje.
Šeima gyveno pasiturimai, centrinėje senamiesčio aikštėje tėvai laikė parduotuvę. Tėvas turėjo tris brolius: Šlomo su žmona ir dukra Maša karo pradžioje sugebėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungą, jo žmona ten mirė, bet jis su dukra išgyveno ir grįžo į Lietuvą. 8-ajame dešimtmetyje jo duktė emigravo į Izraelį. Antrasis tėvo brolis Šmuelis žuvo koncentracijos stovykloje, o jo žmona ir devynmetė duktė Riva išgyveno ir po karo grįžo į Kauną. 8-ajame dešimtmetyje jiedvi emigravo į Izraelį. Chana Izraelyje mirė, o Riva su šeima šiandien gyvena Tel Avive. Trečias tėvo brolis su šeima dar prieš karą išvyko iš Lietuvos į Pietų Afriką, su juo ryšio neturėjom.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui mūsų šeima, kaip ir visi Kauno žydai, buvo priversta persikelti į Vilijampolės getą (Slobodkę) Kauno pakraštyje. Apie gyvenimą gete žinau tik iš mamos ir penkeriais metais už mane vyresnės sesers Belos (Belos Tal) pasakojimų. Keliantis į getą man buvo dešimt mėnesių.
Nuo 1941-ųjų iki 1943-iųjų gyvenome gete. Septynių asmenų šeima – tėvas, mama, sesuo, aš, močiutė Chana Kaplanienė, dėdė Ruvenas Kaplanas ir teta Berta – grūdosi mažame mediniame namelyje. Močiutė žuvo gete. Dėdė Ruvenas išgyveno getą ir liko gyvas Dachau koncentracijos sovykloje. Po karo jis atvyko į Izraelį per Italiją, čia vedė ir susilaukė dviejų dukterų – mano pusseserių, kurių viena šiandien gyvena Izraelyje, o antroji – Kanadoje. Mama ir jos sesuo Berta Kaplanaitė po karo iš koncentracijos stovyklos grįžo į Kauną. Mama mirė Kaune 1961 m. nuo infarkto. Teta Berta 1972 m. emigravo į Izraelį, 1981 m. ten mirė.
Gete tėvui stebuklingu būdu pavyko mus išsaugoti ilgiau nei dvejus metus. 1943 m. jis susisiekė su lietuvių Sinkevičių šeima. Jie sutiko už pinigus priglausti mane ir seserį. Tėvus kasdieną varydavo iš geto į visokius priverstinius darbus. Tėvas, kaip skurdaus maisto geto gyventojams tiekėjas, važinėjo pakinkytu vežimu. Jis papirko vokietį vartų sargybinį, kad šis netikrintų vežimo. Du kartus bandymas mus išgabenti iš geto nepavyko – vartuose budėjo „ne tas“ sargybinis, trečią kartą pasisekė. Užmigdyta vaistais aš miegojau maiše. Vežimui nutolus nuo geto vartų, pamatėme mūsų laukusius lietuvius. Tėvas padėjo maišą, kuriame miegojau, ant žemės, o seseriai pasakė: „Bėk greitai pas dėdę ir tetą, kurie stovi ant šaligatvio.“ Tėvas su palengvėjimu atsiduso matydamas, kad lietuviai, laikydami už rankos seserį ir nešdami maišą su manimi, nuskuba tolyn; tuomet dar neturėjau trejų metukų.
Kurį laiką buvome pas lietuvius abi kartu, mūsų neatskyrė, bet greitai paaiškėjo, kad tai pavojinga. Aplink namus sukiojosi lietuviai, kartkarčiais užsukdavo vokiečiai. Kieme tarpusavyje mudvi kalbėjome jidiš, galėjo kas nors išgirsti sakant, pavyzdžiui, A geler hunt leift! (Rudas šuo bėga!). Buvo nutarta mus atskirti.
Buvau išsiųsta į kaimą pas seną valstietį, Sinkevičių giminaitį, gyvenau ūkyje, kuris buvo nupirktas už mano tėvo pinigus. Kaimas yra netoli Kauno, deja, jo pavadinimo neprisimenu. Sesuo buvo nugabenta pas jaunesnius Sinkevičių gimines į Kauną ir augo Žaliakalnyje su dviem jų vaikais. Greit išmokau lietuviškai ir pamiršau jidiš. Lietuviai pakeitė mano vardą, tapau Jadvyga (Jadzike), taip buvo nutarta namuose vykusioje krikšto ceremonijoje. Likome lietuvių namuose iki karo pabaigos, iki 1945-ųjų. 1944 m. liepą getas buvo sunaikintas, likę gyvi žydai buvo perkelti į koncentracijos stovyklas: moterys į Štuthofą, vyrai – į Dachau. Pakeliui į Dachau mano tėvas ir kitas žydas Šlomo Jarmovskis, išlupę kelias lentas iš vagono grindų, per angą iššoko iš važiuojančio traukinio. Jarmovskis išgyveno karą ir vėliau įsikūrė Ciuriche. 1973 m. jis lankėsi Izraelyje. Sužinojęs, kad aš, Benjamino duktė, gyvenu Izraelyje, jis mus aplankė ir papasakojo visą istoriją: vagone važiavę vokiečiai apšaudė juodu, iššokusius iš traukinio, tačiau nesužeidė. Dėl atsargumo jie nutarė išsiskirti ir kiekvienas nuėjo savais keliais. Anot Jarmovskio, tėvas jam sakęs, kad bandys nueiti pas lietuvius, kurie slepia jo dukras. Tačiau tėvas pas mus neatėjo, tikriausiai žuvo pakeliui. Visos mamos pastangos po karo ką nors apie jį sužinoti buvo bergždžios.
Grįžusios iš Štuthofo mama su teta iš karto ėmė mūsų ieškoti. Buvau tada jau penkerių metų, ir suprantama, kad mamos nepažinau, ji man atrodė svetima sena moteris. Kad būtume kuo atsargesnės, globėjai mus buvo primokę vengti žydų: „Žydai pasiima mažus vaikus ir nusineša maiše.“ Niekaip nesutikau prieiti prie mamos. Iš naujo susipažinom tik po daugelio susitikimų ir pokalbių. Galutinai pralaužėme ledus ir nustojau jos vengti tik pasimačiusi su seserimi, kuri man priminė daugybę svarbių smulkmenų iš mūsų ankstesnio gyvenimo gete su mama ir tėčiu. Galiausiai apsiverkiau, prisiglaudžiau prie mamos, apsikabinau ją ir sutikau eiti kartu. Prireikė daugybės pastangų, pokalbių, aiškinimų ir įtikinėjimų, kad pamažu priprasčiau prie naujo gyvenimo. Vis dėlto dar dažnai „grįždavau“ į ankstesnį laiką. Man pasakojo, kad kartkarčiais atsibusdavau naktį išsigandusi, jog pamiršau prieš miegą pasimelsti. Dairydavausi kryžiaus ant sienos, o neaptikusi prisimindavau, kad mano gyvenimas pasikeitė, kad aš vėl esu su savo tikrąja mama ir seserimi. Buvau maža mergaitė ir, savo laimei, dar nesuvokiau, kaip baisus karas apvertė ir iškreipė visų mūsų gyvenimą. Karas paliko manyje gilią negyjančią žaizdą – tėvo netektį.
Iš sesers pasakojimų žinau, kad kelerius metus po karo mama palaikė ryšius su Sinkevičių šeima, rėmė juos finansiškai. Tuoj po karo mirė mane gelbėjusi močiutė. Paskui nuo sunkios ligos mirė jos duktė, išgelbėjusi mano seserį. Jos vyrą neaiškiomis aplinkybėmis nužudė rusai. Jaunesni tos šeimos nariai mažiau mumis domėjosi, jie kažkur persikėlė ir ryšiai nutrūko.
Pamažu gyvenimas grįžo į vėžes. 1947–1953 m. mokiausi vienoje Kauno mokykloje. Paskui įstojau į Kauno medicinos institutą ir sėkmingai jį baigiau 1963-iaisiais. Studijų metai buvo patys laimingiausi. Jie suformavo mano asmenybę, susipažinau su daugeliu studentų žydų, tapome gerais draugais. Draugystė su daugeliu jų tęsiasi iki šiol.
1962 m. ištekėjau už Mošės Parasonio. Jis baigė Medicinos institutą dvejais metais anksčiau už mane ir jau dirbo ten dėstytoju. Sukūrėme šeimą, susilaukėme dviejų sūnų: 1966 m. gimė Beni, o 1969 m. – Aleksas.
Dauguma mūsų draugų, suprantama, buvo žydai. Visi susidomėję sekėme Izraelio įvykius. Jidiš kultūra, kurioje visi augome, padėjo mums suvokti, kad mūsų vieta, kaip ir visų kitų žydų, yra Izraelyje. Nusprendėme ir 1973-iųjų liepą su dviem sūnumis nusileidome Izraelyje.
Nuo tada praėjo beveik 40 metų. Mes gyvename ir dirbame – gydome ligonius – Izraelyje. Abu mūsų sūnūs – gydytojai, mokėsi Izraelyje, tarnavo kariuomenėje ir tebėra šauktiniai. Abu vedę ir turi po tris sūnus ir vieną dukrelę – šešis mūsų anūkus ir anūkėlę! Sugebėjome sukurti stabilią ir vieningą šeimą. Mūsų laimei, vaikai ir anūkai su mumis palaiko labai artimus santykius. Suklijavome šeimą iš šukių ir toliau gyvename visavertį, laimingą gyvenimą žydų valstybėje. Esame įsitikinę, kad, jei tėvai būtų gyvi, jie mumis didžiuotųsi. Gyventi tarp žydų, Izraelyje, buvo jų svajonė. Mums pavyko įgyvendinti tą svajonę po jų mirties.
Mano sesuo statybos inžinierė Bela Joelsaitė-Tal, gimusi 1935 m., atvyko į Izraelį su vyru ir dviem vaikais 1972-aisiais. Ji gyvena Tel Avive. Jos sūnus – stomatologas, duktė – advokatė. Sesuo turi penkis anūkus.
1986 m. atsitiktinai sužinojau, kad į Izraelį iš Jungtinių Valstijų atvažiuoja Cvi (Hiršas) Kadušinas. Anksčiau jis gyveno Kaune, per karą buvo gete. Kadušinas – profesionalus fotografas, savo fotoaparatu jis slapta įamžino žydų gyvenimą gete. Tel Avive, Beit Ha Tfucot (Pasaulio žydų bendruomenių muzejuje) buvo atidaryta jo paroda. Visa šeima ten nuvykome. Nustebome ir labai apsidžiaugėme pamatę parodoje kelias mūsų tėvo, mamos ir tetos nuotraukas. Radome ir mūsų su seserimi nuotrauką su tėvu. Muziejaus darbuotojai padėjo mums pasidaryti tų nuotraukų kopijas. Aš jas saugau kaip brangiausią širdžiai dalyką, per karą prarastos savo vaikystės prisiminimą.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014