išgelbėti žydų vaikai

Beni Chaitas

Jei vaikas bus apipjaustytas – išgyvens
Beni Chaitas

Iš:Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas

Mano istorija remiasi mamos Genios Chaitienės prisiminimais ir Jad Vašemui pateiktu jos liudijimu.
Mano mama Genia Chaitienė (mergautine pavarde Šaitovičiūtė) gimė Rokiškyje. Jos tėvas, o mano senelis Mošė, mirus močiutei Fridai, 1925 m. emigravo į Palestiną. Mamai tada buvo ketveri, ji ir pustrečių metukų jos sesutė Sara liko augti pas senelius.
1939-ųjų rugsėjį, būdama aštuoniolikos, mama persikėlė gyventi į Kauną, tikėdamasi susirasti gerą darbą. Viename miesto darželių ji pradėjo dirbti auklėtoja. Kaune ji sutiko dailidę Leibą Chaitą, kilusį iš Utenos, jiedu įsimylėjo ir 1940 m. susituokė be chupos ir be jokių šventimų; būsimieji mano tėvai įregistravo santuoką valstybinėje įstaigoje. Buvo laimingi, dirbo, nieko jiedviem netrūko. Prasidėjus karui tėvai bandė trauktis į Rusiją, bet prie Jonavos juos sustabdė vokiečiai. Mama buvo jau septintą mėnesį nėščia. Vokiečiai ir su jais bendradarbiavę lietuviai suvarė visus sulaikytus žydus į Jonavos turgaus aikštę. Susirinko minia žiūrovų. Mama gerai įsiminė tą momentą, kai vokiečiai ją pastūmė aikštėn: ji susižeidė koją, ir žaizda ėmė smarkiai kraujuoti. Tėvas bandė jai padėti, sustabdyti kraujavimą. Mama buvo įsitikinusi, kad vokiečiai ketina sulaikytuosius sušaudyti. Staiga prasidėjo sovietų antskrydis, sprogmenys ėmė kristi visai šalia aikštės. Kareiviai spruko slėptis, žiūrovai išsilakstė. Sulaikytieji, pasinaudoję proga, pabėgo.
Tėvai ėjo link Kauno ne keliais, o Neries pakrantėmis. Visur jau buvo pilna vokiečių. Pakeliui jie sutiko du vokiečių kareivius, vienas jų kitam pasakė: „Žiūrėk, tokia jauna mergaitė ir jau nėščia.“ Kareiviai davė tėvams duonos ir dešros, bet tėvas, nors alkanas, pačiupo maistą iš mamos rankų ir sušuko: „Neimsim išmaldos iš žudikų!“ Vokiečiai pamatė, ką tėvas daro, o vienas jų pasakė: „Nebijokit, nenorėjau jūsų nunuodyti, pakišdamas dešros, – šita dešra gera.“ Tėvas išsisuko aiškindamas, kad žmona negali valgyti mėsos. Paskui kelyje tėvai sutiko lietuvius valstiečius. Vienas jų davė bulvių ir patarė Kaune pasisaugoti, nes ten jau imta žudyti žydus. Tėvus ši žinia pribloškė, jie nesitikėjo iš lietuvių tokių nežmoniškų veiksmų. Galiausiai jie grįžo į savo nuomojamą butą Slobodkėje, įėjo tamsoje, susipakavo daiktus ir ketino bėgti, bet persigalvojo baimindamiesi, kad jei bus sučiupti gatvėje – juos užmuš vietoje. Jie stengėsi nekelti kojos iš namų, tik kartais tėvas išeidavo nupirkti maisto.
Praėjo visai nedaug laiko ir vokiečiai nurodė visiems žydams persikelti į getą Slobodkėje. Per kelias dienas į Slobodkę atsikėlė daugybė žydų – visi, kuriems nepavyko pasitraukti į Rusiją. Žmonės užėmė visas laisvas patalpas, daugybei šeimų dabar teko sutilpti viename kambaryje. Žmonės apsigyveno net sandėliuose. Į tėvų kambarį atsikraustė mamos pusseserė su šeima ir labai religinga anyta.
Gimdymas vyko 1941 m. rugpjūčio 24 d. slaptoje vietoje, prižiūrint akušerei poniai Markovič (ji išgyveno Holokaustą ir mirė Izraelyje). Po gimimo tėvai labai abejojo, ar mane apipjaustyti, ar ne. Abejones išsklaidė mamos pusseserės anyta, griežtai pareikalavusi apipjaustyti. Ji tikėjo, kad apipjaustymas mane apsaugos ir liksiu gyvas. Taigi buvau apipjaustytas.
Jau pirmosiomis mano gyvenimo dienomis kilo gyvybei gresiančių problemų. Mama neturėjo pakankamai pieno. Tuomet anyta apsiėmė kasdien iš kažkur gauti po 50 gramų pieno – labai mažai, bet tikrai geriau nei nieko.
Vokiečiai ėmė surašinėti geto kalinius, tikrinti kiekvieną butą, jo gyventojus, išeidami išsinešdavo patikusius daiktus. Tikrinant tėvų butą visus išvarė į gatvę, tik mama liko gulėtilovoje. Vokiečiai įėjo į vidų, apsižvalgė ir pamatę mane gulintį vežimėlyje paklausė, ar kūdikis berniukas, ar mergaitė. Kai mama jiems atsakė, kad tai berniukas, vokietis jai atidavė visus iš kaimynų buto paimtus daiktus. Vokiečiams pasitraukus iš mūsų kvartalo, mama grąžino visus tuos daiktus jų savininkams.
1941-ųjų spalio gale vyko Didžioji akcija. Štai ką mama pasakojo apie tą įvykį:
Spalio 27-ąją žydų policininkai apėjo visus geto namus ir pranešė, kad ryte, lygiai šeštą valandą, visi geto gyventojai, net seni ir ligoniai, privalo ateiti į Demokratų aikštę. Būstus liepė palikti atrakintus, kad būtų galima patikrinti, ar kas nepasiliko. Buvome perspėti, kad kiekvienas aptiktas namie bus iškart nušautas. Tąnakt mano vyras nenakvojo kartu, nes vokiečiai tyčia negrąžino vakarinės pamainos iš darbo. Labai jaudinausi, neradau vietos, nežinojau, ką daryti ir kaip pasielgti. Lauke buvo labai šalta. Likti bute negalėjau. Drebėjau iš baimės ir šalčio. Beni įvyniojau į daugybę sluoksnių, dviejų mėnesių kūdikis virto didžiuliu, sunkiai pakeliamu ryšuliu. Negirdėjau jo kvėpavimo, bijojau, jog uždus. Tik jam ėmus rodyti ženklus, kad išalko, supratau: gyvas. Atsisėdau kažkokiame kampe, giminės, su kuriais ėjau į aikštę, apsupo mane, pridengė nuo svetimų akių ir galėjau jį pažindyti.
Vokiečiai ėmė visus rikiuoti eilėmis ir kolonomis. Staiga atsklido gandas, kad vyrai grįžo iš darbo. Perdaviau Benį pusseserei ir nubėgau ieškoti Leibos. Jį pamačiusi nurimau, pasijutau saugesnė. Su mumis vienoje kolonoje žygiavo vyro brolis Zalmanas su žmona Sara. Džiaugiausi, kad jie šalia mūsų. Pasiekę vietą, kur stovėjo vokiečiai, supratome, jog vyksta atranka: dalis žmonių, daugiausia seniai ir ligoniai, buvo siunčiami dešinėn, kiti, jauni ir sveiki, – kairėn. Taip visai atsitiktinai atsiradome „gerojoje“ pusėje.
Aikštėje prabuvome be galo ilgai, bet galiausiai mums leido grįžti namo. Grįžusi ištraukiau iš ryšulio Beni ir tik tada pamačiau, kad jis kiaurai šlapias ir nuo galvos iki kojų apsidirbęs. Tie, kurie stovėjo dešinėje, buvo uždaryti anksčiau buvusio Mažojo geto teritorijoje, o iš ten nuvaryti į IX fortą. Aš manau, kad jei, neduok Dieve, Beni būtų pravirkęs, būtume nusiųsti į dešinę pusę, į mirtį. Mano pusseserė su šeima namo negrįžo. Zalmanas su Sara buvo atrinkti į kairę pusę ir liko gyvi. Pakvietėme juos apsigyventi pas mus. Geto teritorija buvo sumažinta, tad netrukus į mūsų kambarį buvo įkelta dar viena šeima. Taip ir gyvenome trys šeimos viename kambaryje iki 1943-iųjų spalio.

1943-iųjų spalį vyko nauja akcija. Buvo atrinkta apie 3 000 žmonių ir išsiųsta į darbus Klogos koncentracijos stovykloje Estijoje. Ten pateko ir dėdė Zalmanas su žmona. Pradžiojeir mano tėvai norėjo, kad juos paimtų į Estiją, bet suprato, kad vykti taip toli su mažu vaiku bus labai sunku. Tėvas su Zalmanu susitarė, kad jei Klogoje būti pasirodys geriau, tėvai bandys vėliau ten persikelti. Paaiškėjo, kad sąlygos ten buvo nepakenčiamos. Zalmanas Chaitas žuvo tame lageryje, Sara buvo perkelta į Štuthofą ir sugebėjo išgyventi.
Sumažinus geto teritoriją tėvai nusprendė palikti savo būstą. Tėvas rado nedidelį sandėlį, jį paremontavo, kiek buvo įmanoma geto sąlygomis, ir šeima persikėlė ten gyventi. Prie mūsų prisijungė dar viena mamos pusseserė Sara su vyru Berlu Špaku ir sūnumi Baruchu (Borisu). Sandėlyje gyvenome iki Vaikų akcijos 1944-ųjų kovą.