išgelbėti žydų vaikai

Jakovas Gurvičius

Pasmerktųjų gelbėjimosi kelias

Jakovas Gurvičius

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Gimiau 1927 metų birželio 5 dieną Rygoje, – mat nors tėvai ir visa mūsų šeima tada gyveno Telšiuose, tačiau turėjusi sveikatos problemų mano mama nutarė važiuoti gimdyti į Rygą.
Prisimenu savo vaikystę nuo trejų metų amžiaus. Augau geromis sąlygomis, manimi rūpinosi, samdė guvernantes. Tėvai Chaimas ir Roza Gurvičiai buvo žinomi ir gerbiami žmonės Telšiuose. Kartu su mūsų šeima – mano motina Roza, tėvu Chaimu, seserimi Rūta, jos pirmuoju vyru Cemachu Ginzburgu ir manimi – tame pačiame name dar gyveno mano motinos brolio Geršono Volperto šeima: žmona Chaja, mano pusseserės Geršono ir Chajos dukros Hinda ir Miriam bei visų šeimos narių mylima ir gerbiama mano senelė Alida Volpert.
Mano tėvas kartu su dėde Geršonu Volpertu tame pačiame name turėjo didžiulę parduotuvę, kurioje buvo visko: tekstilės, gatavų drabužių, galanterijos.
Pamenu, kai man buvo septyneri, mane nusiuntė į žydų mokyklą – chederį. Ten ištvėriau pusę metų ir pabėgau, nepatiko pagrindinė disciplina – Šventojo rašto skaitymai, kurie man pasirodė labai nuobodūs. Po to vienerius metus sesuo Rūta mane ruošė gimnazijai, ir būdamas devynerių 1936-aisiais įstojau į ką tik reformuotos lietuviškos gimnazijos 1-ąją prieklasę. Ten ir mokiausi iki 1941 metų.
Telšiai prieš karą buvo žydiškas miestas. Centrinė gatvė – ištisai vien žydų parduotuvės. Miestas garsėjo ir savo pamaldumu – Telšių ješiva (aukštoji Talmudo studijų mokykla) buvo viena garsiausių ir didžiausių Europoje. Čia mokytis atvažiuodavo jaunimo iš įvairių Europos šalių ir JAV. Buvo ir mechino, kur buvo ruošiama studijoms ješivoje, mergaičių gimnazija javne, žydiška mokytojų seminarija. Taigi žydų gyvenimas Telšiuose virte virė.
Nuo 1939 metų prasidėjo didžiuliai perversmai mūsų gyvenime.
1939 metų kovą vokiečiai užėmė Klaipėdą ir atsidūrė visai šalia mūsų.
Mes žinojome apie 1938 metų Krištolinės nakties pogromus ir antisemitinius išpuolius Vokietijoje, buvome girdėję per radiją ir isteriškus Hitlerio klyksmus. Visa tai buvo žinoma.
Tačiau daugelis nepamiršo, kad 1915–1918 metais Lietuvą užėmę vokiečiai su žydais elgėsi gerai. Daug žydų tarnavo vokiečių armijoje, vienas vokiečių karininkas žydas gyveno ir mūsų namuose. Tad iš tokios kultūringos tautos nieko labai baisaus nesitikėjome. Apie Hitlerio ir Stalino kėslus, Lietuvos padalijimą nieko tada nežinojome ir net nenutuokėme.
1940 metų birželio 15 dieną rusai užėmė Lietuvą ir po savaitės, dviejų ėmė įvedinėti savo tvarką.
Mus tuojau pat puolė persekioti kaip turtingus žmones, nacionalizavo namą, parduotuvę. Tėvas pradėjo dirbti lentpjūvėje, dėdė – prekyboje („Vojentorge“).
Mes nežinojome ir nenutuokėme, kad tuojau prasidės represijos, trems į Sibirą. Juk mūsų šeima politinėje veikloje nedalyvavo, tarybų valdžiai nebuvo prasikaltusi. Vienintelė jos kaltė –buvo pasiturinti.
1941 metų birželio 14-ąją dalis mūsų šeimos – mamos brolis Geršonas Volpertas su žmona ir dukromis, mano pusseserėmis – buvo ištremti į Sibirą. Kaip vėliau paaiškėjo, tremtis juos išgelbėjo – visi išgyveno.
Likusieji mūsų šeimos nariai buvo įsitikinę, kad mus visus išveš, kasdien to laukėme, tačiau taip ir nesulaukėme – 1941 metų birželio 22 dieną prasidėjo karas.
Vokiečiai užėmė Telšius birželio 25-ąją, o jau birželio 28-ąją visi miesto žydai, tarp kurių buvome ir mes, visa Gurvičių šeima, buvome išvaryti iš savo butų ir apgyvendinti Rainių dvaro daržinėse.
Dar viena stovykla buvo įsteigta Viešvėnuose. Ten buvo suvaryti visi Luokės, Varnių, Laukuvos ir kitų aplinkinių miestelių žydai.
Rainiuose nebuvome aptverti nei spygliuota, nei kokia kitokia tvora. Galėjome vaikščioti laisvai. Vyrus dieną išvarydavo į darbą, o moterims buvo leista eiti į miestą atsinešti maisto. Šalia stovyklos tekėjo upelis, kur mes, vaikai, vaikščiojom maudytis. Sunkiausia buvo vyrų dalia: juos vertė iškasti ir nuplauti sovietų nužudytų Telšių kalėjimo kalinių lavonus, valyti griuvėsius, dirbti kitus pagalbinius darbus, prižiūrėtojai iš dirbančiųjų tyčiojosi, mušė.
Tada maniau, kad nėra jokių galimybių mums išlikti gyviems. Atrodė – niekam nerūpi mūsų likimas.
Taip pragyvenome iki liepos 14-osios.
O tą liepos 14-ąją apie pietus atvažiavo maždaug dešimt vokiečių esesininkų, miesto policijos viršininkas Juodikis, buvęs mano fizinio lavinimo mokytojas, Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, beje, anksčiau visada gerai sugyvenęs su žydais. Dar Mikuckis ir Siurbalis, abu iš saugumo, bei Juodviršis – saugumo policijos viršininkas. Visus stovyklos vyrus suvarė į centrinę dvaro aikštę, ir prasidėjo „mirties šokis”. Vertė bėgti ratu, pagal komandą gultis ir keltis. O patys stovėjo aplink ir daužė šautuvų buožėmis tuos, kurie nespėjo vykdyti komandų. Tai truko apie dvi ar pustrečios valandos. Aš irgi tame rate buvau. Pakliuvau tarp suaugusių vyrų, nes kaip paauglys buvau nemažo ūgio. Kai visi jau buvo išsekę, iš jų atrinko apie 30–40 jaunų vyrų ir sustatė nuošalyje. Mes nesupratome, kodėl jie tai daro. Vienas vokietis garsiai pareiškė: „Dabar eikite į savo barakus, atsisveikinkite su savo moterimis ir vaikais, nes rytoj jūsų jau nebebus. Nebandykite bėgti. Jei bėgsite, užmušime moteris su vaikais. Jei viskas bus ramu – vaikų ir moterų pasigailėsime.“
Nuotaika buvo baisi. Ir vis dėlto dauguma nenorėjo patikėti, kad rytoj žudys. Visi išsiskirstė po daržines ir sugulė miegoti. Mūsų daržinėje buvo antras aukštas, kur buvo laikomi grūdai. Moterys su vaikais miegodavo apačioje, o vyrai antrame aukšte. Tąkart nežinau, kas man padėjo – ar gyvenimo, ar savisaugos instinktas, saugojęs mane per visą karą. Pabudau apie vidurnaktį ir kaip vaikas užsinorėjau pas mamą – nulipau žemyn, atsiguliau šalia jos ir užmigau.
Apie ketvirtą ryto su šūksmais į daržinę įsiveržė baltaraiščiai ir visus vyrus iš antro aukšto išvarė į lauką, nežiūrėjo – jaunas ar senas, apsirengęs ar pusnuogis. Mane paslėpė moterys, pridengė, kuo turėjo, dar ir atsisėdo ant manęs. Kur varė vyrus, nežinojom, bet greitai tapo aišku. Po 20–30 minučių pasigirdo kulkosvaidžių, automatų šūviai, girdėjome ir savo artimųjų klyksmus.
Taip tęsėsi visą liepos 15-ąją. Tą dieną sušaudė mano tėvą Chaimą Gurvičių ir sesers Rūtos pirmąjį vyrą Cemachą Ginsburgą.
Greit paaiškėjo, kad tie 30–40 vyrų buvo atrinkti duobėms kasti. Kad nekiltų iš anksto panika, juos pribaigė patylomis. Nuskandino tvenkinyje, šalia dvaro. Ėmė už kojų ir nardino į vandenį, kol prigirdė. Tai budeliai padarė naktį iš 14 į 15-ąją. Šitai gerai žinau iš savo draugo Boriso Vaino pasakojimo, kuris pusantros paros gulėjo tarp numirėlių (telšiškis Borisas Vainas per šaudymą Rainiuose išliko gyvas, – kuriam laikui praėjus, jis išlipo iš duobės ir vėl nusigavo į stovyklą. Vėliau kartu su Jakovu Gurvičiumi buvo Gerulių stovykloje ir Telšių gete. Iš ten Borisas Vainas nusigavo į Šiaulių getą, iš Šiaulių geto pateko į Dachau. Išlaisvinimo sulaukė Terezinštate, Čekoslovakijoje. Mirė Izraelyje 2001 metais).
Liepos 16-ąją iš pat ryto prapliupo liūtis. Kol lijo, egzekuciją sustabdė, o lietui liovusis, vėl varė vyrus grupėmis iš kitų daržinių ir šaudė toliau.
Labai gerai prisimenu, kad akcija baigėsi liepos 17-ąją. Tą dieną į daržinę atėjo mano draugas Abramas Desiatnikas. Jis jau buvo apsirengęs trumpomis kelnėmis ir mums pasakė, kad akcija baigėsi, kad vaikų, kuriems mažiau nei 15 metų, jau nebešaudys. Mama ir man greitai patrumpino kelnes, nuskuto nuo krūtinės plaukus, kad atrodyčiau kaip vaikas. Mes, vaikai, smalsumo genami, nubėgome pažiūrėti tos vietos, kur buvo šaudoma. Tai buvo visai netoli dvaro, žemė dar lingavo, iš jos sunkėsi kraujas. Tarp išmėtytų šalia duobės daiktų radau savo tėvo piniginę ir sesers Rūtos vyro akinius.
Po to, kai Rainiuose sušaudė visus vyrus, supratome, kad ir mūsų toks pats likimas – anksčiau ar vėliau žūsime.
Liepos 28-ąją mums buvo pasakyta, kad važiuosime į naują vietą. Visus tebesančius šioje, Rainių, stovykloje, Viešvėnuose ir tuos, kurie dar buvo likę gyvi aplinkiniuose miesteliuose, pervežė į vieną vietą – Gerulius. Čia atsidūrė tūkstančiai vaikų ir moterų iš Telšių apskrities. Geruliuose buvo dar blogesnė padėtis nei Rainiuose. Žmonės pradėjo mirti iš bado ir nuo visokių ligų.
Mes, likę gyvi paaugliai berniukai, turėjome visą stovyklą aprūpinti maistu. Turėjome arklius, važinėjome po kaimus, prašėme ūkininkus sušelpti mus maistu ir tada pamatėme, kad dar daug gerų žmonių yra Lietuvoje.
Rugpjūčio gale pasklido kalbos, kad vėl bus žudynės. Telšiuose šalia ežero buvo rengiamas geto kvartalas. Iš šios vietos iškeldinėjo visus ten gyvenusius žmones. Merginos, kurios dirbo komendantūroje, sužinojo, kad šeštadienį ruošiama akcija: paliks 500 jaunų moterų, o visas kitas kartu su vaikais sušaudys. Iš karčios patirties jau žinojau, kas gali atsitikti. Todėl rugpjūčio 28-ąją, ketvirtadienį, su Borisu Vainu ir Liova Šaveliu apie penktą ryto išėjome iš stovyklos. Tą dieną apsauga nebuvo didelė.
Pasislėpėme Juodsodės kaime pas ūkininką Domeiką, maždaug pusantro kilometro nuo Gerulių stovyklos. Pas Domeiką susirinko dvylika berniukų, ir visus juos Domeika paslėpė savo pirtyje.
Šeštadienį, apie septintą aštuntą ryto išgirdome šūvių papliūpas, moterų ir vaikų klyksmus. Tai tęsėsi visą dieną. Mes dvylikos–penkiolikos metų berniukai, galima sakyti, vaikai, sėdėjome uždaryti pirtyje ir viską girdėjome. Buvo labai baisu. Per tą dieną pasenome kokia dvidešimčia metų. Sekmadienį šaudymai baigėsi.
Domeika nuvažiavo pasižiūrėti, kas gi ten darėsi. Jis pamatė milžinišką labai ilgą duobę. Iš aplinkinių kaimų suvaryti valstiečiai turėjo tą duobę užkasti, nes vyrų žydų jau nebebuvo. Sugrįžęs Domeika pasakė, kad apie 500 jaunų moterų nuvarytos į Telšių getą. Neprisimenu, kas man pasakė, bet aš žinojau, kad mama ir Rūta liko gyvos, pateko į getą.
Po šio baisaus šaudymo Domeika pabijojo mus laikyti, ir keletą dienų mes praleidome miške. Lietuvis, pavarde Girtas, mums nešiojo valgyti.
Jau po dviejų ar trijų dienų mes pasiskirstėme pas valstiečius ir pradėjome dirbti. Kasėme bulves, aš ganiau karves.
Rugsėjo vidury į kaimą, kuriame aš buvau, atvažiavo vienas man nepažįstamas žmogus (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo Stanislovas Liškus, per visą karą daug padėjęs žydams) ir pradėjo klausinėti, kur aš esu. Pasirodo, jį atsiuntė mano motina ir prašė atvežti mane į getą. Tačiau tą kartą į getą su juo aš negrįžau, nes baisiai bijojau. Po kiek laiko jis atvyko antrą kartą ir atvežė mamos laišką, kuriame ji vokiškai rašė: „Jaša, sugrįžk – tau negresia pavojus.“ Tąkart apsisprendžiau – grįžau. Jis atvežė mane pasisodinęs ant dviračio. Taip atsiradau Telšių gete.
Gyvenimo sąlygos Telšių gete buvo geresnės nei Rainiuose ir Geruliuose. Mano mama Telšių gete turėjo gana tvarkingą kambarėlį. Kartu su ja ten gyveno mano sesuo Rūta, senelė Alida Volpert, teta Sonia Deletickienė, kuri dar prieš karą atvyko pas mus iš Kauno, jos vyras ir duktė buvo Kauno gete. Kur mano senelė slapstėsi tas porą dienų, išėjusi iš Gerulių stovyklos, aš nežinau, tačiau į Telšių getą įėjo su visais kartu. Gete aš praleidau keletą dienų spalio pradžioje. Mano sesuo Rūta kurį laiką buvo radusi prieglobstį Telšių „Alkos“ muziejuje, o prieš pat likviduojant Telšių getą į savo namus Rūtą parsivedė jos senas bičiulis Pranas Laucevičius.