išgelbėti žydų vaikai

Eleonora Grinberg (Galina Plokšto-Vyšniauskienė)

Eleonora Grinberg (Galina Plokšto-Vyšniauskienė)

Iš „Su adata širdyje“
Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Garnelis, Vilnius, 2003


Galiu papasakoti apie 1941–1945 m. tik tiek, kiek žinau iš įmotės Uršulės Plokšto ir auklės Veronikos Tunevič pasakojimų, nes karo pradžioje man buvo tik pusantrų metų.
Mano tėvai Izraelis ir Marija Grinbergai (gimimo liudijime – Malkė Gitlė Špinak) prieš karą gyveno Lenkijoje, Varšuvoje. Tėvas vertėsi medienos prekyba ir turėjo audimo fabriką. 1939 m. rugsėjį, hitlerininkams užpuolus Lenkiją, mano tėvai pabėgo į Vilnių ir gyveno Aguonų g. 15; ten aš ir gimiau 1940 m. sausio 1 dieną.
1941-ųjų vasarą mano mama Marija, auklė ir aš poilsiavome pas mamos seserį Naugarduke (Baltarusijoje). Mamos sesers vyras buvo Naugarduko ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jie turėjo mažą sūnelį. Karas užklupo mus Baltarusijoje, o mano tėvas liko Vilniuje. Būgštaudama dėl mano gyvybės, mama mane atidavė auklei Veronikai. Norėjo atiduoti ir berniuką, tačiau tai buvo neįmanoma, nes vokiečiai iškart būtų atpažinę. Auklė išsivežė mane į Vilnių. Apie šimtą kilometrų ji ėjo pėsčia ir nešėsi mane ant nugaros. Kartais stabdydavo pro šalį važiuojančius vežimus. Ant jos kojų ilgai negijo kruvinos nuospaudos.
Grįžę į Vilnių mano tėvai su manimi pateko į Vilniaus getą. Ten ir dingo jų pėdsakas. Mane iš geto išgelbėjo mano auklė V. Tunevič, ir aš atsidūriau jos pažįstamų Uršulės ir Vladislavo Plokšto šeimoje; jie gyveno Žvėryne, Blindžių g. 8. Tai buvo 1941 m. gruodžio pabaigoje.
Po kurio laiko auklę išvežė į Vokietiją priverstiniams darbams. Ji atsidūrė Frankfurte prie Maino.
Plokšto šeimoje tada jau buvo du sūnūs – Ričardas ir Tadeušas, 1944 m. pabaigoje gimė dar vienas sūnus – Vladimiras.
Visi Plokšto šeimos nariai žinojo tiesą, kaip aš atsiradau jų šeimoje, bet niekada man dėl to nepriekaištavo.
Nacių okupacijos laikotarpiu Plokšto šeima slėpė mane iki 1944 m. birželio. Jie nuolat baiminosi dėl mano ir savo gyvybės. Šeimos materialinę padėtį sunkino tai, kad man nebuvo skirta maisto kortelės, todėl duonos kąsniu su manimi dalijosi visi Plokšto šeimos nariai. Šeima gyveno labai skurdžiai, nes dėl nedarbo Vladislavas dirbo tik dvi dienas per savaitę. Kad galėtų kaip nors prasimaitinti, Uršulė laikė ožką, vištų ir triušių.
Kaimynai apie mane nieko nežinojo. Pasibaigus karui, įtėviai vylėsi, kad atsiras mano tikrieji tėvai, bet nesulaukę jų, 1946 m. gegužės 10 d. oficialiai įsidukrino mane ir davė savo pavardę – Plokšto ir vardą – Galina.
1965 m. mirė mano įtėvis V. Plokšto, įmotė labai liūdėjo; galbūt todėl 1967 m. ji pirmą kartą papasakojo man šią istoriją.
Nuo to laiko ėmiau atkakliai ieškoti savo auklės V. Tunevič, ir man pavyko rasti ją Lenkijoje, Slubicėse. Perėjusi vokiečių koncentracijos stovyklas, ji labai sirgo, buvo pusiau paralyžiuota. Iš jos dar daugiau sužinojau apie savo tikruosius tėvus Grinbergus. Ji man nupasakojo ir jų išvaizdą – juk aš jų visai neprisiminiau, o nuotraukų neliko; tad iš pasakojimų jau galėjau įsivaizduoti, kaip jie atrodė. Iš auklės sužinojau visą savo istoriją, nes ji mane ne tik augino, bet ir išgelbėjo.
Per tuos dešimtmečius daug kartų pas ją svečiavausi, o pas mane atvažiuodavo jos duktė Teresa. 1997 m. auklė mirė po insulto.
Aš daug metų ieškojau savo tėvų Grinbergų ir per Lenkijos Raudonąjį Kryžių, ir per Ženevos Raudonąjį Kryžių, per laikraštį Litovskij Jerusalim, taip pat per Baltarusijos Raudonąjį Kryžių bandžiau rasti savo motinos gimines, kurie gyveno Naugarduke. Deja, nesėkmingai. Matyt, ir tėvai, ir giminės žuvo. Baltarusijos Raudonasis Kryžius atsakė, kad visi archyvai sudegė ir nieko iš giminių rasti nepavyko.
Uršulė Plokšto ir jos vyras Vladislavas 1993 m. apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties). 1994 m. Jad Vašem Holokausto institutas jiems suteikė Pasaulio Tautų Teisuolių vardą. Mano auklė Veronika Tunevič 1995 m. taip pat pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole.

Vilnius, 2001 m.