išgelbėti žydų vaikai
Bluma Alkanovičiūtė (Toločkienė)
Apie tai nekalbėjome...
Bluma Alkanovičiūtė-Toločkienė
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Net praėjus daugybei metų negaliu sulaikyti ašarų prisiminusi mūsų šeimą. Gimiau 1934 m., buvau pirmagimė didelės žydų įmonės tarnautojo Mendelio Alkanovičiaus ir namų šeimininkės Rizės Alkanovičienės (mergautine pavarde Melamedaitė) šeimoje. Visa gausi Melamedų šeima, gerai pažįstama provincialiame Vievio miestelyje, žuvo nacių okupacijos metais. Mano jaunesnioji sesutė Frida gimė tarp 1937-ųjų ir 1939-ųjų.
Vokiečiams užėmus Lietuvą, mama ragino tėvą trauktis, bet jis dvejojo. Jis netikėjo, kad tokia kultūringa vokiečių tauta galėtų ką nors blogo padaryti žydams. Tad jie pasiliko.
Tėvą lietuviai tuojau pat sulaikė ir nusiuntė kasti griovių. Mama kasdien nešdavo jam maisto. Vieną dieną kaip paprastai ji atėjo į priverstinio darbo vietą, bet nieko ten nerado. Vėliau ji sužinojo, kad visą žydų darbininkų grupę VII forte sušaudė lietuviai.
Mama atsidūrė gete su dviem mažomis mergaitėmis. Pradžioje gyvenome Mažajame gete su dar viena žydų pora ir dviem jų vaikais. Sunaikinus Mažąjį getą kartu su kaimynais persikraustėm į medinį namą, kuriame jau gyveno mamos giminės – Biderių šeima: tėvai ir trys sūnūs – Chaimas, Olefas (Alekas) ir Dovydas. Gerai prisimenu baisiąją akciją, vėliau imtą vadinti Didžiąja. Šalom, buvom nusikamavę ir labai bijojom. Visai mūsų šeimai kartu su kaimynais buvo nurodyta eiti į dešinę pusę. Kaip vėliau paaiškėjo, atsidūrusieji dešinėje buvo pasmerkti mirčiai. Cfania Bideris, mamos sesers, tetos Minos vyras, tuomet ėjo įtakingas pareigas Judenrate. Pamatęs, kur atsidūrėm, jis sugebėjo mus pervesti kairėn.
Žinau, kad mes nebadavom tik dėl mamos sumanumo: ji dirbo už geto ribų ir visuomet kažkaip gaudavo maisto tiek, kad mums pakaktų. Per Vaikų akciją mama, Frida ir aš slėpėmės pastogėje kartu su Mina ir Olefu. Iš pradžių, apieškoję būstą, vokiečiai mūsų nerado. Sėdėjome visiškai tyliai, pasislėpę už kalnų senų baldų ir kitų nereikalingų daiktų. Vėliau vokiečiai grįžo vedini šunimis ir tie mus aptiko iš karto. Ginkluoti policininkai iš slėptuvės išvilko mus į sunkvežimį, kuriame jau sėdėjo daug vaikų ir senų žmonių. Dėl neaiškios priežasties policininkai mane ir Olefą paleido, gal pamanę, kad jau esam dideli ir galime dirbti. Sesutė Frida žuvo.
Kiek man žinoma, visi Biderių šeimos nariai galiausiai žuvo gete ar koncentracijos stovyklose. Po karo kaip įmanydama ieškojau jų pėdsakų, bet bergždžiai.
Netekusi Fridos mama nepalikdavo gete manęs vienos nė sekundę, kasdien vesdavosi su kalinių kolona į Inkaro fabriką, kuriame ji pati dirbo. Pradėjau ten dirbti ir aš. Nieko man nesakiusi mama surado lietuvę, kuri sutiko paieškoti, kas mane paslėptų. Vėliau žmonės man pasakė, kad ta moteris iš tikro buvo pakrikštyta žydė. Ji jau daug žydų buvo nulydėjusi į slėptuvę kitoje upės pusėje – į bunkerį Kauno prieigose. Vieną dieną buvau įkišta į maišą ir paslėpta tarp tuščių pintinių vežime, vykstančiame atvežti į getą duonos. Už geto vartų buvau skubiai perkelta į kitą šiaudų prikrautą vežimą. Paskui ponia Stefa (esu beveik įsitikinusi, kad toks buvo jos vardas) nusivedė mane į garlaivį ir išplaukėm į Kulautuvą, o gal į Birštoną. Buvau šviesiaplaukė, niekas neįtarė, kad esu žydaitė. Gyvenau nedidelio namo antrame aukšte. Pirmame aukšte poilsiavo lietuvė su sūnumi. Kalbėjau su berniuku ir, nors puikiai mokėjau lietuviškai, jo mama, tikriausiai kažką įtarusi, rytojaus dieną su vaiku skubiai išvyko. Mano globėja išsigando, kad bus įskųsta, todėl nedelsdama išsiuntė mane į vienkiemį toliau nuo Kauno. Pamenu, tai buvo graži vieta ant kalvelės, prie upės. Vienkiemis buvo visiškame užkampyje, niekas ten nesilankė. Šeimininkai buvo malonūs žmonės, pamenu, kaip močiutės mane mokė verpti rateliu. Gyvenau tame vienkiemyje iki 1944-ųjų rudens.
Vieną dieną atėjo Stefa ir pasakė: grįžtame į Kauną. Buvau laiminga, tikėjausi tuoj susitikti su mama. Tačiau Kaune Stefa man pasakė, kad mama žuvo.
Sužinojau, jog po mano gelbėjimo operacijos ta pati moteris, kuri surado man prieglobstį, suorganizavo ir mamos pabėgimą į tą bunkerį. Prieš pat karo pabaigą du latviai paprašė tos moters padėti pasislėpti nuo vokiečių. Jinai sutiko ir nulydėjo juos į bunkerį. Paaiškėjo, kad tai buvo provokatoriai, paskui jie atvedė ten vokiečius. Bunkeris buvo susprogdintas su visais jame pasislėpusiais žmonėmis, žuvo ir mano mama.
Pas Stefą gyvenau trumpai. Vėliau persikėliau į Taftų šeimą. Jie tuomet augino tris vaikus: sūnų Jakovą ir sūnėnus Matijasą ir Rivą Taftus – po karo jiedu liko našlaičiai, Taftai juos buvo įsivaikinę. Iš Taftų šeimos persikėliau pas Račkovskius, galiausiai mane įsivaikino tėvo pusbrolis Nachumas Meriešas ir jo žmona Feiga Merieš-Abramavičienė. Augau toje šeimoje su jų sūnumi ir dukra, kurie gimė po karo, ir su Feigos sūnumi iš pirmosios santuokos Aliku Abramavičiumi. Buvome viena laiminga šeima.
Kartu su Nachumu patraukėm ieškoti Stefos. Tiksliai prisiminiau, kur ji gyvena, tačiau mus pasitikusi svetima atžari moteris pasakė, kad čia nėra ir niekada nebuvo jokios Stefos.
1959 m. baigiau Kauno medicinos institutą ir ištekėjau už jauno gydytojo Toločkos. Turime sūnų ir du anūkus. Esu pediatrė, vaikų ir naujagimių reanimatologė. Iki pat pensijos dirbau Lietuvoje pagal specialybę.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Bluma Alkanovičiūtė-Toločkienė
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Net praėjus daugybei metų negaliu sulaikyti ašarų prisiminusi mūsų šeimą. Gimiau 1934 m., buvau pirmagimė didelės žydų įmonės tarnautojo Mendelio Alkanovičiaus ir namų šeimininkės Rizės Alkanovičienės (mergautine pavarde Melamedaitė) šeimoje. Visa gausi Melamedų šeima, gerai pažįstama provincialiame Vievio miestelyje, žuvo nacių okupacijos metais. Mano jaunesnioji sesutė Frida gimė tarp 1937-ųjų ir 1939-ųjų.
Vokiečiams užėmus Lietuvą, mama ragino tėvą trauktis, bet jis dvejojo. Jis netikėjo, kad tokia kultūringa vokiečių tauta galėtų ką nors blogo padaryti žydams. Tad jie pasiliko.
Tėvą lietuviai tuojau pat sulaikė ir nusiuntė kasti griovių. Mama kasdien nešdavo jam maisto. Vieną dieną kaip paprastai ji atėjo į priverstinio darbo vietą, bet nieko ten nerado. Vėliau ji sužinojo, kad visą žydų darbininkų grupę VII forte sušaudė lietuviai.
Mama atsidūrė gete su dviem mažomis mergaitėmis. Pradžioje gyvenome Mažajame gete su dar viena žydų pora ir dviem jų vaikais. Sunaikinus Mažąjį getą kartu su kaimynais persikraustėm į medinį namą, kuriame jau gyveno mamos giminės – Biderių šeima: tėvai ir trys sūnūs – Chaimas, Olefas (Alekas) ir Dovydas. Gerai prisimenu baisiąją akciją, vėliau imtą vadinti Didžiąja. Šalom, buvom nusikamavę ir labai bijojom. Visai mūsų šeimai kartu su kaimynais buvo nurodyta eiti į dešinę pusę. Kaip vėliau paaiškėjo, atsidūrusieji dešinėje buvo pasmerkti mirčiai. Cfania Bideris, mamos sesers, tetos Minos vyras, tuomet ėjo įtakingas pareigas Judenrate. Pamatęs, kur atsidūrėm, jis sugebėjo mus pervesti kairėn.
Žinau, kad mes nebadavom tik dėl mamos sumanumo: ji dirbo už geto ribų ir visuomet kažkaip gaudavo maisto tiek, kad mums pakaktų. Per Vaikų akciją mama, Frida ir aš slėpėmės pastogėje kartu su Mina ir Olefu. Iš pradžių, apieškoję būstą, vokiečiai mūsų nerado. Sėdėjome visiškai tyliai, pasislėpę už kalnų senų baldų ir kitų nereikalingų daiktų. Vėliau vokiečiai grįžo vedini šunimis ir tie mus aptiko iš karto. Ginkluoti policininkai iš slėptuvės išvilko mus į sunkvežimį, kuriame jau sėdėjo daug vaikų ir senų žmonių. Dėl neaiškios priežasties policininkai mane ir Olefą paleido, gal pamanę, kad jau esam dideli ir galime dirbti. Sesutė Frida žuvo.
Kiek man žinoma, visi Biderių šeimos nariai galiausiai žuvo gete ar koncentracijos stovyklose. Po karo kaip įmanydama ieškojau jų pėdsakų, bet bergždžiai.
Netekusi Fridos mama nepalikdavo gete manęs vienos nė sekundę, kasdien vesdavosi su kalinių kolona į Inkaro fabriką, kuriame ji pati dirbo. Pradėjau ten dirbti ir aš. Nieko man nesakiusi mama surado lietuvę, kuri sutiko paieškoti, kas mane paslėptų. Vėliau žmonės man pasakė, kad ta moteris iš tikro buvo pakrikštyta žydė. Ji jau daug žydų buvo nulydėjusi į slėptuvę kitoje upės pusėje – į bunkerį Kauno prieigose. Vieną dieną buvau įkišta į maišą ir paslėpta tarp tuščių pintinių vežime, vykstančiame atvežti į getą duonos. Už geto vartų buvau skubiai perkelta į kitą šiaudų prikrautą vežimą. Paskui ponia Stefa (esu beveik įsitikinusi, kad toks buvo jos vardas) nusivedė mane į garlaivį ir išplaukėm į Kulautuvą, o gal į Birštoną. Buvau šviesiaplaukė, niekas neįtarė, kad esu žydaitė. Gyvenau nedidelio namo antrame aukšte. Pirmame aukšte poilsiavo lietuvė su sūnumi. Kalbėjau su berniuku ir, nors puikiai mokėjau lietuviškai, jo mama, tikriausiai kažką įtarusi, rytojaus dieną su vaiku skubiai išvyko. Mano globėja išsigando, kad bus įskųsta, todėl nedelsdama išsiuntė mane į vienkiemį toliau nuo Kauno. Pamenu, tai buvo graži vieta ant kalvelės, prie upės. Vienkiemis buvo visiškame užkampyje, niekas ten nesilankė. Šeimininkai buvo malonūs žmonės, pamenu, kaip močiutės mane mokė verpti rateliu. Gyvenau tame vienkiemyje iki 1944-ųjų rudens.
Vieną dieną atėjo Stefa ir pasakė: grįžtame į Kauną. Buvau laiminga, tikėjausi tuoj susitikti su mama. Tačiau Kaune Stefa man pasakė, kad mama žuvo.
Sužinojau, jog po mano gelbėjimo operacijos ta pati moteris, kuri surado man prieglobstį, suorganizavo ir mamos pabėgimą į tą bunkerį. Prieš pat karo pabaigą du latviai paprašė tos moters padėti pasislėpti nuo vokiečių. Jinai sutiko ir nulydėjo juos į bunkerį. Paaiškėjo, kad tai buvo provokatoriai, paskui jie atvedė ten vokiečius. Bunkeris buvo susprogdintas su visais jame pasislėpusiais žmonėmis, žuvo ir mano mama.
Pas Stefą gyvenau trumpai. Vėliau persikėliau į Taftų šeimą. Jie tuomet augino tris vaikus: sūnų Jakovą ir sūnėnus Matijasą ir Rivą Taftus – po karo jiedu liko našlaičiai, Taftai juos buvo įsivaikinę. Iš Taftų šeimos persikėliau pas Račkovskius, galiausiai mane įsivaikino tėvo pusbrolis Nachumas Meriešas ir jo žmona Feiga Merieš-Abramavičienė. Augau toje šeimoje su jų sūnumi ir dukra, kurie gimė po karo, ir su Feigos sūnumi iš pirmosios santuokos Aliku Abramavičiumi. Buvome viena laiminga šeima.
Kartu su Nachumu patraukėm ieškoti Stefos. Tiksliai prisiminiau, kur ji gyvena, tačiau mus pasitikusi svetima atžari moteris pasakė, kad čia nėra ir niekada nebuvo jokios Stefos.
1959 m. baigiau Kauno medicinos institutą ir ištekėjau už jauno gydytojo Toločkos. Turime sūnų ir du anūkus. Esu pediatrė, vaikų ir naujagimių reanimatologė. Iki pat pensijos dirbau Lietuvoje pagal specialybę.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014