išgelbėti žydų vaikai

Maja Berelovičiūtė-Visockaja


Vaikai rašo
Vienuolikametės Majos Berelovič iš Vilniaus laiškas tetai Perai Kopeč į Argentiną, 1947 m.
„Man buvo penkeri metai, kai prasidėjo karas su vokiečių grobikais. Mes norėjome pabėgti į Sovietų Sąjungą, bet nepavyko, nes vokiečiai Marijampolėje išlaipino desantą ir mus grąžino atgal. Pernakvojome miške ir kitą dieną grįžome į Kauną. Dar kitą dieną suėmė mano tėvą, paskui buvo įkurtas getas, ir mes su mama patekome į jį. Gete žudydavo tūkstančius žmonių. Mama mane atidavė krikščionei, kuri gyveno mieste, bet aš ten buvau labai trumpai, nes mane vėl parvedė pas mamą į getą, o po kelių dienų įvyko Vaikų akcija; mus, vaikus, paslėpė ant aukšto ir, kai vokiečiai kiek apsiramino, mane nuvedė pas kitą krikščionę. Ten ganiau arklius, karves, kiaules ir išbuvau ten metus, kol grįžo Raudonoji armija. Kai buvo išvaduotas Kaunas, aš vėl susitikau su mama, o tėvelis negrįžo, jį nužudė.
Dabar mes gyvename Vilniuje, grįžo keli mūsų giminės. Bet ne visi čia liko gyventi. Aš pradėjau mokytis žydų mokykloje ir jau ją baigiau gerais pažymiais ir perėjau į vidurinę mokyklą, dabar mums atostogos.“