žydų gelbėtojai
Preišogalavičius Vincas
KAZIMIERAS PREIŠOGALAVIČIUS
JUSTINA PREIŠOGALAVIČIENĖ
ir jų sūnūs VINCAS ir NIKODEMAS
Simonas Kaplanas kartu su kitais Kauno geto kaliniais buvo varomas į įvairius priverstinius darbus: iš pradžių statė spygliuotų vielų tvorą aplink getą, vėliau karinį oro uostą netoli Kauno. Dirbdamas aprūpinant getą malkomis, Simonas Kaplanas susitikdavo su ūkininkais. Tada jis susipažino su Preišogalavičių šeima, kurie turėjo sodybą prie Nemuno, netoli nuo Veršvų, apie 3,5 km nuo Kauno.
Kai Simonas papasakojo Kazimierui Priešogalavičiui apie savo ketinimus įrengti bunkerį kaip slapstymosi vietą ne tik sau, bet ir kitiems žydams, Kazimieras pasiūlė tokią slėptuvę įrengti jo sodybos teritorijoje. Simonas Kaplanas, padedant Kazimiero sūnums – Pranui ir Vincui (jiems buvo po 16 ir 17 metų), sukonstravo ir įrengė bunkerį per vienerius metus. Jis įvedė bunkeryje elektrą, iškasė tunelį, kuris vedė link upės, jei netikėtai prireiktų pabėgti.
1944 m. sausį Simonas Kaplanas įtarė, kad jų slapstymosi vieta gali būti išaiškinta ir sunaikinta, todėl jis kartu su Fira Kupric ir dar keliais žydais persikėlė gyventi į Nikodemo Preišogalavičiaus namus, netoli Kauno IX-ojo forto. Po trijų savaičių paaiškėjo, kad informacija apie pavojų buvo klaidinga, todėl visi sugrįžo atgal į slėptuvę. Šiame bunkeryje apie 13 geto pabėgėlių slapstėsi iki karo pabaigos.
Simonas Kaplanas, puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo nepanašus į žydą, todėl dažnai eidavo į kaimynystėje esančius ūkius padirbėti ar paprašyti maisto. Didelė dalis aplinkinių gyventojų žinojo, kad jis yra žydas, tačiau neišdavė.
Fira Kupric ir Simonas Kaplanas kartu su keletu kitų žydų sulaukė išvadavimo Kazimiero ir Justinos Preišogalavičių šeimoje.
JUSTINA PREIŠOGALAVIČIENĖ
ir jų sūnūs VINCAS ir NIKODEMAS
Simonas Kaplanas kartu su kitais Kauno geto kaliniais buvo varomas į įvairius priverstinius darbus: iš pradžių statė spygliuotų vielų tvorą aplink getą, vėliau karinį oro uostą netoli Kauno. Dirbdamas aprūpinant getą malkomis, Simonas Kaplanas susitikdavo su ūkininkais. Tada jis susipažino su Preišogalavičių šeima, kurie turėjo sodybą prie Nemuno, netoli nuo Veršvų, apie 3,5 km nuo Kauno.
Kai Simonas papasakojo Kazimierui Priešogalavičiui apie savo ketinimus įrengti bunkerį kaip slapstymosi vietą ne tik sau, bet ir kitiems žydams, Kazimieras pasiūlė tokią slėptuvę įrengti jo sodybos teritorijoje. Simonas Kaplanas, padedant Kazimiero sūnums – Pranui ir Vincui (jiems buvo po 16 ir 17 metų), sukonstravo ir įrengė bunkerį per vienerius metus. Jis įvedė bunkeryje elektrą, iškasė tunelį, kuris vedė link upės, jei netikėtai prireiktų pabėgti.
1944 m. sausį Simonas Kaplanas įtarė, kad jų slapstymosi vieta gali būti išaiškinta ir sunaikinta, todėl jis kartu su Fira Kupric ir dar keliais žydais persikėlė gyventi į Nikodemo Preišogalavičiaus namus, netoli Kauno IX-ojo forto. Po trijų savaičių paaiškėjo, kad informacija apie pavojų buvo klaidinga, todėl visi sugrįžo atgal į slėptuvę. Šiame bunkeryje apie 13 geto pabėgėlių slapstėsi iki karo pabaigos.
Simonas Kaplanas, puikiai kalbėjo lietuviškai, buvo nepanašus į žydą, todėl dažnai eidavo į kaimynystėje esančius ūkius padirbėti ar paprašyti maisto. Didelė dalis aplinkinių gyventojų žinojo, kad jis yra žydas, tačiau neišdavė.
Fira Kupric ir Simonas Kaplanas kartu su keletu kitų žydų sulaukė išvadavimo Kazimiero ir Justinos Preišogalavičių šeimoje.