išgelbėti žydų vaikai
Rina Badašaitė (Badaš)
Nenoriu daugiau motinų
Rina Badaš (Badašaitė)
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvas Icchakas Badašas buvo advokatas. Būsimoji mano mama, mergautine pavarde Kalmanskytė, jaunystėje mokėsi vienoje gimnazijos klasėje su vėliau garsia prozininke ir poete Lėja Goldberg. Baigusi mokslus mama dirbo buhaltere. 1937 m. gimė mano brolis Izia, o 1939 m. gimiau aš.
Prasidėjus karui buvau kūdikis, dėl to iš geto laikų prisimenu nedaug. Aišku, kad tų tragiškų mūsų šeimą užklupusių įvykių suprasti neįstengiau. Tėvo sesuo Ema Štokienė laukėsi, ją pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis nužudė lietuviai. Tuomet nežinojau, kad mano tėvas ir dėdė Jankelė Kalmanskis, jaunas viengungis, žuvo jau per pirmąsias žudynes, vadinamas Intelektualų akcija, kai daugiau nei 500 jaunų išsilavinusių žydų, suvilioti įdomaus darbo pažadų, pateko į mirtinas nacių pinkles. Visi buvo tuoj pat sušaudyti IV forte. Žinia apie šias žudynes labai greitai pasklido gete, pasiekė ir mano mamą. Ji liko viena su dviem vaikais.
Vis dėlto keli vaizdai labai aiškiai įsirėžė mano atmintyje. Prisimenu mūsų kambarį, namą, riksmus gatvėje. Prisimenu, kaip mano brolis krimtosi, kad jį nubaus, nes pametė namų raktus, kaip aš jį guodžiau ir drąsinau, netgi sugalvojau, kaip įlipti namo per orlaidę. Negaliu pamiršti, kaip policininkai mušė seną žmogų Mapu gatvėje, kol tas galiausiai liovėsi judėti. Prisimenu, kaip vokiečiai ištraukė moterį iš slėptuvės gete, ji šaukė ir maldavo nemušti. Gerai įsidėmėjau blizgančias vokiečių ir vietos policininkų uniformų sagas, nuo tol nekenčiu žvilgančių sagų.
Pamenu, kaip mama ruošė antklodę, į kurią susupusi ketino mane išnešti iš geto ir perduoti kažkokiai moteriai. Prieš pasiryždama šiam žingsniui mama pasitarė su Liba Brik, Aharono Briko (Barako) motina. Aharonas Barakas po daugelio metų tapo Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėju.
Iš karto sutikau eiti – niekaip nesuvokiu, kaip būdama puspenktų metų nesipriešinau atsiskiriama nuo mamos, kaip supratau, kad svarbu laikytis tyliai. Net bandžiau paguosti savo mažąją draugę Dvoralę Morinaitę, kuri verkė ir nenorėjo paleisti mamos, kai ta jai aiškino, kad jiedviem teks trumpam išsiskirti. Sakiau Dvoralei: „Jei tu neisi, ateis Hitleris, tave pasiims ir tada mirsi.“ Deja, Dvoralė niekaip nesutiko išsiskirti su mama. Vieną naktį mama nunešė mane, susuptą į storą antklodę, prie geto tvoros. Staiga pasijutau skrendanti, paskui nukritau ant žemės. Kažkokia moteris mane čiupo už rankos ir abi nuskubėjom tolyn nuo geto. Nusivyniojusi nuo galvos šaliką pamačiau, kad ta moteris – tai prieš karą buvusi mamos tarnaitė Mania Beresnevičienė. Jos vyras dirbo tėvo fabrike. Už mano slapstymą jiedu nieko neprašė.
Ėmiau verkti, mušti ją ir kandžioti. Mania parsivedė mane į savo namus Mapu g. 3, netoli tos vietos, kur gyvenome prieš karą. Pirmosiomis dienomis nieko nevalgiau, vien sėdėjau ir verkiau. Trečią dieną lietuviškai paprašiau vandens – tai buvo pirmas lietuviškas žodis, kurį ištariau, ėmusi prisiminti lietuvių kalbą, o ją gerai mokėjau nuo to meto, kai vos pradėjau kalbėti.
Mania elgėsi su manim labai gražiai, švelniai ir meiliai su manim kalbėjo, nuolat šypsojosi. Po truputį ėmiau prie jos priprasti, nustojau verkti ir vien ilgėtis mamos. Vieną dieną, mano nuostabai, Mania pasakė, kad grįšime pas mamą. Ji nuvedė mane į kitą butą, nepažįstama moteris atidarė duris ir pasakė, kad ji – mano mama. Tą minutę ja patikėjau. Vėliau sužinojau, kad Mania bijojo mane pasilikti, nes jos broliai bendradarbiavo su vokiečiais, todėl perdavė Bronei ir Antanui Karaliauskams, kurie neturėjo vaikų. Jie mane įvaikino ir pavadino Renata Karaliauskaite – tikriausiai tikėjosi, kad mano mama neišgyvens.
Pradžioje Bronė ir Antanas elgėsi su manimi gražiai. Mama kartkartėm ateidavo manęs aplankyti, tačiau Bronė slėpdavo mane kitame kambaryje, kad nematyčiau ir negirdėčiau savo tikrosios mamos. Sykį mama atėjo, kai buvau viena namie, ir aš neatidariau durų, sakydama, jog mes bijome vagių ir svetimų neįsileidžiame. Po karo mama pasakojo buvusi priblokšta tokio atsakymo, tačiau laiminga išgirdusi mano balsą.
Deja, kai Antaną vokiečiai išsivedė į kažkokius darbus, iš kurių jis taip ir negrįžo, gyvenimas pasikeitė. Bronė pradėjo girtuokliauti iki sąmonės netekimo, net mane vers- davo kartu su ja gerti degtinę, tai buvo šlykštu. Man atsisakius ji jėga pražiodydavo ir supildavo degtinę į gerklę. Buvo siaubinga, bandydavau slapta viską išspjauti. Nuo tada nekenčiu net alkoholio kvapo. Baisiausia buvo tai, kad Bronė ėmė palikinėti mane, penkiametę mergaitę, vieną, kartais net kelioms dienoms. Tuomet valgydavau tik duoną, storai užtepusi sviestu ir pabarsčiusi cukrumi. Kai elgdavausi taip, kaip Bronei nepatiko, ji mane mušdavo arba versdavo klūpoti ant žirnių kambario kampe. Nesuprasdavau, kuo prasikaltau, nors gal ir buvau tada išdykusi. Visad manydavau, kad mane baudžia Dievas. Bronė išmokė mane melstis ir vesdavosi į katalikų bažnyčią. Ji tikėjo, kad maldos išgelbės mane nuo mirties. Nuo tų laikų, nors ir nesu katalikė, mėgstu lankytis bažnyčiose ir klausytis bažnytinės muzikos. Priešais Bronės buto duris gyveno vokiečių šeima. Sutikę laiptinėje jie mane apkabindavo ir vaišindavo šokoladu. Aš jų labai bijojau, per kiekvieną tokį visai trumpą susitikimą mane apimdavo neapsakomas siaubas.
Pamenu įvykį, kai karui baigiantis lauke pasigirdo šūviai ir mes kartu su visais puolėm į slėptuvę. Tada sirgau kokliušu, ėmiau kosėti ir neįstengdama toliau bėgti stabtelėjau atsikvėpti. Bronė prišokusi smarkiai trenkė man per veidą. Gal tada ji neturėjo kitos išeities, tačiau iki šiol jaučiu tą skaudų antausį.
Karui artėjant prie pabaigos, kai frontas buvo jau netoli Kauno, Bronė išsivežė mane į kaimą, ten žaidžiau su lietuvių vaikais. Niekas nė neįtarė, kad esu žydaitė. Vieno įvykio iš mūsų su Brone gyvenimo kaime neužmiršiu niekada, iki šiol naktimis sapnuoju tą košmarą. Vyko smarkus bombardavimas, vienas sprogmuo pataikė į netoliese stovėjusį namą. Nubėgę pažiūrėti, kas nutiko, pamatėm laukuose išsvaidytus vaikų lavonus – be rankų, be kojų. Man buvo keista, kad vienas vaikas be kojos, toks išbalęs, bet neverkia. Likus kelioms dienoms iki karo pabaigos, į trobą, kurioje gyvenome, atėjo vokiečių kareiviai. Jie valgė ir gėrė, o išeidami paklausė šeimininkų, kurioje pusėje rusai. Pamenu, kaip man palengvėjo jiems išėjus.
Lietuvą išvadavus iš vokiečių, parsikraustėme į Kauną. Iš Rusijos grįžusi tėvo sesuo Hiena Labenski atėjo pas Bronę, norėdama mane pasiimti, tačiau Bronė nesutiko atiduoti mane tetai, ji sakė, kad grąžins vaiką tik mamai. Po kelių dienų Bronės bute pasirodė tetos vyras karo gydytojas Simcha Labenskis su uniforma. Tačiau ir tą kartą Bronė manęs neatidavė. Dėdė pasisiūlė sumokėti Bronei už tuos metus, kai mane globojo, tačiau ši paprašė astronominės sumos ir dėdė išėjo. Rytojaus dieną pamačiau per langą du uniformuotus milicininkus. Paraginau Bronę: „Šokam pro langą.“ Tą minutę į butą įėjo milicininkais apsimetę dėdė Simcha ir jo draugas Liubeckis. Dėdė padėjo ant stalo didelį pluoštą banknotų, paėmė mane ant rankų ir išsinešė. Bronė nualpo. Dėdė nešė mane, o aš, lygiai kaip prieš dvejus metus nešama Manios, ėmiau rėkti, jį mušti ir draskyti.
Nemėgau „mamos Bronės“, nebuvau prie jos prisirišusi. Kai kartą jau po karo ji atėjo mūsų aplankyti, net nepriėjau apkabinti. Mama ne kartą mane barė, kad taip šaltai elgiuosi su Brone.
Dėdė atvedė mane pas tetą, ji mane apkabino, bučiavo ir sakė esanti tikroji mano mama. Aš vėl patikėjau. Dėdė su teta gyveno erdviame bute, kuris priklausė vienai žinomai žydų šeimai. Toji šeima leido laikinai prisiglausti įvairiems žmonėms, tokiems barzdotiems žydams, kurie man atrodė bjaurūs ir labai bauginantys. Per karą įpratau bijoti ne tik vokiečių, bet ir žydų. Atėjus jiems į namus, slėpdavausi po stalu ir burbėdavau: „Dar vienas žydas atėjo.“ Ypač bijojau vieno žydo, kuris lankydavosi mūsų namuose gana dažnai. Paskui sužinojau, kad tai buvo gydytojas Pesachas Rabinovičius, paskui jis emigravo į Izraelį.
Po kiek laiko mes išvykome į Vitebską. Ten dėdė dirbo karo ligoninėje. Jaučiausi nesmagiai, bijojau visko ir visų. Kiemo vaikai pajuto, kad bijau, ir ėmė tyčiotis. Dėdė papa- sakojo apie mane ligoninės vyriausiajam gydytojui, tas jam patarė pamokyti mane atsikirsti erzintojams. Dėdė taip ir padarė: mane primokė, kad jei kuris iš vaikų erzins, turiu atsilyginti jam kaip dera. Rytojaus dieną vienam vaikui trenkiau į nosį taip, kad pasipylė kraujas. Maniau, jį užmušiau. Dar iš geto prisiminiau, kad kai žmonės ima plūsti krauju, vadinasi, tuoj mirs. Paaiškėjo, kad vaikas, kuriam trenkiau į nosį, buvo vyriausiojo gydytojo sūnus. Gydytojas paspaudė dėdei ranką ir pasakė, jog nuo šiol viskas bus gerai. Taip ir buvo. Nebebijojau, naktį ramiai miegodavau, eidavau žaisti į kiemą nejausdama grėsmės ar jaudulio. Pasibaigus karui persikėlėm į Vilnių.
Mano veikli mama sugebėjo išsiųsti broliuką Izią į kaimą pas vieną šeimą, kuri, jos manymu, buvo gera ir patikima. Be mano brolio, ši šeima trumpai priglaudė ir kelis kitus žydus bei pabėgusį rusų belaisvį. Kažkas juos įskundė, policininkai atėjo ieškoti belaisvio. Šis, pamatęs gestapininkus, spruko į kieme stovinčią trobelę ir pats save padegė. Areštuotas šeimininkas nebesugrįžo. Gestapininkai įspėjo jo žmoną, kad jos laukia panašus likimas, jei slėps karo belaisvius ar žydus. Išsigandusi ji pasiėmė Izią, grįžo į Kauną ir paliko jį prie bažnyčios. Izia dingo visiems laikams. Netoli bažnyčios gyvenę žmonės pasakojo mamai matę, kaip gestapininkai toje vietoje suėmė žydų berniuką.
Po karo keliems žydams pavyko pasiekti, kad mano brolį priglaudusi šeimininkė būtų pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Paskelbtas straipsnis apie tai, kaip buvo išgelbėtas žydų berniukas pavarde Badašas, kurį jie neva buvę priversti perduoti kitai šeimai ir jis išgyvenęs karą. Vieną dieną man kažkas paskambino ir pranešė, kad brolis gyvas. Sunku net apsakyti, kaip mes visi buvom susijaudinę. Bet paaiškėjo, kad tai pranešęs žmogus tiesiog skaitė straipsnį, pilną melo ir prasimanymų.
Nuvažiavau netgi į Kauną susitikti su ta moterimi ir išsiaiškinti, koks iš tiesų mano brolio likimas. Ilgai ji nesutiko su manimi pasimatyti, kol galiausiai, tarpininkaujant advokatui, pavyko susitikti su jos dukra. Susitikimo metu dukra pati sau prieštaravo, aiškino, kad jos mama matė Izią po karo dirbantį garaže, ji niekaip neprisipažino, kad motina paliko berniuką likimo valiai.
Likvidavus getą, mama buvo perkelta į Štuthofą ir išgyveno. Po išvadavimo devynis mėnesius ji dirbo Raudonajai armijai Vokietijoje. Iš ten parašė Bronei laišką, ši jai atsakė, kad mane atėmė. Mamą apėmė neviltis, ji buvo tikra, jog manęs jau nėra gyvos. Vis dėlto jinai nuvyko į Kauną manęs ieškoti. Vilniaus geležinkelio stotyje ji atsitiktinai sutiko pažįstamą pavarde Kibarskis, kuris mamai pasakė, kad gyvenu pas dėdę ir tetą.
Tuo tarpu jau buvau pripratusi prie naujos aplinkos. Vadinau tetą „mama“. Labai mylėjau dėdę – tai buvo tikra „meilės istorija“. Ir staiga atsiranda dar viena moteris, kuri man sako: „Aš tavo tikroji mama.“ Supykusi atrėžiau: „Aš nebenoriu daugiau mamų, mano mama buvo jauna ir graži, gerai apsirengusi, o Jūs...“ Mama tuomet atrodė baisiai, vilkėjo kombinezoną, pasiūtą iš kareiviškos uniformos. Suprantama, ji manęs nepaliko. Pasitelkus begalinę kantrybę, meilę, atkaklumą ir dovanas jai pavyko užkariauti mano širdį.
Mama ištekėjo antrą kartą. Gyvenome Vilniuje. Tėvai mane perspėjo niekam nepasakoti, jog mama buvo vokiečių koncentracijos stovykloje, – bijojo, kad sovietų valdžia ją persekios už tai, jog liko gyva. Baigusi mokyklą studijavau mediciną Vilniaus universitete, paskui dirbau vaikų gydytoja. Ištekėjau už Zeevo (Vulfo) Šaro. 1971-aisiais atvykome į Izraelį. Mama dirbo buhaltere, jos vyras – statybos inžinieriumi. Izraelyje, dar nebaigusi kalbos studijų ulpane (hebrajų kalbos studijoje), pradėjau dirbti vaikų gydytoja Bendros ligonių kasos poliklinikoje (Kupat Holim Klalit). Vėliau vadovavau tai poliklinikai, paskui kitam jos filialui – Kirijat Ono mieste. Iki šiol neatleidau vokiečiams už jų baisius darbus ir atsisakau vykti į Vokietiją. Mano velionis vyras lankydavosi ten vienas.
Mama mirė 2011 m. gruodį, sulaukusi 100 metų. Beveik iki paskutinės dienos ji buvo šviesaus proto ir turėjo puikią atmintį. Ji gyveno savo bute, vienoje laiptinėje su mumis. Išėjau į pensiją prieš ketverius metus. Čia, Izraelyje, turiu du vaikus – Icchaką ir Lėją – ir keturis puikius anūkus. Smulkus mano gyvenimo aprašymas paskelbtas Šeinos Gertnerienės knygoje Kaip jie kovojo su šėtonu, išleistoje hebrajų kalba 1985 m.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Rina Badaš (Badašaitė)
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Mano tėvas Icchakas Badašas buvo advokatas. Būsimoji mano mama, mergautine pavarde Kalmanskytė, jaunystėje mokėsi vienoje gimnazijos klasėje su vėliau garsia prozininke ir poete Lėja Goldberg. Baigusi mokslus mama dirbo buhaltere. 1937 m. gimė mano brolis Izia, o 1939 m. gimiau aš.
Prasidėjus karui buvau kūdikis, dėl to iš geto laikų prisimenu nedaug. Aišku, kad tų tragiškų mūsų šeimą užklupusių įvykių suprasti neįstengiau. Tėvo sesuo Ema Štokienė laukėsi, ją pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis nužudė lietuviai. Tuomet nežinojau, kad mano tėvas ir dėdė Jankelė Kalmanskis, jaunas viengungis, žuvo jau per pirmąsias žudynes, vadinamas Intelektualų akcija, kai daugiau nei 500 jaunų išsilavinusių žydų, suvilioti įdomaus darbo pažadų, pateko į mirtinas nacių pinkles. Visi buvo tuoj pat sušaudyti IV forte. Žinia apie šias žudynes labai greitai pasklido gete, pasiekė ir mano mamą. Ji liko viena su dviem vaikais.
Vis dėlto keli vaizdai labai aiškiai įsirėžė mano atmintyje. Prisimenu mūsų kambarį, namą, riksmus gatvėje. Prisimenu, kaip mano brolis krimtosi, kad jį nubaus, nes pametė namų raktus, kaip aš jį guodžiau ir drąsinau, netgi sugalvojau, kaip įlipti namo per orlaidę. Negaliu pamiršti, kaip policininkai mušė seną žmogų Mapu gatvėje, kol tas galiausiai liovėsi judėti. Prisimenu, kaip vokiečiai ištraukė moterį iš slėptuvės gete, ji šaukė ir maldavo nemušti. Gerai įsidėmėjau blizgančias vokiečių ir vietos policininkų uniformų sagas, nuo tol nekenčiu žvilgančių sagų.
Pamenu, kaip mama ruošė antklodę, į kurią susupusi ketino mane išnešti iš geto ir perduoti kažkokiai moteriai. Prieš pasiryždama šiam žingsniui mama pasitarė su Liba Brik, Aharono Briko (Barako) motina. Aharonas Barakas po daugelio metų tapo Izraelio Aukščiausiojo Teismo teisėju.
Iš karto sutikau eiti – niekaip nesuvokiu, kaip būdama puspenktų metų nesipriešinau atsiskiriama nuo mamos, kaip supratau, kad svarbu laikytis tyliai. Net bandžiau paguosti savo mažąją draugę Dvoralę Morinaitę, kuri verkė ir nenorėjo paleisti mamos, kai ta jai aiškino, kad jiedviem teks trumpam išsiskirti. Sakiau Dvoralei: „Jei tu neisi, ateis Hitleris, tave pasiims ir tada mirsi.“ Deja, Dvoralė niekaip nesutiko išsiskirti su mama. Vieną naktį mama nunešė mane, susuptą į storą antklodę, prie geto tvoros. Staiga pasijutau skrendanti, paskui nukritau ant žemės. Kažkokia moteris mane čiupo už rankos ir abi nuskubėjom tolyn nuo geto. Nusivyniojusi nuo galvos šaliką pamačiau, kad ta moteris – tai prieš karą buvusi mamos tarnaitė Mania Beresnevičienė. Jos vyras dirbo tėvo fabrike. Už mano slapstymą jiedu nieko neprašė.
Ėmiau verkti, mušti ją ir kandžioti. Mania parsivedė mane į savo namus Mapu g. 3, netoli tos vietos, kur gyvenome prieš karą. Pirmosiomis dienomis nieko nevalgiau, vien sėdėjau ir verkiau. Trečią dieną lietuviškai paprašiau vandens – tai buvo pirmas lietuviškas žodis, kurį ištariau, ėmusi prisiminti lietuvių kalbą, o ją gerai mokėjau nuo to meto, kai vos pradėjau kalbėti.
Mania elgėsi su manim labai gražiai, švelniai ir meiliai su manim kalbėjo, nuolat šypsojosi. Po truputį ėmiau prie jos priprasti, nustojau verkti ir vien ilgėtis mamos. Vieną dieną, mano nuostabai, Mania pasakė, kad grįšime pas mamą. Ji nuvedė mane į kitą butą, nepažįstama moteris atidarė duris ir pasakė, kad ji – mano mama. Tą minutę ja patikėjau. Vėliau sužinojau, kad Mania bijojo mane pasilikti, nes jos broliai bendradarbiavo su vokiečiais, todėl perdavė Bronei ir Antanui Karaliauskams, kurie neturėjo vaikų. Jie mane įvaikino ir pavadino Renata Karaliauskaite – tikriausiai tikėjosi, kad mano mama neišgyvens.
Pradžioje Bronė ir Antanas elgėsi su manimi gražiai. Mama kartkartėm ateidavo manęs aplankyti, tačiau Bronė slėpdavo mane kitame kambaryje, kad nematyčiau ir negirdėčiau savo tikrosios mamos. Sykį mama atėjo, kai buvau viena namie, ir aš neatidariau durų, sakydama, jog mes bijome vagių ir svetimų neįsileidžiame. Po karo mama pasakojo buvusi priblokšta tokio atsakymo, tačiau laiminga išgirdusi mano balsą.
Deja, kai Antaną vokiečiai išsivedė į kažkokius darbus, iš kurių jis taip ir negrįžo, gyvenimas pasikeitė. Bronė pradėjo girtuokliauti iki sąmonės netekimo, net mane vers- davo kartu su ja gerti degtinę, tai buvo šlykštu. Man atsisakius ji jėga pražiodydavo ir supildavo degtinę į gerklę. Buvo siaubinga, bandydavau slapta viską išspjauti. Nuo tada nekenčiu net alkoholio kvapo. Baisiausia buvo tai, kad Bronė ėmė palikinėti mane, penkiametę mergaitę, vieną, kartais net kelioms dienoms. Tuomet valgydavau tik duoną, storai užtepusi sviestu ir pabarsčiusi cukrumi. Kai elgdavausi taip, kaip Bronei nepatiko, ji mane mušdavo arba versdavo klūpoti ant žirnių kambario kampe. Nesuprasdavau, kuo prasikaltau, nors gal ir buvau tada išdykusi. Visad manydavau, kad mane baudžia Dievas. Bronė išmokė mane melstis ir vesdavosi į katalikų bažnyčią. Ji tikėjo, kad maldos išgelbės mane nuo mirties. Nuo tų laikų, nors ir nesu katalikė, mėgstu lankytis bažnyčiose ir klausytis bažnytinės muzikos. Priešais Bronės buto duris gyveno vokiečių šeima. Sutikę laiptinėje jie mane apkabindavo ir vaišindavo šokoladu. Aš jų labai bijojau, per kiekvieną tokį visai trumpą susitikimą mane apimdavo neapsakomas siaubas.
Pamenu įvykį, kai karui baigiantis lauke pasigirdo šūviai ir mes kartu su visais puolėm į slėptuvę. Tada sirgau kokliušu, ėmiau kosėti ir neįstengdama toliau bėgti stabtelėjau atsikvėpti. Bronė prišokusi smarkiai trenkė man per veidą. Gal tada ji neturėjo kitos išeities, tačiau iki šiol jaučiu tą skaudų antausį.
Karui artėjant prie pabaigos, kai frontas buvo jau netoli Kauno, Bronė išsivežė mane į kaimą, ten žaidžiau su lietuvių vaikais. Niekas nė neįtarė, kad esu žydaitė. Vieno įvykio iš mūsų su Brone gyvenimo kaime neužmiršiu niekada, iki šiol naktimis sapnuoju tą košmarą. Vyko smarkus bombardavimas, vienas sprogmuo pataikė į netoliese stovėjusį namą. Nubėgę pažiūrėti, kas nutiko, pamatėm laukuose išsvaidytus vaikų lavonus – be rankų, be kojų. Man buvo keista, kad vienas vaikas be kojos, toks išbalęs, bet neverkia. Likus kelioms dienoms iki karo pabaigos, į trobą, kurioje gyvenome, atėjo vokiečių kareiviai. Jie valgė ir gėrė, o išeidami paklausė šeimininkų, kurioje pusėje rusai. Pamenu, kaip man palengvėjo jiems išėjus.
Lietuvą išvadavus iš vokiečių, parsikraustėme į Kauną. Iš Rusijos grįžusi tėvo sesuo Hiena Labenski atėjo pas Bronę, norėdama mane pasiimti, tačiau Bronė nesutiko atiduoti mane tetai, ji sakė, kad grąžins vaiką tik mamai. Po kelių dienų Bronės bute pasirodė tetos vyras karo gydytojas Simcha Labenskis su uniforma. Tačiau ir tą kartą Bronė manęs neatidavė. Dėdė pasisiūlė sumokėti Bronei už tuos metus, kai mane globojo, tačiau ši paprašė astronominės sumos ir dėdė išėjo. Rytojaus dieną pamačiau per langą du uniformuotus milicininkus. Paraginau Bronę: „Šokam pro langą.“ Tą minutę į butą įėjo milicininkais apsimetę dėdė Simcha ir jo draugas Liubeckis. Dėdė padėjo ant stalo didelį pluoštą banknotų, paėmė mane ant rankų ir išsinešė. Bronė nualpo. Dėdė nešė mane, o aš, lygiai kaip prieš dvejus metus nešama Manios, ėmiau rėkti, jį mušti ir draskyti.
Nemėgau „mamos Bronės“, nebuvau prie jos prisirišusi. Kai kartą jau po karo ji atėjo mūsų aplankyti, net nepriėjau apkabinti. Mama ne kartą mane barė, kad taip šaltai elgiuosi su Brone.
Dėdė atvedė mane pas tetą, ji mane apkabino, bučiavo ir sakė esanti tikroji mano mama. Aš vėl patikėjau. Dėdė su teta gyveno erdviame bute, kuris priklausė vienai žinomai žydų šeimai. Toji šeima leido laikinai prisiglausti įvairiems žmonėms, tokiems barzdotiems žydams, kurie man atrodė bjaurūs ir labai bauginantys. Per karą įpratau bijoti ne tik vokiečių, bet ir žydų. Atėjus jiems į namus, slėpdavausi po stalu ir burbėdavau: „Dar vienas žydas atėjo.“ Ypač bijojau vieno žydo, kuris lankydavosi mūsų namuose gana dažnai. Paskui sužinojau, kad tai buvo gydytojas Pesachas Rabinovičius, paskui jis emigravo į Izraelį.
Po kiek laiko mes išvykome į Vitebską. Ten dėdė dirbo karo ligoninėje. Jaučiausi nesmagiai, bijojau visko ir visų. Kiemo vaikai pajuto, kad bijau, ir ėmė tyčiotis. Dėdė papa- sakojo apie mane ligoninės vyriausiajam gydytojui, tas jam patarė pamokyti mane atsikirsti erzintojams. Dėdė taip ir padarė: mane primokė, kad jei kuris iš vaikų erzins, turiu atsilyginti jam kaip dera. Rytojaus dieną vienam vaikui trenkiau į nosį taip, kad pasipylė kraujas. Maniau, jį užmušiau. Dar iš geto prisiminiau, kad kai žmonės ima plūsti krauju, vadinasi, tuoj mirs. Paaiškėjo, kad vaikas, kuriam trenkiau į nosį, buvo vyriausiojo gydytojo sūnus. Gydytojas paspaudė dėdei ranką ir pasakė, jog nuo šiol viskas bus gerai. Taip ir buvo. Nebebijojau, naktį ramiai miegodavau, eidavau žaisti į kiemą nejausdama grėsmės ar jaudulio. Pasibaigus karui persikėlėm į Vilnių.
Mano veikli mama sugebėjo išsiųsti broliuką Izią į kaimą pas vieną šeimą, kuri, jos manymu, buvo gera ir patikima. Be mano brolio, ši šeima trumpai priglaudė ir kelis kitus žydus bei pabėgusį rusų belaisvį. Kažkas juos įskundė, policininkai atėjo ieškoti belaisvio. Šis, pamatęs gestapininkus, spruko į kieme stovinčią trobelę ir pats save padegė. Areštuotas šeimininkas nebesugrįžo. Gestapininkai įspėjo jo žmoną, kad jos laukia panašus likimas, jei slėps karo belaisvius ar žydus. Išsigandusi ji pasiėmė Izią, grįžo į Kauną ir paliko jį prie bažnyčios. Izia dingo visiems laikams. Netoli bažnyčios gyvenę žmonės pasakojo mamai matę, kaip gestapininkai toje vietoje suėmė žydų berniuką.
Po karo keliems žydams pavyko pasiekti, kad mano brolį priglaudusi šeimininkė būtų pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Paskelbtas straipsnis apie tai, kaip buvo išgelbėtas žydų berniukas pavarde Badašas, kurį jie neva buvę priversti perduoti kitai šeimai ir jis išgyvenęs karą. Vieną dieną man kažkas paskambino ir pranešė, kad brolis gyvas. Sunku net apsakyti, kaip mes visi buvom susijaudinę. Bet paaiškėjo, kad tai pranešęs žmogus tiesiog skaitė straipsnį, pilną melo ir prasimanymų.
Nuvažiavau netgi į Kauną susitikti su ta moterimi ir išsiaiškinti, koks iš tiesų mano brolio likimas. Ilgai ji nesutiko su manimi pasimatyti, kol galiausiai, tarpininkaujant advokatui, pavyko susitikti su jos dukra. Susitikimo metu dukra pati sau prieštaravo, aiškino, kad jos mama matė Izią po karo dirbantį garaže, ji niekaip neprisipažino, kad motina paliko berniuką likimo valiai.
Likvidavus getą, mama buvo perkelta į Štuthofą ir išgyveno. Po išvadavimo devynis mėnesius ji dirbo Raudonajai armijai Vokietijoje. Iš ten parašė Bronei laišką, ši jai atsakė, kad mane atėmė. Mamą apėmė neviltis, ji buvo tikra, jog manęs jau nėra gyvos. Vis dėlto jinai nuvyko į Kauną manęs ieškoti. Vilniaus geležinkelio stotyje ji atsitiktinai sutiko pažįstamą pavarde Kibarskis, kuris mamai pasakė, kad gyvenu pas dėdę ir tetą.
Tuo tarpu jau buvau pripratusi prie naujos aplinkos. Vadinau tetą „mama“. Labai mylėjau dėdę – tai buvo tikra „meilės istorija“. Ir staiga atsiranda dar viena moteris, kuri man sako: „Aš tavo tikroji mama.“ Supykusi atrėžiau: „Aš nebenoriu daugiau mamų, mano mama buvo jauna ir graži, gerai apsirengusi, o Jūs...“ Mama tuomet atrodė baisiai, vilkėjo kombinezoną, pasiūtą iš kareiviškos uniformos. Suprantama, ji manęs nepaliko. Pasitelkus begalinę kantrybę, meilę, atkaklumą ir dovanas jai pavyko užkariauti mano širdį.
Mama ištekėjo antrą kartą. Gyvenome Vilniuje. Tėvai mane perspėjo niekam nepasakoti, jog mama buvo vokiečių koncentracijos stovykloje, – bijojo, kad sovietų valdžia ją persekios už tai, jog liko gyva. Baigusi mokyklą studijavau mediciną Vilniaus universitete, paskui dirbau vaikų gydytoja. Ištekėjau už Zeevo (Vulfo) Šaro. 1971-aisiais atvykome į Izraelį. Mama dirbo buhaltere, jos vyras – statybos inžinieriumi. Izraelyje, dar nebaigusi kalbos studijų ulpane (hebrajų kalbos studijoje), pradėjau dirbti vaikų gydytoja Bendros ligonių kasos poliklinikoje (Kupat Holim Klalit). Vėliau vadovavau tai poliklinikai, paskui kitam jos filialui – Kirijat Ono mieste. Iki šiol neatleidau vokiečiams už jų baisius darbus ir atsisakau vykti į Vokietiją. Mano velionis vyras lankydavosi ten vienas.
Mama mirė 2011 m. gruodį, sulaukusi 100 metų. Beveik iki paskutinės dienos ji buvo šviesaus proto ir turėjo puikią atmintį. Ji gyveno savo bute, vienoje laiptinėje su mumis. Išėjau į pensiją prieš ketverius metus. Čia, Izraelyje, turiu du vaikus – Icchaką ir Lėją – ir keturis puikius anūkus. Smulkus mano gyvenimo aprašymas paskelbtas Šeinos Gertnerienės knygoje Kaip jie kovojo su šėtonu, išleistoje hebrajų kalba 1985 m.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014