išgelbėti žydų vaikai
Alikas (Perecas) Dvorecas
Likimo broliai ir seserys bulvių maišuose
Apie Aliką (Perecą) Dvorecą pasakoja žmona Guta Vinickaja-Dvorec
Iš: Yakov Zilberg and Solomon Abramovich, „Smuggled in Potato Sacks“, 2011
Aliko senelį Josefą Dvorecą giminaičiai įkalbinėjo grįžti iš svetur į Lietuvą, į Zarasus. Tuo metu Josefas gyveno Danijoje, kur jam jau buvo gimęs sūnus Šimonas (Aliko tėtis). Giminaičiai Josefui pasakė, kad jis esą paveldėjęs nekilnojamojo turto ir pinigų. Betgi Zarasuose Josefas Dvorecas nerado jokių turtų ir dar prieš karą mirė. Liko vaikai ir žmona (Šimono pamotė).
Dvi Šimono Dvoreco seserys dar prieš karą emigravo į Palestiną, o Šimonas persikėlė gyventi į Kauną. Kai įsikūrė, pasikvietė ir sužadėtinę – vaikystės draugę Chają Pen. Abu buvo išmokę siuvėjo amato, ir jiems puikiai sekėsi.
Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis visus kitus Dvorecų ir plačios Penų giminės narius Zarasuose nužudė lietuviai. Šimonas ir Chaja bandė bėgti į Rusiją, bet su daugeliu kitų bėglių juos sulaikė. Vyrai ir moterys buvo atskirti, abi grupes nuvarė į mišką sušaudyti. Chaja tuo metu šeštą mėnesį laukėsi.
Paskutinę akimirką, kai jau visi buvo įsitikinę, kad tuoj mirs, pasirodė vokiečių karininkas ir įsakė lietuviams palikti sulaikytuosius gyvus: vyrus išvežė nežinoma kryptimi, o moteris uždarė daržinėje ir laikė kelias dienas, o paskui išsiuntė atgal į Kauną.
Laimė, Kaune Chajai pavyko rasti savo vyrą. Vaikelis jiems gimė 1941-ųjų spalio 13 dieną. Gimdymą priėmė greičiausiai gydytoja Reiza Galah-Zisman. Berniuką pavadino Perecu, Zarasuose nužudyto senelio iš mamos pusės garbei.
Šimonas buvo nagingas meistras, todėl dirbtuvei vadovavęs vokiečių karininkas labai jį vertino. Per vienas gaudynes Šimoną suėmė. Feiga Abramovič matė, kad jį nuvedė į IX fortą ir pasakė Chajai. Toji nubėgo pas minėtą vokiečių karininką, ir šis įsakė lietuvių policininkui paleisti Šimoną – taip jo gyvybė dar kartą buvo išgelbėta.
Kartą žydų pogrindžio atstovas pranešė Dvorecams, kad pagaliau priėjo jų šeimos eilė, ir Perecas netrukus bus išneštas iš geto. Buvo suorganizuotas Chajos ir būsimų Pereco įtėvių susitikimas. Chaja prisidengė šaliku ant palto geltonuojančią Dovydo žvaigždę, išsmuko iš geto ir patraukė susitikti su lietuviu. Jai beskubant stiprus vėjo gūsis atidengė ant jos palto Dovydo žvaigždę.
Kažkoks nepažįstamas žmogus griebė ją ir sušnabždėjo: „Gal išprotėjai? Tave gali pagauti ir nužudyti!“ Tai buvo Svigris, žmogus, su kuriuo ji turėjo susitikti.
Bevaikė Svigrių šeima už tam tikrą atlygį sutiko paimti Perecą. Dvorecų kaimynas Aronas Muleris (Aaron Muller), partizanų būrio narys, ėmėsi gelbėjimo misijos. Perecui suleido migdomųjų ir išnešė iš geto bulvių maiše. Aronui Muleriui lygiai taip pat pavyko išnešti iš geto ir savo dukrą Mašą į gydytojo Baublio vadovaujamus vaikų namus. Po karo Aronas Muleris pavadino juos „likimo broliais ir seserimis bulvių maišuose“.
Perecas buvo šviesiaplaukis ir neapipjaustytas, tačiau kalbėjo tik jidiš. Pirmus tris mėnesius jis ištisai verkė. Svigrio brolis dirbo lietuvių policijoje. Apsilankęs pas brolį, jis ėmė kažką įtarti, bet Svigris jam paaiškino, kad jie įsivaikino protiškai atsilikusį vaikelį. Svigriai Aliką netgi išrengė, norėdami įrodyti, kad jis ne žydas. Neaišku, įtikintas ar ne, bet policininkas neįdavė savo brolio. Perecą pakrikštijo ir pavadino Arnoldu Svigriu – taip jis tapo Aliku ir šiuo vardu vadinosi visą likusį gyvenimą. Iš to laikotarpio Alikas prisiminė du epizodus: kaip kas vakarą prieš miegą klaupdavosi melstis ir kaip kartą buvo nuvestas prie kapo, kur, kaip jam pasakė: palaidoti „labai blogi žmonės“ – žydai.
Likviduojant getą Aliko tėvai buvo išvežti į skirtingas koncentracijos stovyklas. Po išvadavimo jie nieko nežinojo vienas apie kitą. Šimonas ir Chaja kiekvienas savais keliais pasiekė Kauną. Galiausiai pokario chaose jiems pavyko susisiekti ir susitikti Lenkijoje, o paskui jie kartu parkako į Kauną ir susirado savo sūnų Aliką.
Alikas savo mamai Chajai pasakė: „Man nepatinka žydai, bet tu visai nieko.“ Svigriai neprieštaravo, jie leido tėvams pasiimti sūnų, ir Dvorecų šeima persikėlė į Vilnių. Svigrienė mirė netrukus po karo. Svigris gi lankydavo Dvorecų šeimą ir Vilniuje, bet Alikas kažkodėl nemėgo tų vizitų ir vengdavo susitikti su Svigriu. Vis dėlto į savo vestuves jį pakvietė. Alikas iki septintos klasės nežinojo, kad jo tikras vardas Perecas.
1964 metais Alikas baigė Kauno politechnikos institutą. 1972-aisiais repatriavo į Izraelį. Alikas mirė 2003-aisiais 62-ejų metų. Liko du vaikai ir trys vaikaičiai.
Bat Yam, Izraelis, 2009
Apie Aliką (Perecą) Dvorecą pasakoja žmona Guta Vinickaja-Dvorec
Iš: Yakov Zilberg and Solomon Abramovich, „Smuggled in Potato Sacks“, 2011
Aliko senelį Josefą Dvorecą giminaičiai įkalbinėjo grįžti iš svetur į Lietuvą, į Zarasus. Tuo metu Josefas gyveno Danijoje, kur jam jau buvo gimęs sūnus Šimonas (Aliko tėtis). Giminaičiai Josefui pasakė, kad jis esą paveldėjęs nekilnojamojo turto ir pinigų. Betgi Zarasuose Josefas Dvorecas nerado jokių turtų ir dar prieš karą mirė. Liko vaikai ir žmona (Šimono pamotė).
Dvi Šimono Dvoreco seserys dar prieš karą emigravo į Palestiną, o Šimonas persikėlė gyventi į Kauną. Kai įsikūrė, pasikvietė ir sužadėtinę – vaikystės draugę Chają Pen. Abu buvo išmokę siuvėjo amato, ir jiems puikiai sekėsi.
Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis visus kitus Dvorecų ir plačios Penų giminės narius Zarasuose nužudė lietuviai. Šimonas ir Chaja bandė bėgti į Rusiją, bet su daugeliu kitų bėglių juos sulaikė. Vyrai ir moterys buvo atskirti, abi grupes nuvarė į mišką sušaudyti. Chaja tuo metu šeštą mėnesį laukėsi.
Paskutinę akimirką, kai jau visi buvo įsitikinę, kad tuoj mirs, pasirodė vokiečių karininkas ir įsakė lietuviams palikti sulaikytuosius gyvus: vyrus išvežė nežinoma kryptimi, o moteris uždarė daržinėje ir laikė kelias dienas, o paskui išsiuntė atgal į Kauną.
Laimė, Kaune Chajai pavyko rasti savo vyrą. Vaikelis jiems gimė 1941-ųjų spalio 13 dieną. Gimdymą priėmė greičiausiai gydytoja Reiza Galah-Zisman. Berniuką pavadino Perecu, Zarasuose nužudyto senelio iš mamos pusės garbei.
Šimonas buvo nagingas meistras, todėl dirbtuvei vadovavęs vokiečių karininkas labai jį vertino. Per vienas gaudynes Šimoną suėmė. Feiga Abramovič matė, kad jį nuvedė į IX fortą ir pasakė Chajai. Toji nubėgo pas minėtą vokiečių karininką, ir šis įsakė lietuvių policininkui paleisti Šimoną – taip jo gyvybė dar kartą buvo išgelbėta.
Kartą žydų pogrindžio atstovas pranešė Dvorecams, kad pagaliau priėjo jų šeimos eilė, ir Perecas netrukus bus išneštas iš geto. Buvo suorganizuotas Chajos ir būsimų Pereco įtėvių susitikimas. Chaja prisidengė šaliku ant palto geltonuojančią Dovydo žvaigždę, išsmuko iš geto ir patraukė susitikti su lietuviu. Jai beskubant stiprus vėjo gūsis atidengė ant jos palto Dovydo žvaigždę.
Kažkoks nepažįstamas žmogus griebė ją ir sušnabždėjo: „Gal išprotėjai? Tave gali pagauti ir nužudyti!“ Tai buvo Svigris, žmogus, su kuriuo ji turėjo susitikti.
Bevaikė Svigrių šeima už tam tikrą atlygį sutiko paimti Perecą. Dvorecų kaimynas Aronas Muleris (Aaron Muller), partizanų būrio narys, ėmėsi gelbėjimo misijos. Perecui suleido migdomųjų ir išnešė iš geto bulvių maiše. Aronui Muleriui lygiai taip pat pavyko išnešti iš geto ir savo dukrą Mašą į gydytojo Baublio vadovaujamus vaikų namus. Po karo Aronas Muleris pavadino juos „likimo broliais ir seserimis bulvių maišuose“.
Perecas buvo šviesiaplaukis ir neapipjaustytas, tačiau kalbėjo tik jidiš. Pirmus tris mėnesius jis ištisai verkė. Svigrio brolis dirbo lietuvių policijoje. Apsilankęs pas brolį, jis ėmė kažką įtarti, bet Svigris jam paaiškino, kad jie įsivaikino protiškai atsilikusį vaikelį. Svigriai Aliką netgi išrengė, norėdami įrodyti, kad jis ne žydas. Neaišku, įtikintas ar ne, bet policininkas neįdavė savo brolio. Perecą pakrikštijo ir pavadino Arnoldu Svigriu – taip jis tapo Aliku ir šiuo vardu vadinosi visą likusį gyvenimą. Iš to laikotarpio Alikas prisiminė du epizodus: kaip kas vakarą prieš miegą klaupdavosi melstis ir kaip kartą buvo nuvestas prie kapo, kur, kaip jam pasakė: palaidoti „labai blogi žmonės“ – žydai.
Likviduojant getą Aliko tėvai buvo išvežti į skirtingas koncentracijos stovyklas. Po išvadavimo jie nieko nežinojo vienas apie kitą. Šimonas ir Chaja kiekvienas savais keliais pasiekė Kauną. Galiausiai pokario chaose jiems pavyko susisiekti ir susitikti Lenkijoje, o paskui jie kartu parkako į Kauną ir susirado savo sūnų Aliką.
Alikas savo mamai Chajai pasakė: „Man nepatinka žydai, bet tu visai nieko.“ Svigriai neprieštaravo, jie leido tėvams pasiimti sūnų, ir Dvorecų šeima persikėlė į Vilnių. Svigrienė mirė netrukus po karo. Svigris gi lankydavo Dvorecų šeimą ir Vilniuje, bet Alikas kažkodėl nemėgo tų vizitų ir vengdavo susitikti su Svigriu. Vis dėlto į savo vestuves jį pakvietė. Alikas iki septintos klasės nežinojo, kad jo tikras vardas Perecas.
1964 metais Alikas baigė Kauno politechnikos institutą. 1972-aisiais repatriavo į Izraelį. Alikas mirė 2003-aisiais 62-ejų metų. Liko du vaikai ir trys vaikaičiai.
Bat Yam, Izraelis, 2009