english

išgelbėti žydų vaikai

Josefas Gilis



Duobė po lova

Josefas Gilis ir Aviva Fellerytė-Gilis


Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Laikrodininkas ir juvelyras Hiršas Gilis su žmona namų šeimininke Chana (mergautine pavarde Levnerytė) turėjo tris vaikus: Pesachą (g. 1926), Israelį (Izią, g. 1928) ir mane, gimiau 1938 m. rugpjūčio 18-ąją. Sužinojusi, kad manęs laukiasi, mama norėjo nutraukti nėštumą, bet įsikišo jos broliai ir ją perkalbėjo, sakė: „Pamatysi, jis dar atneš tau laimę!“
Kretingoje gyvenęs senelis iš tėvo pusės Pesachas irgi buvo juvelyras ir laikrodininkas. Po jo mirties močiutė, kurios net vardo neprisimenu, perėmė senelio verslą į savo rankas ir padedama sūnų sėkmingai jį tęsė. Vienas klientas kartais paimdavo iš jos daiktų pardavimui, tačiau prieš pat karą močiutė buvo nutraukusi su juo ryšius, nes šis neatidavė pinigų už gautas ir parduotas prekes. Tas žmogus bandė šantažuoti močiutę, bet ši tvirtai laikėsi nusistatymo neduoti jam daugiau nieko! Liudininkai pasakojo, kad po vokiečių įsiveržimo tas žmogus atėjo į močiutės parduotuvę, sumušė ją ir nuvarė į tą vietą, kur buvo žudomi žydai. Ten jisai palaidojo ją gyvą.
Mūsų šeima turėjo žemės sklypą netoli Kauno. Gretimo sklypo savininkas Konstantinas Samochinas, senas žmogus, uolus sentikis, prašė mano senelio Mošės Levnerio parduoti jam savąjį sklypą. Senelis nesutiko ir tai labai supykdė Samochiną. Jis grasino sakydamas: „Tu dar pasigailėsi.“ Antrąją karo dieną senelis, mano tėvas ir dėdė sėdėjo namie ir šnekučiavosi. Staiga tėvas pamatė per kiemą ateinantį Samochiną su vokiečiais. Tėvas pabėgęs pasislėpė kaimyninio namo kieme. Supratusi, kad tėvas slepiasi nuo vokiečių, to namo šeimininkė jį su riksmais išvijo. Taip vokiečiai tėvą pagavo, paskui jie surado senelį ir dėdę, visus juos nuvarė į VII fortą ir sušaudė. Vos išėjus vokiečiams keli kaimynai lietuviai įsilaužė į mūsų namus ir išsinešė viską, ką tik galėjo paimti.
Kitas dėdė Henekas Levneris buvo tvirtas ir įspūdingas vyras, jis turėjo daug talentų, vienas jų – buvo puikus virėjas. Geto viršininkas pasisamdė jį virėju savo namuose.
Per Didžiąją akciją mama buvo pasiųsta į dešiniąją pusę. Henekas atėjo mūsų ieškoti ir ėmė lakstyti aplink virtinę šaukdamas mamą vardu, tačiau niekaip negalėjo jos rasti. Henekas suprato, kad padėtis bloga. Drebėdamas iš baimės jis nuskubėjo pas gestapo karininką Rauką ir meluodamas, kad jo žmona ir vaikai pateko į tą grupę, kuri varoma į IX fortą, labai prašė jų ten nesiųsti. Rauka jam pasakė: „Pasiimk lietuvį policininką, eikit abu, suraskit ir grąžinkit juos atgal.“ Henekas kreipėsi į vieną policininką žadėdamas jam 50 markių už pagalbą.
Jiedu ėmė ieškoti mano mamos ilgoje žmonių virtinėje, lakstė kaip pasiutę, šaukė ją vardu, klausinėjo žmonių, ar jos nematė. O mama buvo tiesiog priblokšta to, kas aplinkui dėjosi. Rankoje ji laikė mažą maišelį su pinigais ir brangenybėmis „juodai dienai“. Ji vis dar nesuprato, kad ta diena jau atėjo. Galiausiai ją radęs Henekas paėmė tą maišelį ir atidavė lietuviui policininkui. Tai labai supykdė mamą – ji nesuvokė, kad už tuos pinigus ką tik buvo nupirktos jos pačios ir josios vaikų gyvybės.
Jau būdamas trejų metų supratau, kas dedasi, ir viską įsiminiau. Pirmas dalykas, kurį prisimenu, – tai, kad visą laiką leisdavau močiutės Simchos Levnerienės lovoje. Ji turėjo keturiolika vaikų, iš jų dvylika buvo gete. Vaikai dažnai ją lankydavo, atnešdavo kokį obuolį ar duonos riekę. Ji visad pirma pavalgydindavo mane ir, tik kai aš pasisotindavau, pati valgydavo kas likę. Močiutė Simcha mirė gete.
Mama, dėdės ir tetos kasdieną išeidavo dirbti į miestą. Vyriausiajį mano brolį Pesachą vokiečiai įdarbino vairuotoju. Brolis pasisiūlė visus mus išvežti savo vairuojama mašina iš geto, bet mama atsisakė ir patarė jam bėgti pačiam. Galiausiai Pesachas nusprendė likti su šeima ir vėliau žuvo Dachau.
Per Vaikų akciją buvau paslėptas palėpėje, po sulūžusių čerpių stogu. Po kelių valandų mane nuvedė į duobę, iškastą dėdės Meiro Levnerio kambaryje. Kad įliptum į duobę, reikėjo ištraukti iš lovos patalynės stalčių, po juo atkelti medinį dangtį ir atidaryti mažas dureles grindyse, o pro jas jau galėjai nušliaužti į duobę. Duobė buvo labai siaura, ankšta, joje buvo labai šalta. Sėdėjau duobėje su mama ir pusbroliu Ediku Levneriu. Mama sergėjo, kad neišleistume nė garso. Duobė buvo maždaug 1 kv. m dydžio, joje trūko oro; į ją buvo atvestas vamzdis iš lauko, per kurį kiekvienas paeiliui įkvėpdavome. Laikas tarp įkvėpimų prilygo amžinybei. Po kelių valandų išgirdome, kad vokiečiai atėjo ieškoti vaikų. Jie paklausė dėdės Meiro, ar šis neslepiąs vaikų, ir pagrasino, kad radę bent vieną visus sušaudys. Kaip dėdė Meiras vėliau pasakojo, jis stovėjo kambaryje sustingęs iš baimės. Vokiečius lydėjęs policininkas nepakėlė dangčio po lova. Jis pranešė vokiečiams, kad čia nieko nėra. Duobėje praleidome dvi dienas. Turėjome tik vandens ir šiek tiek duonos.
Trečią dieną gete pavojus sumažėjo, žmones vėl imta varyti į darbus. Vis dar aidėjo širdį gniaužiančios aimanos tėvų, kurių vaikai buvo atplėšti. Dėdė Meiras parsivedė mamą ir mane į mūsų būstą. Kaimynas batsiuvys iš gretimo kambario, pamatęs mane sveiką ir saugų, ėmė rėkti: „Kaip gali būti? Jie nužudė mano dukterį, o jis vis dar gyvas!“ Jis nubėgo į gestapą ir paskundė.
Kaimynui išėjus, mama čiupo mane atgal pas dėdę Meirą, o šis nulėkė pas savo seserį Rivą. Rivos vyras Zalmanas Baikovičius buvo paskirtas gete maisto tiekėju. Jis siųsdavo iš geto vežimą su tuščiomis statinėmis ir maišais, kuriuose paskui būdavo atgabenamas maistas. Dėdė Meiras kreipėsi į gerai pažįstamą „malonų“ esesininką ir sumokėjo jam 20 000 markių. Už tuos pinigus karininkas turėjo rytojaus dieną sėdėti vartų link važiuojančiame vežime, šalia žydo vežiko Lurje; vežime buvo ketinama mane paslėpti, o karininkas turėjo rūpintis, kad nekiltų problemų vykstant pro vartus. Viena lietuvė turėjo laukti tuščioje miesto gatvėje ir mane perimti. Kitą ankstų rytą buvau suvyniotas ir įkištas į didelį užsegtą krepšį, kad neuždusčiau, man buvo paliktas nedidelis plyšelis orui. Krepšį nunešė į Baikovičiaus namus. Buvo pavojinga mane ten nešti, nes namuose slėpėsi Baikovičiaus duktė Šulamit. Mane išėmė iš krepšio, įkišo į tuščią maišą ir padėjo už namo, kur stovėjo kelios tuščios statinės. Gulėjau ten keturias valandas nejudėdamas, kaustomas baisios baimės. Girdėjau aplink vaikščiojančių vokiečių balsus ir žingsnius.
Prieš išvykdami tuščias statines sukrovė į vežimą, maišas, kuriame aš slėpiausi, buvo įdėtas į vieną statinių.
Vežikas Lurje sėdėjo ant aukštos sėdynės. Jis nuleido kojas į statinę, kurioje tūnojau įkištas į maišą. Vokietis atsisėdo ant vežimo dugno ir visi išvažiavome iš geto be jokių trukdžių. Kaip buvo sutarta, mus pasitiko jauna lietuvė. Ji ištraukė mane iš maišo, kuriame susirietęs kiūtojau. Kol įstengiau vėl išsitiesti, praėjo kelios valandos. Buvau vos penkerių su puse.
Pats Meiras sugebėjo pabėgti, bet geto policijoje tarnavęs dėdė Chaimas Levneris buvo nušautas, nes atsisakė padėti naciams medžioti gete likusius vaikus.