išgelbėti žydų vaikai
Rivka Fellerytė-Milner
Linksma muzika pranašauja blogį
Rivka (Riva) Fellerytė-Milner
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Šiandien aš pirmą kartą pasakoju savo išgelbėjimo istoriją. Visą gyvenimą vengiau apie tai kalbėti. Gimiau 1935 m. sausio 5 d. Kaune žinomo vaikų gydytojo Aharono Fellerio ir Bertos Fellerienės, mergautine pavarde Neimanaitė, šeimoje. Mano jaunesnioji sesuo gimė 1940 m. sausio 2-ąją. Prieš karą gyvenome pagrindinėje Kauno gatvėje – Laisvės alėjoje, name, kuris priklausė mano seneliams, spaustuvės savininkams Šeinai ir Simchai Neimanams. Su mumis tame pačiame name gyveno teta Raja su vyru, žinomu ginekologu Isaku Dubrovičiumi ir jų duktė Rina.
Isakas Dubrovičius buvo įsitikinęs sionistas, ketino išvykti į Palestiną, net įsigijo ten apelsinų giraitę. Keletą dienų prieš ateinant vokiečiams močiutė, senelis ir visa Dubrovičių šeima buvo ištremti į Sibirą kaip „buržujai“. Gerai prisimenu naktį, kai buvo areštuoti ir išvesti iš namų visi mūsų artimieji. Ir tokiu būdu, kaip paaiškėjo iš vėlesnių įvykių, jie išsigelbėjo.
Seneliai iš tėvo pusės buvo religingi ir vertėsi įkūrę „sauso valymo“ įmonę. Tėvas turėjo šešis brolius ir seseris: du mirė jauni, sesuo Eta dar prieškaryje žuvo avarijoje, broliai Perecas ir Noachas išvyko iš Lietuvos prieš karą; sesuo Dvora žuvo gete. Iki 1940 m., kai rusai atėjo į Lietuvą, gyvenome pasiturimai ir laimingai, sovietų laikais mūsų padėtis pablogėjo, o blogiausia nutiko vokiečių okupacijos metais.
Gete tėvas nenorėjo dirbti gydytoju, jis dirbo paprastu darbininku fabrike. Vieną vakarą, kai tėvai manė, jog miegu, girdėjau tėvą sakant, kad mudvi, mane ir Avivą, reikia išnešti iš geto. Mama priešinosi tam žingsniui ir klausė: „O kas nutiks mergaitėms, jei mes žūsim?“ – „Mano brolis Noachas atvažiuos ir pasiims jas į Palestiną“, – atsakė tėvas. Jo brolis Noachas Felleris emigravo į Palestiną prieš karą ir laikui bėgant tapo ten vienu sveikatos apsaugos sistemos vadovų. Prisimenu, kaip gulėjau galvodama apie tą nepažįstamą šalį – Palestiną.
Pirmomis gyvenimo gete dienomis žydams buvo liepta atiduoti visus auksinius papuošalus ir deimantus vadovybei. Aptikę, kad žmogus vardu Mekas savo pinigus ir brangenybes paslėpė, naciai pakorė jį prie namų. Tada pirmą kartą mačiau pakarto žmogaus lavoną. Vaizdas buvo kraupus, nepamiršiu jo niekada.
Prisimenu, vienintelį kartą gyvenime mačiau tėvą verkiantį. Tai nutiko po to, kai jis buvo nuėjęs aplankyti savo tėvų Leibos ir Saros, sesers Dvoros (Liubos) Fellerytės-Kaufmanienės, jos vyro Jehudos ir dukrelės Etelės, gyvenusių Mažajame gete; paaiškėjo, kad jie visi nužudyti. Mums pasakojo, kad mažąją Etelę palaidojo gyvą.
Gyvenome name, iš kurio matydavome į IX fortą varomus žmones. Gerai prisimenu Didžiąją akciją. Vilkėjome žieminius paltus. Aviva, tada šešiolikos mėnesių, sirgo tymais, temperatūra jai buvo pakilusi beveik iki 40 laipsnių. Tėvas laikė ją ant rankų. Stovėjome išsirikiavę aplink keturkampę aikštę. Pamačiau vokietį, einantį per aikštę su specialia naktiniam puodukui pritaikyta vaikiška kėdute (su skyle sėdynėje), priėjęs prie tėvo jis pasakė: „Pasodink mažylę čia, bus lengviau.“ Įsirėžė atmintin vaizdas: pargriuvo senas žmogus, prišokęs esesininkas užmynė jam ant krūtinės ir ėmė tempti už barzdos.
Per „selekciją“ tėvas ir mes, vaikai, buvome pasiųsti į „gerąją“ pusę, o mama ir senelių namų šeimininkė Reiza pateko į kitą pusę. Tėvas pačiupo mamą už rankovės ir pertempė ją pas mus, kartodamas: Das ist meine Frau (tai mano žmona). Reiza žuvo.
1943 m. likus nedaug laiko iki Vaikų akcijos mudvi su Aviva buvom išneštos iš geto į skirtingas šeimas. Aš buvau perduota lietuvių šeimai Vilijampolėje. Iš geto išsmukau kartu su į darbą varomomis moterimis, mane pridengė mama ir kitos voroje ėjusios moterys. Katrina ir Andrius Vasiliauskai, auginę ir savo vaiką, mane priėmė be jokio atlygio. Jie prisiminė, kad mano tėvas nemokamai gydydavo vargšų vaikus.
Priešingai nei mano sesuo Aviva, kuri visai nebuvo panaši į žydę, aš atrodžiau tipiška žydaitė. Mano gelbėtojai labai bijojo kaimynų. Net po karo jie prašė neminėti, kad jie gelbėjo žydų mergaitę; jie nežinojo, kaip naujoji valdžia į tai pasižiūrės. Jie gavo man padirbtus dokumentus Viktorijos vardu, o dar vėliau dokumentuose vadinausi Danute. Išmokė mane melstis ir lankydavausi bažnyčioje apsigaubus galvą skarele, kaip priimta, kad nesukelčiau kaimynų įtarimo. Visada įdėdavau pinigėlį į rinkliavos krepšelį, nešamą pro tikinčiųjų bendruomenę. Prieš Vaikų akciją vokiečiai mieste ėmė ieškoti žydų vaikų. Vasiliauskai išsigando ir grąžino mane į getą tėvams. Radau jų butą kimšte prikimštą. Ten buvo apsigyvenusi dar viena šeima – Blochai. Tėvas liepė man slėptis, nes neturėjom jokių dokumentų, liudijančių mano tapatybę. Kol negyvenau gete, vokiečiai surengė gyventojų surašymą ir dabar buvau „neegzistuojanti“. Vieną dieną šalia Kriščiukaičio vartų pasigirdo linksma tranki muzika; tai buvo blogas ženklas:vyk dydami žmonių medžioklę, vokiečiai visada paleisdavo per garsiakalbius linksmas melodijas ir dainas. Tėvas, nors buvo jau išėjęs pro vartus, grįžo įspėti mamos.Mane paslėpė palėpėje už pertvaros. Slėpiausi kartu su Chanale Kučinkaite, kuri visą laiką kosėjo. Per plyšį pertvaroje mačiau, kaip ukrainiečiai kareiviai vilko iš namų mano draugę Firą Gurfinkelytę. Jos mama verkdama bėgo paskui esesininkus maldaudama grąžinti dukrą. Policininkai užpjudė ją šunimis. Firą įmetė į sunkvežimį, o jos mamą nušovė. Blochų šeimos senelius irgi išvedė. Apieškoję priekinę palėpės dalį, policininkai rado Mirkę, vyresniąją Chanalės seserį, žiauriai ją išprievartavo, o paskui, manau, nužudė. Daugiau palėpėje jie neieškojo. Prisimenu, kaip kareivis apžvelgė palėpę ir vokiškai sumurmėjo: „Čia nieko nėra.“
Likti gete nebegalėjau. Mane aprengė taip, kad atrodyčiau kuo labiau suaugusi, nudažė lūpas. Tėvai buvo sutarę su viena lietuve, kad lauks manęs už geto vartų. Kai išėjome pro geto vartus, paaiškėjo, jog moters sutartoje vietoje nėra. Kartu su mama patraukėm į miestą. Mama bijojo, o aš buvau tokia vaikiškai naivi, kad nejaučiau jokios grėsmės. Ilgai vaikščiojom po miestą, pagaliau atėjom į VI fortą. Iš ten jau žinojau kelią į Vasiliauskų namus. Mama pabuvo pas juos vieną naktį ir rytojaus dieną grįžo į getą. Mano tėvo prieš karą išgydytų vaikų dėkingi tėvai padėjo tėvui ir mamai pabėgti iš geto. Jie slapstėsi Šančiuose, Metalo fabriko bunkeryje iki pat išvadavimo.
Po karo mokiausi žydų mokykloje, kai uždarė – rusų vidurinėje. Vėliau baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, dirbau Kaune anglų kalbos mokytoja.
Ištekėjau už Berlo (Boriso) Milnerio ir 1972 m. emigravome į Izraelį. Daugiau kaip 20 metų dirbau mokytoja. Tėvas mirė 1988-aisiais būdamas 86 metų. Izraelyje jis irgi dirbo gydytoju. Mama gyveno iki 96 metų, beveik iki paskutinės dienos ji buvo savarankiška.
2012, Natanija, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Rivka (Riva) Fellerytė-Milner
Iš Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Šiandien aš pirmą kartą pasakoju savo išgelbėjimo istoriją. Visą gyvenimą vengiau apie tai kalbėti. Gimiau 1935 m. sausio 5 d. Kaune žinomo vaikų gydytojo Aharono Fellerio ir Bertos Fellerienės, mergautine pavarde Neimanaitė, šeimoje. Mano jaunesnioji sesuo gimė 1940 m. sausio 2-ąją. Prieš karą gyvenome pagrindinėje Kauno gatvėje – Laisvės alėjoje, name, kuris priklausė mano seneliams, spaustuvės savininkams Šeinai ir Simchai Neimanams. Su mumis tame pačiame name gyveno teta Raja su vyru, žinomu ginekologu Isaku Dubrovičiumi ir jų duktė Rina.
Isakas Dubrovičius buvo įsitikinęs sionistas, ketino išvykti į Palestiną, net įsigijo ten apelsinų giraitę. Keletą dienų prieš ateinant vokiečiams močiutė, senelis ir visa Dubrovičių šeima buvo ištremti į Sibirą kaip „buržujai“. Gerai prisimenu naktį, kai buvo areštuoti ir išvesti iš namų visi mūsų artimieji. Ir tokiu būdu, kaip paaiškėjo iš vėlesnių įvykių, jie išsigelbėjo.
Seneliai iš tėvo pusės buvo religingi ir vertėsi įkūrę „sauso valymo“ įmonę. Tėvas turėjo šešis brolius ir seseris: du mirė jauni, sesuo Eta dar prieškaryje žuvo avarijoje, broliai Perecas ir Noachas išvyko iš Lietuvos prieš karą; sesuo Dvora žuvo gete. Iki 1940 m., kai rusai atėjo į Lietuvą, gyvenome pasiturimai ir laimingai, sovietų laikais mūsų padėtis pablogėjo, o blogiausia nutiko vokiečių okupacijos metais.
Gete tėvas nenorėjo dirbti gydytoju, jis dirbo paprastu darbininku fabrike. Vieną vakarą, kai tėvai manė, jog miegu, girdėjau tėvą sakant, kad mudvi, mane ir Avivą, reikia išnešti iš geto. Mama priešinosi tam žingsniui ir klausė: „O kas nutiks mergaitėms, jei mes žūsim?“ – „Mano brolis Noachas atvažiuos ir pasiims jas į Palestiną“, – atsakė tėvas. Jo brolis Noachas Felleris emigravo į Palestiną prieš karą ir laikui bėgant tapo ten vienu sveikatos apsaugos sistemos vadovų. Prisimenu, kaip gulėjau galvodama apie tą nepažįstamą šalį – Palestiną.
Pirmomis gyvenimo gete dienomis žydams buvo liepta atiduoti visus auksinius papuošalus ir deimantus vadovybei. Aptikę, kad žmogus vardu Mekas savo pinigus ir brangenybes paslėpė, naciai pakorė jį prie namų. Tada pirmą kartą mačiau pakarto žmogaus lavoną. Vaizdas buvo kraupus, nepamiršiu jo niekada.
Prisimenu, vienintelį kartą gyvenime mačiau tėvą verkiantį. Tai nutiko po to, kai jis buvo nuėjęs aplankyti savo tėvų Leibos ir Saros, sesers Dvoros (Liubos) Fellerytės-Kaufmanienės, jos vyro Jehudos ir dukrelės Etelės, gyvenusių Mažajame gete; paaiškėjo, kad jie visi nužudyti. Mums pasakojo, kad mažąją Etelę palaidojo gyvą.
Gyvenome name, iš kurio matydavome į IX fortą varomus žmones. Gerai prisimenu Didžiąją akciją. Vilkėjome žieminius paltus. Aviva, tada šešiolikos mėnesių, sirgo tymais, temperatūra jai buvo pakilusi beveik iki 40 laipsnių. Tėvas laikė ją ant rankų. Stovėjome išsirikiavę aplink keturkampę aikštę. Pamačiau vokietį, einantį per aikštę su specialia naktiniam puodukui pritaikyta vaikiška kėdute (su skyle sėdynėje), priėjęs prie tėvo jis pasakė: „Pasodink mažylę čia, bus lengviau.“ Įsirėžė atmintin vaizdas: pargriuvo senas žmogus, prišokęs esesininkas užmynė jam ant krūtinės ir ėmė tempti už barzdos.
Per „selekciją“ tėvas ir mes, vaikai, buvome pasiųsti į „gerąją“ pusę, o mama ir senelių namų šeimininkė Reiza pateko į kitą pusę. Tėvas pačiupo mamą už rankovės ir pertempė ją pas mus, kartodamas: Das ist meine Frau (tai mano žmona). Reiza žuvo.
1943 m. likus nedaug laiko iki Vaikų akcijos mudvi su Aviva buvom išneštos iš geto į skirtingas šeimas. Aš buvau perduota lietuvių šeimai Vilijampolėje. Iš geto išsmukau kartu su į darbą varomomis moterimis, mane pridengė mama ir kitos voroje ėjusios moterys. Katrina ir Andrius Vasiliauskai, auginę ir savo vaiką, mane priėmė be jokio atlygio. Jie prisiminė, kad mano tėvas nemokamai gydydavo vargšų vaikus.
Priešingai nei mano sesuo Aviva, kuri visai nebuvo panaši į žydę, aš atrodžiau tipiška žydaitė. Mano gelbėtojai labai bijojo kaimynų. Net po karo jie prašė neminėti, kad jie gelbėjo žydų mergaitę; jie nežinojo, kaip naujoji valdžia į tai pasižiūrės. Jie gavo man padirbtus dokumentus Viktorijos vardu, o dar vėliau dokumentuose vadinausi Danute. Išmokė mane melstis ir lankydavausi bažnyčioje apsigaubus galvą skarele, kaip priimta, kad nesukelčiau kaimynų įtarimo. Visada įdėdavau pinigėlį į rinkliavos krepšelį, nešamą pro tikinčiųjų bendruomenę. Prieš Vaikų akciją vokiečiai mieste ėmė ieškoti žydų vaikų. Vasiliauskai išsigando ir grąžino mane į getą tėvams. Radau jų butą kimšte prikimštą. Ten buvo apsigyvenusi dar viena šeima – Blochai. Tėvas liepė man slėptis, nes neturėjom jokių dokumentų, liudijančių mano tapatybę. Kol negyvenau gete, vokiečiai surengė gyventojų surašymą ir dabar buvau „neegzistuojanti“. Vieną dieną šalia Kriščiukaičio vartų pasigirdo linksma tranki muzika; tai buvo blogas ženklas:vyk dydami žmonių medžioklę, vokiečiai visada paleisdavo per garsiakalbius linksmas melodijas ir dainas. Tėvas, nors buvo jau išėjęs pro vartus, grįžo įspėti mamos.Mane paslėpė palėpėje už pertvaros. Slėpiausi kartu su Chanale Kučinkaite, kuri visą laiką kosėjo. Per plyšį pertvaroje mačiau, kaip ukrainiečiai kareiviai vilko iš namų mano draugę Firą Gurfinkelytę. Jos mama verkdama bėgo paskui esesininkus maldaudama grąžinti dukrą. Policininkai užpjudė ją šunimis. Firą įmetė į sunkvežimį, o jos mamą nušovė. Blochų šeimos senelius irgi išvedė. Apieškoję priekinę palėpės dalį, policininkai rado Mirkę, vyresniąją Chanalės seserį, žiauriai ją išprievartavo, o paskui, manau, nužudė. Daugiau palėpėje jie neieškojo. Prisimenu, kaip kareivis apžvelgė palėpę ir vokiškai sumurmėjo: „Čia nieko nėra.“
Likti gete nebegalėjau. Mane aprengė taip, kad atrodyčiau kuo labiau suaugusi, nudažė lūpas. Tėvai buvo sutarę su viena lietuve, kad lauks manęs už geto vartų. Kai išėjome pro geto vartus, paaiškėjo, jog moters sutartoje vietoje nėra. Kartu su mama patraukėm į miestą. Mama bijojo, o aš buvau tokia vaikiškai naivi, kad nejaučiau jokios grėsmės. Ilgai vaikščiojom po miestą, pagaliau atėjom į VI fortą. Iš ten jau žinojau kelią į Vasiliauskų namus. Mama pabuvo pas juos vieną naktį ir rytojaus dieną grįžo į getą. Mano tėvo prieš karą išgydytų vaikų dėkingi tėvai padėjo tėvui ir mamai pabėgti iš geto. Jie slapstėsi Šančiuose, Metalo fabriko bunkeryje iki pat išvadavimo.
Po karo mokiausi žydų mokykloje, kai uždarė – rusų vidurinėje. Vėliau baigiau Vilniaus pedagoginį institutą, dirbau Kaune anglų kalbos mokytoja.
Ištekėjau už Berlo (Boriso) Milnerio ir 1972 m. emigravome į Izraelį. Daugiau kaip 20 metų dirbau mokytoja. Tėvas mirė 1988-aisiais būdamas 86 metų. Izraelyje jis irgi dirbo gydytoju. Mama gyveno iki 96 metų, beveik iki paskutinės dienos ji buvo savarankiška.
2012, Natanija, Izraelis
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014